Į Kauną trumpam sugrįžo legendinė vaikų kavinė „Pasaka“! O tiksliau – keturi restauruoti jos vitražai, kavinės meniu fragmentas bei daugybė čia besilankiusių žmonių atsiminimų. Kauno paveikslų galerijoje gruodžio 12 d. atidarytoje parodoje „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ lankytojai panirs į kontrastingą vaikystės pasaulį. Ką reiškė augti sovietmečiu? Jau gimdykloje naujagimius atskirdavo nuo mamų ir kas 3 valandas atnešdavo pamaitinti, nuo darželio buvo diegiamas „tarybinio piliečio“ modelis, vyko pionierių stovyklos, o užaugus skatinta rinktis darbininkų profesijas ir gyventi mele.
Auksės Petrulienės, Vaivos Mikelionytės, Karolinos Jakaitės ir Aido Kulboko kuruojamoje parodoje vaikystė apžvelgiama ne tik didmiesčių mikrorajonuose, bet ir Lietuvos miesteliuose. Nukeliama į įvairias vaikystės erdves – namus ir kiemus, aikštes ir aikšteles. Patenkama ir į sovietmečio gimdyklą ar našlaičių namus bei pietų miego kambarį. Literatūros erdvėje pristatomos vaikų knygos, o Kauno žaislų daktaro kambaryje pasitinka galybė senų žaislų.
Atgijo legendinė kavinė „Pasaka“
Kauno paveikslų galerijoje per tris aukštus pasklido meno ir dizaino objektai, dokumentinė medžiaga, kasdieniai daiktai, autentiški anuometinių vaikų liudijimai bei skirtingų sričių ekspertų įžvalgos.
Nuliniame aukšte didžiulė erdvė skirta populiariajai vaikų kavinei „Pasaka“. Ant sienos pateikiamas kavinės planas su baldų išdėstymu. Čia pat pažymima, kad „Pasaka“ duris atvėrė 1960 m., Laisvės al. Nr. 27. Tai buvo pirmoji vaikams skirta maitinimo įstaiga visoje Sovietų Sąjungoje. Tik vėliau, 1963 m., Vilniuje atsirado „Nykštukas“, 1977 m. Klaipėdoje – „Du gaideliai“, o „Buratinas“ Maskvoje – tik 1980 m.
„Pasaka“ dirbo I-VII nuo 10 iki 21 (pirmadieniais iki 19 val.). Jos meniu buvo užkandžiai, pietų patiekalai, blynai, ledai, kremai, drebučiai ir net 25 rūšys kokteilių. Lankytojai dar mena, kad manų košė čia buvo puošta dailia želės širdele. Meniu puikavosi apetitą keliantys pavadinimai: „Gaidelio salotos“, „Zuikio“ ar „Nykštuko“ blynai, „Buratino“ maltinukai, kokteilis „Senjoras pomidoras“ , pieniškas kokteilis „Šarka vagilė“, silkės ir grybų užkandis „Gero apetito“. Receptus kūrė Felicija Bagdonienė, 1971-1981 m. dirbusi kavinės vyr. šefe. Skanėstus mažiesiems lankytojams patiekdavo įvairiais personažais apsirengusios padavėjos – „pasakų karalaitės“.
Kavinėje buvo vaikams pritaikyti baldai, džiugino spalvoti stiklo šviestuvai, sienas puošė lietuvių liaudies pasakų personažai. Kavinę 1970 m. rekonstravo architektė Vida Ušinskaitė su sese Jūrate ir teta Filomena Ušinskaitėmis. F. Ušinskaitė keturiuose nameliuose sukūrė spalvingus trikampius vitražus poetės Salomėjos Nėries „Senelės pasakos“ motyvais. Į namukus nutįsdavo ištisos laukiančiųjų eilės – kiekvienas vaikas svajodavo ten atsisėsti. Sienos buvo dekoruotos stilizuotais lietuviškų raštų lipdiniais. Kėdės priminė samanotus kelmukus.
Suaugusiesiems kavinėje buvo atskira zona – specialus kavo baras, dekoruotas Tiju-Enės Vaivadienės kurtu sietynu ir metalo plokštėmis. „Pasaka“ Kaune veikė 1960-1996 m. Dabar patalpose įsikūręs italų restoranas ir drabužių butikas.
