Ėmus nerimauti dėl galimų įvežtinių beždžionių raupų atvejų Europoje, gydytoja epidemiologė Rolanda Lingienė teigia sulaukusi daug klausimų, ką daryti šiuo metu planuojantiems keliones į Afriką.
Socialiniame tinkle „Facebook“ išplatintame įraše moteris teigia, kad informacijos šia tema vis dėlto pateikiama nepakankamai.
„Pastarosiomis dienomis sulaukusi nemažai asmeninių paklausimų, ką daryti su suplanuotomis tolimomis kelionėmis į Afrikos šalis egzotiškais pavadinimais ir į man aiškesnes atostogų kryptis: Madagaskarą, Seišelius, Mauricijų ir pan., puoliau ieškoti oficialių institucijų rekomendacijų“, – savo įrašą pradeda R. Lingienė.
Pasak jos, šiuo metu pateikiami tik itin abstraktūs Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) siūlymai – vengti artimo sąlyčio su sergančiais ar galimai sergančiais asmenimis, neturėti lytinių santykių su daugeliu partnerių, nesidalinti asmeniniais daiktais, tokiais kaip drabužiai, patalynė, taip pat laikytis rankų higienos.
„Bet juk to nepakanka! Nemanau, kad kažkas, būdamas sveiko proto, keliautų ten ieškoti nuotykių. Taigi, matydama, kad tai gali būti naudinga, dalinuosi tuo, ką aš daryčiau, kaip elgčiausi, jei ryt reikėtų iškeliauti į ten, kur gali būti ar yra užsikrėtusių b raupų virusu, ar net registruotas jo protrūkis“, – siūlymus komentavo R. Lingienė.
Epidemiologė pabrėžė, kad pateikia tik savo asmeninę nuomonę, nesusijusią su kompetentingų institucijų pozicija, o atsiradus oficialioms rekomendacijoms ji primygtinai siūlo vadovautis būtent jomis.
„Taigi, prieš įžengdama į mamą Afriką aš:
1. Pasiskiepyčiau, jei skiepai man priklausytų. Pasiskiepyti reikia bent 28 dienas prieš kelionę.
2. Pasirinkčiau tikrai gerą viešbutį tenai. Tokiu atveju būtų rami galva švaros, higienos standartų ir kitų rizikų.
3. Šiukštu nesiartinčiau prie beždžionių, voverių, visokių ten žiurkių. Tiesiog vengčiau bet kokio kontakto su laukiniais gyvūnais. Ir su naminiais taip pat.
4. Nesileisčiau į nuotykius džiunglėse, vietinių kaimeliuose, kad ir kaip norėtųsi, tai geriausias būdas išvengti bereikalingos rizikos.
5. Nesidalinčiau su niekuo savo asmeniniais daiktais ir nesiskolinčiau jų iš kitų.
6. Žinoma, jokių bučinių, glėbesčiavimosi ar dar ko daugiau su ten sutiktais vietiniais ar turistais! Aš net nesisveikinčiau rankos paspaudimu su niekuo!
7. Kuo dažniau plaučiau ar, nesant vandens, dezinfekuočiau rankas. Tad būtinai pasiimčiau į kelionę purškiamą rankų dezinfekantą alkoholio pagrindu. Dar prigriebčiau dezinfekuojančių drėgnų servetėlių.
8. Tegu tai būna perteklinės priemonės, bet aš įsimesčiau keletą medicininių kaukių ir kelias poras vienkartinių guminių pirštinių.
Dėl visa ko, jei kas.
9. Ir dar, ką tikrai daryčiau – prieš sėdant į lėktuvą, nenorėdama patekti į nepavydėtina situaciją, BŪTINAI internete susirasčiau naujausią informaciją apie epidemiologinę situaciją toje šalyje ir ar netaikomos kontrolės ar ribojimo priemonės į ją atvykstantiems.
Beje, kai kurių šalių oro ir jūrų uostuose pradėta matuoti keliautojų temperatūra, su jais reguliariai susisiekia visuomenės sveikatos pareigūnai.
10. Ir pats pats paskutinis dalykas – jei kartais kelionės metu ar po jos pasijusčiau blogai ar įtarčiau, kad turėjau kontaktą su galimai sergančiu žmogumi – nedelsdama bandyčiau susisiekti su gydytoju dermatovenerologu.
Bet žinodama, kad patekti pas juos daug kur galima tik po keletos mėnesių, nieko nelaukdama belsčiausi į savo puikiosios šeimos gydytojos duris.
Tai tiek. Tikiuosi, kažkam pravers“, – savo įrašą užbaigė R. Lingienė.
