#KasArchitektas (#whoisthearchitect) – tarptautinė iniciatyva, skirta atskleisti architektų ir dizainerių kūrybinę reikšmę, skatinti visuomenę pastebėti žmones už miestų, erdvių ir pastatų idėjų. Architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė (Hito.lt) kūrybinėje veikloje akcentuoja tvarumą ir pagarbą istorijai, kūrybinę laisvę su atsakomybe visuomenei bei aplinkai. Sigita išsiskiria tarpdisciplininiu požiūriu bei gebėjimu derinti minimalistinę estetiką su atsakingu išteklių naudojimu, o jos projektai, tokie kaip „Nemuno7“, įkūnija harmoningą konteksto, šiuolaikinės architektūros ir visuomenės sąveiką.
Sigitos požiūris į autorystę kaip balanso tarp individualumo ir bendradarbiavimo paiešką puikiai iliustruoja #KasArchitektas projekto tikslą – atskleisti architektų įtaką ir stiprinti visuomenės ryšį su kūrėjais.
Kas suteikia daugiau kūrybinio įkvėpimo: tuščia, atvira erdvė ar apleistas, (ne)žinomą istoriją menantis pastatas?
Manau, kūrybiniam procesui, ypač architektūroje, būtinas kontekstas. Tuščia erdvė gali turėti savo istoriją, šviesos ir šešėlių žaismą, tačiau seną, apleistą pastatą lydi ne tik daug turinio, bet ir atsakomybė. Šios dvi kūrybinės prieigos labai skiriasi. Pastatas su istorija dažnai reiškia ne tik tam tikrus apribojimus, mažesnę kūrybos laisvę, bet ir gilesnį įsitraukimą. Architektūra be konteksto, paskirties ar apribojimų yra arčiau skulptūros ar instaliacijos. Man patinka erdvės, reikalaujančios analizės, pagarbos ir supratimo, – tai suteikia gylio ir prasmės. Nors sunku objektyviai pamatuoti, kas svarbiau, asmeninis prioritetas aiškus – apleisti pastatai ir jų istorijos mane labiau įkvepia.
Kalbant apie garsiai nuskambėjusį „Nemuno7“, kas paskatino įbristi į upę ir peržengti tradicinės architektūros ribas, įsiterpti į kitas sritis? Kokie svarbiausi įkvėpimo šaltiniai, motyvacija?
Visada žavėjo tarpdisciplininė kūrybos riba – iš pirmo žvilgsnio neįprastos, sunkiai suprantamos erdvės. Kai nėra aišku, kur esame ir ką matome. Vieni regi laivą, kiti – sceną, o dar kiti nesupranta, kam ir kodėl tai. Tokios erdvės provokuoja, skatina kelti klausimus. Prasidėjus pokalbiams apie „Nemuno7“, man nebuvo abejonių dėl pasirinkimo. Tiesa, buvo baimės, ar pavyks įgyvendinti, ar projektas bus suprastas. Tačiau pati žemkasė kaip objektas tapo didžiuliu motyvacijos šaltiniu. Ji tarsi metalinis gyvis su daugybe sluoksnių. Ir kalbu ne tik apie teigiamas energijas – joje esti ir neigiamų, nemalonių linijų, kurios taip pat labai domina.
„Nemuno7“ jungia visas man įdomiausias temas: architektūros ir meno sąveiką, architektūros bei gamtos santykį, pramonės paveldo aspektus. Šis projektas gausus įkvepiančių ryšių ir santykių. Be to, „užsidegusi“ komanda sukūrė puikią kūrybinę terpę. Palaikymas, kai nereikia nuolat kovoti už idėjas, stipriai motyvuoja kurti.
Antrinis panaudojimas, naujas gyvenimo ciklas žemkasę „Nemuno7“ pavertė išskirtine architektūrine scena naujomis idėjoms, veikloms. Kiek visame pasaulyje pastebimos tokios perdirbimo tendencijos yra svarbios Tavo kūrybai, jei kalbame apie medžiagiškumą, ekosistemą, poveikį aplinkai ir visuomenei?
Tvarumas mano kūryboje, ypač kai ji susijusi su meno ir parodų architektūra, yra nuolatinis palydovas. Siekdamas antrinio panaudojimo ar tvarumo, architektas dažnai turi atsisakyti dalies savo ego – tai reikalauja nuolatinio kompromiso tarp kūrybiškumo ir atsakingumo. Sudėtinga kurti inovatyvius dalykus, jei norima kuo daugiau pernaudoti, tačiau būtent tie ribojimai kartais išlaisvina netikėtas kūrybines energijas.