Restauravo „Pasakos“ vitražus
Parodoje eksponuojami keturi vaikų kavinėje „Pasaka“ buvę Filomenos Ušinskaitės (1921-2003) kurti vitražai. Trikampio formos vitražai po kavinės uždarymo 1996 m. daugiau nei 25 m. buvo saugoti M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugykloje. 2022 m. juos restauravo Daugis Bumbulis ir Dalia Mulevičienė.
Pagal S. Nėries „Senelės pasaką“ (1937) sukurti vitražai turi savus pavadinimus: „Sigutė“, „Eglė žalčių karalienė“, „Pusnynuos nykštukai miega“ bei „Vilkas ir meška“.
Gruodžio 12 d. atidarant parodą buvo perskaitytas negalėjusios atvykti Filomenos Ušinskaitės dukros Neringos Šapkauskienės laiškas. Ji rašo, kad gyvai matė mamos ir visos šeimos – S. Ušinsko ir jo dukrų gyvenimą, kūrybą, atsidavimą menui ir sunkų, juodą darbą.
„Kavinė „Pasaka“ turėjo ir juodąją pusę. Tą, kurios niekas nematė. Tai buvo kartu ir juodas, purvinas darbas. Nematė niekas, kaip pasidėjus tarp kojų ant žemės indą, kruvinomis rankomis su replytėmis gramdydavo kiekvieną stikliuką, darydama jame reikiamą formą. O kur dar visa chemija. Dažai buvo ir verdami, ir daromos spalvos, ir t.t. O kur švino juostos, kur sumontavimas. Pamenu, kaip buvo skubinama „Pasakos“ atidarymui. Reikėjo spėti dar daug ką nuveikti, o mamai buvo sulaužyta ranka – gipse. Taip ir liko atminty, kaip ji stovi užsilipusi ant kopėčių kavinėje su ta parišta gipse ranka, o su kita ranka užbaiginėja dekoruoti sieną. Teko ir man skutinėti stikliukus su motyvais iš pasakos, kurie po to buvo įmontuoti kavinės stalų šonuose. Jau kiek vėliau ir aš su sūnumis bei visa šeima eidavome į „babytės“ kavinę. Po to užsidarė „Pasakos“ kavinė, dingo ir visi vitražai. Paskui sužinojome, kad jie rūsyje. Lieka pasidžiaugti jų atgimimu. Svarbu nepamiršti ir „Pasakos“ architektės Vidos Ušinskaitės – Stasio Ušinsko duktės. Tai gabi to meto architektė, kurios vos ne visos Kauno parduotuvės, kavinės ir kiti objektai buvo projektuoti. Ir ne vien Kauno“, – laiške rašė F. Ušinskaitės dukra Neringa Šapkauskienė.
Lauke žaisdavo nuo ryto iki vakaro
Viena parodos zona skirta kiemams, vaikų žaidimų aikštelėms. Pažymima, kad anuomet kiemuose buvo pilna vaikų. Miesto vaikų žaidimų erdve kiemas su aikštele tapo dar XX a. 3 deš. pab. Čia vaikai išbandydavo naujas sporto šakas, žaisdavo „namus“, „indėnus“, „gydytojus“, kariaudavo namas prieš namą, žaisdavo laistynes, slėpynes, gaudynes, karstydavosi po medžius, o po lietaus maudydavosi šiltose balose. Kiemuose vaikai dalindavosi giminaičių iš užsienio parvežta kramtomąja guma, kolekcionuodavo kramtukės popierėlius.
Pažymima, kad sovietinėse valstybėse visos vaikų aikštelės buvo standartizuotos: vaikai lipo į tuos pačius spalvotus metalinius grybukus, raketas.
Parodoje eksponuojamas metalinis „Gaublys“ atkeliavo iš Vilniuje (Savanorių pr. 55) renovuojamo darželio. Paskutiniai Kaune stovintys sovietmečio žaidimų aikštelės elementai yra Šilainiuose, tačiau tikėtina, kad kitąmet jie bus išvežti į metalo laužą. Menininkė, „Šilainiai Project“ įkūrėja Evelina Šimkutė viliasi, kad bent vienoje Lietuvos vietoje jie bus išsaugoti (dar išlikę Šiauliuose, Klaipėdoje, Tauragėje).
