Vilkijos kapinėse atidengtas paminklas, skirtas įamžinti senųjų miestelio gyventojų atminimą. Skulptorius Tado Vosyliaus skulptūrinę kompoziciją ketvirtadienį pašventino Vilkijos Šv. Jurgio parapijos klebonas Linas Šipavičius.
Paminklo pagrindą sudaro paprastas lauko akmuo, kurio viršūnėje iškilusi lietuviškų kryžių puokštė simbolizuoja tikėjimą, viltį ir atgimimą. Tarsi atkartodamos skulptoriaus mintis, kapinėse nuaidėjo trimito ir saksofono melodijos, rašoma Kauno rajono savivaldybės pranešime žiniasklaidai.
„Šie žmonės kūrė Vilkijos krašto istoriją ir padėjo vertybinius pamatus ateinančioms kartoms“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, išreikšdamas viltį, kad lankydami artimųjų kapus, vilkijiečiai prisimins ir čia amžinojo poilsio atgulusius nežinomus protėvius.
Renginį, kuriame dalyvavo Kauno rajono savivaldybės vadovai, Vilkijos ir Vilkijos apylinkių seniūnai bei vietos bendruomenė, organizavo Vilkijos kultūros centras.
Senųjų Vilkijos gyventojų palaikai buvo aptikti tvarkant Kauno gatvę. Miestelio centras turi urbanistikos paminklo statusą, todėl Kauno rajono savivaldybė užsakė archeologinius tyrimus, kuriuos atliko viešoji įstaiga „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“.
Archeologo Justino Račo teigimu, kasinėjant rasta daugiau kaip 200 palaikų. Dalis jų – XVI–XVIII a. šventoriuje palaidoti senieji Vilkijos gyventojai, kita dalis – III a. kapinyno palaidojimai. Vertingiausi – ankstyvojo laikotarpio kapų kaulai moksliniams tyrimams pasiliko Vilniaus universiteto Antropologijos tyrimų laboratorijoje.
Gyventojų palaikai Vilkijos kapinėse buvo perlaidoti šių metų birželio pabaigoje. Vėliau nutarta pastatyti antkapinį paminklą. Taip buvo pasielgta ir Zapyškyje, po senosios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijoje atliktų archeologinių tyrimų.
1969 m. Vilkija pripažinta vietinės reikšmės urbanistikos paminklu – tai vienas vertingiausių urbanistikos paveldo objektų, kurio unikaliam pavidalui per šimtmečius įtakos turėjo vietovės reljefas ir Nemuno vanduo.
Pirmą kartą Vilkiją 1364 m., paminėjo Livonijos kronikininkas Hermanas Vartbergė, aprašydamas kalavijuočių ir kryžiuočių žygį į Paštuvos žemę. Daug kartų puldinėjama, Vilkijos gyvenvietė sunyko, tačiau po Žalgirio mūšio atsikūrė, tik jau kitoje vietoje, prie dvaro. Nemunu vyko intensyvi prekyba su Gdansku ir Karaliaučiumi, 1450 m. čia įsikūrė pirmoji Lietuvos muitinė. 1513 m. Vilkija pirmą kartą įvardinta miesteliu. 1542 m. Vilkijoje buvo pastatyta bažnyčia, 1554–1556 m. Vilkijos dvaras.
XVII ir XVIII a. pažymėti karais ir negandomis, kurios neaplenkė ir Vilkijos. Tvano ir Šiaurės karo metu miestelį buvo užėmusi Švedijos kariuomenė.
XVIII a. mieste pagausėjo žydų. Vilkijoje dirbo audėjai, žvejai, batsiuviai, puodžiai, veikė malūnas, turgus. 1840 m. Vilkijoje įrengta pašto stotis, po 1863 m. sukilimo pagyvėjo prekyba Kauno-Jurbarko kelyje, Nemunu intensyviai plukdyti sieliai, čia buvo įrengta prieplauka garlaiviams sustoti.
1892 m. gaisras sunaikino senąją medinę bažnyčią, degė centrinė miestelio dalis. Ant kalno 1903 m. pradėta statyti nauja bažnyčia, kuri tapo miesto dominante.
Nepriklausomybės metais (1918–1940) Vilkija buvo valsčiaus centras. Karo metais labiausiai nukentėjo apatinė Vilkijos dalis, beveik pusė pastatų buvo sugriauta.
