Atėjus vasarai, gatvės muzikantai jau senai tapo neatsiejama Laisvės alėjos ar senamiesčio gyvenimo dalis. Ir kokių tik jų nėra… Grojančių gitara, akordeonu, kanklėmis ar kitais muzikos instrumentais.
Grojo pietietiškus kūrinius
Laisvės alėja. Pirmadienio popietė. Lyg ir eilinė savaitės pradžios diena. Po karšto savaitgalio, miesto centras pusiau apmiręs. Tačiau netoliese fontano išgirsti ritmingi muzikos garsai privertė suklusti ir mane, kuris, atrodytų, savo žurnalistiniame gyvenime jau visko matęs ir girdėjęs iki kaklo.
Ant suolelio įsitaisę trys jaunuoliai grojo akordeonu, būgnu ir klarnetu. Jie sužavėjo atliekamais mūsuose negirdėtais, nebent tik per TV, pietietiškais muzikos kūriniais, tad vedinas žurnalistinio smalsumo – stabtelėjau.
Pradžioje pagalvojau, kad jie užsieniečiai. Panašiai galvojo ir ant suolelio sėdintys keli garbaus amžiaus kauniečiai.
„Sakyčiau, kad kažkokie atvykėliai iš pietų, tačiau iš veido nelabai panašūs…?“ – garsiai svarstė vienas ant suolelio sėdintis vyriškis.
Negailėjo vaikinams komplimentų
Ne vienas praeivis ilgiau ar trumpiau stabtelėdavo pasiklausyti muzikos. Netrūko ir vaikinams paaukojančių pinigėlių… Keli, atrodo užsieniečiai, pasiklausę tik apie minutę net nepagailėjo kažkokio nominalo banknoto.
Tačiau netrukus bene labiausia nustebino, kurį laiką netoliese stoviniavusios ir klausiusios muzikos, dvi ekstravagantiškai apsirengusios damos.
Pradžioje viena jų kelis kartus iš skirtingų kampų nufotografavo vaikinus ir… staiga alėjos viduryje pradėjo taip temperamentingai šokti, kad kai kurie klausytojai net pradėjo į ritmą ploti. Kažką panašaus esu kartą matęs tik Paryžiuje.
„Šaunuoliai vaikinai, jūs fantastiški, štai taip reikia gaivinti mūsų Laisvės alėją…“ – negailėjo komplimentų pasidabinusi skrybėlaite dama.
Ne ką mažiau aistringai pašokusios dar kelis šokius bei pažėrusios į muzikantų lagaminėlį saują monetų, moterys su šypsenomis ir mojuodamos rankomis „nustriksėjo“ savo keliais.
Kažkaip prisiminiau seną, kažkada pasklidusį bei pašaipų sulaukusį, ypač iš vilniečių, reklamos agentūros „Kata“ sukurtą šūkį: „Ir Kaune galima gyventi“. Ir kaip jam nepritarti..?
Vaikinams savotiška praktika
Dar po vieno kūrinio susipažinau su šaunuoliais muzikantais. Pasirodo tai ne kokie nors užsieniečiai, o Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos studentai Dominykas, Hubertas ir Deividas.
„Grojame Laisvės alėjoje ar senamiestyje dažniausia vakarais nuo vasaros pradžios. Tai mums tam tikra praktika, norint įsitikinti, ar einame teisingu keliu…“ – sakė vienas iš vaikinų.
Vaikinai moka groti įvairiausių tautų muziką, tačiau pastebėjo, kad jų atliekama žydų, Balkanų, Kaukazo tautų muzika praeiviams labiausiai patinka.
„Ji visai kitokia, labai uždeganti, kažką panašaus galima išgirsti tik nukeliavus į tas šalis“, – sakė gatvės muzikantai.
„Ar dažnai jums grojant praeiviai pradeda šėlti bei šokti taip, kaip ką tik šios damos?“ – paklausiau vaikinų.
„Ne dažnai, bet pasitaiko. Smagu jei žmonėms suteikiame tokių gerų emocijų“, – šypsojosi vaikinai.
Sužavėjo net Dž. Džoiso vertėją
Po trumpo interviu gatvės muzikantų koncertas tęsėsi toliau. Net netoliese esančios V. Kudirkos viešosios bibliotekos skaitykloje kiekvieną dieną, kaip pats sako, „dirbantis“ garsus XIX amžiaus airių rašytojo ir poeto Dž. Džoiso kūrinių vertėjas Jeronimas Brazaitis ir tas išėjo į Laisvės alėją.
„Čia juos girdžiu ir matau pirmą kartą. Gerai pavaro jaunuoliai, senai taip grojančius fainai esu girdėjęs…“ – šypsojosi J. Brazaitis, pridūręs, kad „užstrigo“ ties dabar jo verčiamo mėgiamo autoriaus romano viena pastraipa.
„Dabar žinau, kaip ji turi skambėti…“ – pamojavo ranka, vienas iš paskutinių vyresniosios kartos miesto literatūros mohikanų, ir nuskubėjo toliau „dirbti“ į skaityklą.