Įsižaidusius vaikus mamos sunkiai iš balkono prikviesdavo valgyti, o ir skaniausias desertas tuomet būdavęs ant batono su sviestu užbarstytas cukrus. Vaikai mėgdavo limonadą „Raudonoji kepuraitė“, „Varpelis“, gėrimą „Gaivinantis“, „Sportas“, „Krem-soda“, „Auksinis renetas“, „Vaikų porteris“. Žinoma, karštą dieną visi vaikai trokšdavo plombyro ledų, jie tuomet kainuodavo nuo 6 iki 20 kapeikų.
Našlaičių gausa ir nemėgstamas pietų miegas
Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvos vaikų namuose, mokyklose-internatuose gyveno apie 5-13 tūkst. vaikų. Dauguma jų vadinti „socialiniais našlaičiais“. Jie gyveno atskirti nuo visuomenės, buvo auklėjami pagal griežtą discipliną.
„Smurtas, skurdas ir emocinis apleistumas lydėjo ne vieną valstybinės įstaigos auklėtinį“, – pastebėjo Ieva Balčiūnė.
Ekspozicijoje dėmesys skiriamas Panevėžio kūdikių namų (iki 3 metų) gydytojui Algimantui Juozui Bandzai (1936-1992). Jis buvo išskirtinis: vaikus gydė natūraliomis žolelėmis, vengė antibiotikų, šalin dėjo nuostatą, kad kūdikių negalima sūpuoti, nes pripras.
„Nusižengdamas tuo metu galiojusiems įstatymams, A. Bandza praktikavo anuomet negirdėtą dalyką – panevėžiečiai savaitgaliui ar šventėms paimdavo įstaigos mažylius į savo namus“, – teigė parodos kuratorius Aidas Kulbokas. Atkreipdamas dėmesį, kad kūdikių namų auklėtinių vaikystę šis gydytojas prilygino tarsi vaikystei tremtyje.
Šaltame „Našlaičių kambaryje“ pateikiamos istorijos apie suvaržymus, sunkų nereikalingų vaikų gyvenimą. Šioje zonoje eksponuojami fotomenininko Virgilijaus Šontos ir poetės Nijolės Miliauskaitės kūriniai – liudijimai apie gyvenimą sovietiniuose internatuose.
Dar viena nejauki erdvė – pietų miego kambarys. Jame išdėliota daugybė darželio lovų su sunkiomis, iškrakmolintomis, kvadratinėmis pagalvėmis, kurios paklojus lovą tapdavo trikampėmis viršukalnėmis. Kampe eksponuojama Dovilės Gudačiauskaitės šiuolaikinės tekstilės instaliacija „Legatum spe“ (2023). Joje matyti žaislai, pagaminti iš sovietinių laikų apkloto – „adijaliuko“.
„Miegantis vaikas yra patogus – jis neklausinėja ir nelaksto. Todėl kolektyvinis pietų miegas daugelyje darželių visiems privalomas lig šiol. (…) Dauguma sovietmečio vaikystę praleido tarsi su pagalvėmis ant galvų – nežinodami tikrosios savo šeimos, giminės ir Lietuvos istorijos“, – rašoma parodoje.
Šioje erdvėje rodoma politinio kalinio Leono Čerškaus (1922-2016) kino juostose 1967-1972 m. Kaune užfiksuoti jo vaikų kasdienybės momentai. Čia matyti visiems atpažįstama „Pasaka“, Vytauto parkas bei baltasis lokys Kauno zoologijos sode.
Disciplina – nuo gimdyklos durų
Antrasis parodos aukštas pavadintas „Disciplinos maršu“. Čia atskleidžiama, kaip buvo auginamas tarybinis pilietis nuo gimimo iki pionieriaus, kokia propaganda jam buvo brukama į galvą.
Parodoje pateikiama informacija, kad sovietmečiu moterų nei prieš, nei po gimdymo negalėjo lankyti artimieji. Naujagimį mamai buvo leidžiama pamatyti tik kas 3 valandas, kol pamaitins.
„Tėčiai pirmojo pasimatymo su savo naujagimiais laukdavo po ligoninės langais – stengdavosi įžvelgti tolumoje anapus stiklo iškeltą tvirtai suvystytą ryšulėlį“, – rašoma parodoje. „Gimdykloje“ eksponuojama sovietinė metalinė kūdikio lovelė, svarstyklės, motinystės II laipsnio medalis, skirtas motinai už penkių vaikų pagimdymą ir auginimą.