Dirbdama su parodų architektūra, dažnai matau, kiek daug medžiagų panaudojama tik kartą. Tai skatina permąstyti, kaip galime naudoti jau turimus išteklius, o ne nuolat kurti kažką naujo. Tvarumas – nuolat kintantis procesas, reikalaujantis nuolat domėtis ir norėti keisti požiūrį ne tik į architektūrą, bet ir apskritai į vartojimo bei gyvenimo būdą. Nors ir nėra patogus sprendimas, tačiau būtent taip skatina ieškoti naujų būdų ir metodų, turinčių ilgalaikį poveikį aplinkai.
Požiūris į tvarumą architektūroje iš tiesų pasikeitė – dabar vertinamas ne tik brangiausias ar ryškiausias sprendimas. Taigi visuomenės požiūris į architektūrą bei dizainą irgi kinta ta kryptimi. Žinoma, šiame kontekste būtina saugotis ir greenwashingo, kai atsakingas naudojimas ir mažesnis poveikis aplinkai tampa tik rinkodaros šūkiu, o ne realiu siekiu.

Hito.lt projektuose dominuoja minimalistinis, funkcionalus ir tvarus stilius su modernistiniais ir šiaurietiškais tradicijų elementais. Architektūriniai sprendimai orientuoti į erdvią estetiką, gamtos integraciją, kuriant harmoningą, šviesos pripildytą aplinką. Kokios jungtys ar elementai svarbūs Tau?
Kūryboje pagrindinį dėmesį skiriu žmogaus ir aplinkos santykiui, nesvarbu, ar tai gamtinė, ar miesto aplinka. Nors dirbu mažame mastelyje, manau, žmogiškasis mastelis yra esminis. Siekiu švaraus ir minimalistinio stiliaus, noriu, kad erdvėse svarbiausiu akcentu taptų individas arba gamta. Dekoras neturėtų užgožti šios sąveikos. Mūsų kasdienybė jau yra kupina tiek garsinio, tiek informacinio triukšmo, tad minimalistinė estetika padeda sukurti švarą ir aiškumą.
Stengiuosi, kad parodose esminis akcentas būtų pats kūrinys ir žmogaus ryšys su juo, o architektūriniai sprendimai nepavogtų dėmesio. Taip pat labai svarbu išlaikyti autentiškumą dirbant su paveldo objektais – nemėgstu imituoti ar kopijuoti laikotarpio. Manau, net neturintis istoriko ar architekto išsilavinimo žmogus turėtų gebėti pajausti, kada ir kaip buvo sukurtos skirtingos detalės. Architektūra turi kalbėti tiesą ir neslėpti savo sluoksnių. Tai man atrodo ypač svarbu kuriant sąžiningą ir prasmingą ryšį su erdve.
Žmogui svarbu priklausyti grupei, bendradarbiauti ir dalintis atsakomybe. Dirbdama kaip nepriklausoma architektė, kokius ryšius kuri, kad patenkintum šiuos poreikius? Galbūt artimesnė individuali autorystė, leidžianti prisiimti asmeninę atsakomybę ir daryti tiesioginį poveikį aplinkai?
Iš tiesų jaučiu darbo grupėje trūkumą, todėl stengiuosi susikurti aplinką, kurioje galėčiau diskutuoti su kolegomis. Nors esu nepriklausoma architektė, darbas visuomet vyksta komandoje. Pirmiausiai ryšys užsimezga su užsakovu, yra ir kitų projekto dalyvių, su kuriais nuolat tenka bendradarbiauti: nuo užsakovų iki inžinierių, statybos vadovų ir landšafto dizainerių. Architektūrinė kūryba visiškoje izoliacijoje yra neįmanoma.
Pasirinkimas dirbti vienai labiau susijęs su laisve eksperimentuoti, permąstyti sprendimus ir pažvelgti į architektūrą kitaip, neapsiriboti nusistovėjusiomis normomis. Jaučiu stiprią atsakomybę už savo veiklą, todėl komandoje tektų priimti varžančius kompromisus. Suprantu ir individualaus darbo ribotumą, ypač kai kalbame apie išteklių ir idėjų dalinimąsi. Juk kolektyve gali pasisemti įkvėpimo, dalintis atsakomybėmis, rasti kūrybinių sprendimų, kurie galbūt išryškėtų tik diskutuojant.
Architekto profesija suponuoja tam tikrą egocentrizmą, tačiau man artimesnis kuklumas. Autorystė leidžia aiškiai suvokti, kokį poveikį darau aplinkai ir žmonėms, tačiau sėkmingiausi projektai gimsta ne vien dėl asmeninio indėlio, bet ir dėl bendradarbiavimo bei kolegų įžvalgų. Nuolat ieškau būdų, kaip rasti pusiausvyrą tarp individualumo ir bendruomeniškumo.
Tiesa, ne kartą perduodama projektą norėjau autorystę priskirti ir užsakovams, nes jų norai ir ambicijos kartais smarkiai veikia galutinį rezultatą. Architektas dažnai turi gebėti suderinti užsakovo idėjas su savo kūrybinėmis vizijomis. O tam tikrais atvejais būtent užsakovas pradeda valdyti architekto ambicijas. Ši tema plati, nes kiekviename projekte kūrybinės komandos dalyvių santykis būna unikalus.