Kiek paaugę vaikai turėjo būti paklusnūs, lygūs ir vienodi.
„Vaikai negalėjo reikšti savos nuomonės, vaiko pasiekimai turėjo būti pagal aprašytus standartus – jei priešmokyklinėje grupėje per 1 min. nepajėgdavo perskaityti 33 žodžių – jį nurašydavo, o kairiarankiams buvo liepta rašyti dešine ranka“, – minima parodoje. Be to, vaikai sovietmečiu nelaikyti asmenybėmis, jie vertinti tik kaip būsimi žmonės, būsimi suaugusieji.
Sovietinėje sistemoje propaguotas kolektyvizmas, net darželio tualeto kabinose nebuvo durų. Nuo mažens propaguotos darbininkiškos profesijos, pionierių stovyklos, o spaliuko ženkliukas buvo įteikiamas dar darželyje.
Dauguma parodos lankytojų atpažins 1977 m. išleistą B. Spoko knygą „Vaikas ir jo priežiūra“, pagal ją auginta vėlyvojo sovietmečio vaikų karta.
Nors vėlyvuoju sovietmečiu oficialiai buvo peršama sovietinė propaganda, namuose ruseno laisvės dvasia, žmonės slapčia klausėsi „Amerikos balso“. Visgi, dvilypumas tapo visuotinai priimtinas: sakai ne ką galvoji, o ką reikia – tai duoklė sistemai, bet viduje stengiesi išlikti savimi.
Kaune dirbo žaislų daktaras
Pakilę į trečią aukštą lankytojai atsiduria erdvėje „Vaikas, kaip laisvė“. Daugiausia dėmesio čia skiriama knygoms, edukacijoms ir vaikų žaislams. Čia nemažai Ezopo kalbos. Yra ir Kauno žaislų daktarui skirtas kambarys. Jame eksponuojama galybė žaislų, o šone – Martynos Plioplytės-Zujienės instaliacija „Virsmai ir jungtys“ (2024), ją lydi Karolio Lasio garsas.
„Būdama 4-5 metų turėjau lėliną Jonuką, paveldėtą iš tarpukario. Nuostabų, porcelianiniu veidu, porcelianinėm rubuilėm rankytėm ir kojytėm, šienu kimštu pilvuku ir žydrom, mirksinčiom akim. Kartą žaidžiau gydytoją, patikrinau taip, kad Jonuko akys įkrito į vidų. Mane ištiko isterija, verkiau iki nualpimo, kol močiutė nežinodama, ką daryti davė pieno ir liepė nurimti, nes Kaune gyvena lėlių daktaras, kuris Jonuką tikrai išgydys. Nusileidome funikulieriumi nuo Radijo gamyklos, į S. Nėries gatvę (dab. V. Putvinskio), pirmas namas, pusrūsis, ten senukas su chalatu, o aplink pilna galvų, rankų, kojų, plaukų, liūtų karčių ir visokių keisčiausių dalykų. Tikėjau, kad vyko rimta operacija. Jonuko neišoperavo iš karto, reikėjo ateiti po kelių dienų pasiimti. Ir tikrai – Jonukas buvo sveikas!“, – prisimindama vaikystės nutikimą pasakojo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė.
Šiame aukšte eksponuojamas ir didžiulis medžiaginis begemotas, rekonstruotas dizainerės Rasos Balaišės. Šį begemotą 1989 m. naujai pastatytiems Pionierių rūmams (dab. Lietuvos vaikų ir jaunimo centras) Vilniuje sukūrė trys jaunos dizainerės: Natalija Andriučšenko-Jurevičienė, Vita Kašėtaitė-Čaplikienė ir Regina Pakštaitė. Žaislų-baldų ten buvo ir daugiau (krokodilas, dramblys, vėžlys ir kt.). Iki šių dienų jie neišliko, nuspręsta atkurti vieną. Pasirinktas paslaptingiausias – begemotas. Šalia jo įrengta edukacijų erdvė, kur mažieji gali piešti ar patys pabandyti sukurti nedidelį žaislą.
Paroda „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2025 m. liepos 27 d.