Bendrame visuomenės informacijos lauke kūrybiškumą nuolat užgožia ir kūrėjus į antrą planą nustumia įtakingų užsakovų vardai ir jų investicijų skaičiai. Ar gauna dėmesio autorystė ar kūrybinė komanda Lietuvoje?
Nuolat domiuosi projektų autoriais, todėl ši informacija, man atrodo, pasiekiama. Vis dėlto Lietuvoje dar trūksta atsakingo požiūrio į architektų autorystę, ypač žiniasklaidoje. Ne kartą esu mačiusi, kai net ir naujose knygose, straipsniuose ir televizijos laidose architektas nurodytas netiksliai ar visai nepaminėtas.
Kita vertus, esama pokyčių: tie užsakovai, kurie gerbia architekto darbą, visada nurodys jį tiek viešai, tiek asmeninėse erdvėse. Kai kada santykiai su užsakovais nėra lengvi – statybos procesas yra sudėtingas ir dažnai permainingas. Tai, žinoma, lemia ir autorystės klausimus. Bet žinau ir teigiamų pavyzdžių, kai užsakovas ant savo namo iškabina lentelę su architekto pavarde.
Kartais reikalavimas nurodyti autorystę man atrodo nemalonus ir nelengvas, tarsi prievarta siektum pripažinimo. Bet jei nereikalausime aiškiai įvardyti, pokyčiai neateis savaime. Todėl reikia informacinės kampanijos ar kalbėti viešai, kad architektai ir kūrybinės komandos būtų vertinami ne tik už klaidas, bet ir už kūrybinį indėlį į projektus.
Į kūrybinį sektorių sparčiai veržiasi dirbtinio intelekto (DI) įrankiai. Ar tenka prisiliesti prie DI, efektyvinti darbo procesą, kūrybingai „pasikalbėti“? Ar DI tampa grėsme architektų kūrybiškumui?
Kol kas nejaučiu, kad dirbtinis intelektas galėtų pakenkti kūrybiškumui architektūroje. Patirties su DI turiu dar mažai, daugiausia naudoju jį tarsi „lengvą“ asistentą. Tačiau atidžiai stebiu, kaip jis plėtojasi mano srityje, ir tikiu, kad gali būti naudingas įrankis, pagalbininkas tam tikriems procesams optimizuoti, pvz., pagreitinti technines užduotis, palengvinti projektavimo procesus ar net padėti sukurti inovatyvius sprendimus.
Galbūt aš tiesiog dar neigiu neišvengiamus pokyčius, vis dėlto skeptiškai vertinu tai, kad DI įstengtų pakeisti žmogišką erdvės, konteksto, estetikos pajautą ir socialinį ryšį. Kūrybinio proceso šerdyje vis tiek išliks žmogus – tas, kuris supranta subtilų ryšį tarp erdvės ir jos naudotojo.
Atsižvelgiant į klimato, technologijų ir statybos pokyčius bei vis sudėtingesnį projektavimo procesą, koks šiandien yra architekto vaidmuo ir kaip ši veikla plėtosis ateityje? Ar lieka laiko atsakyti į klausimą, kaip ruoštis ateičiai?
Architektas šiandien vis labiau juda tarpdiscipliniškumo kryptimi: jis turi kurti ne tik pastatų estetiką ir funkcionalumą, bet ir įvertinti tvarumo, pažangių technologijų integravimo bei socialinės atsakomybės aspektus, likti jautrus aplinkai bei žmogui. Technologijos, tokios kaip DI, skaitmeninis modeliavimas ir automatizacija, taip pat keičia projektavimo procesą – leidžia dirbti efektyviau, bet reikalauja ir naujų įgūdžių.
Man regis, šiandien architektas turi būti įvaldęs daug skirtingų sričių – suprasti technologijų pažangą, spręsti statybos sudėtingumą ir kartu išlikti jautrus aplinkai bei žmogui.
Architektūros veikla, manau, dar labiau integruosis į kitas sritis: nuo inžinerijos iki biologijos, nuo sociologijos iki technologijų. Architektai turės mokytis prisitaikyti ir tapti ne tik kūrėjais, bet ir fasilitatoriais tarp skirtingų sričių profesionalų.
Dirbant su daugybe projektų nemenkas išbandymas rasti laiko giliau apmąstyti ateities strategijas. Tačiau kiekvienas projektas ar paroda teikia naujų patirčių ir supratimo apie supantį pasaulį. Net ir šis kasdienis darbas padeda rasti sprendimų ir strategijų, kurios gali būti pritaikomos ateityje. Architektai (ir ne tik jie) nuolat turi būti smalsūs ir atviri pokyčiams.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 12).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.