Iki dabar tinkamai nevykdomi įsipareigojimai dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų mažinimo transporto sektoriuje 2030 m. Lietuvai kainuos bent 482 mln. eurų, praneša Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija (LAIEK). Kaip aiškina LAIEK prezidentas Martynas Nagevičius į Lietuvos įsipareigojimus Europos Sąjungai (ES) yra įtraukta ir 2021 – 2030 m. CO2 mažinimo kvota, kuri šiuo metu yra smarkiai viršijama.
„Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, yra pasirašiusios įsipareigojimų pasidalinimo reglamentą ir yra pasirašiusi tikslus, kiek turi mažinti šiltnamio dujų efektą sektoriuose, kurie kuria taršą. Pagal tą reglamentą nėra vien tik tikslas, kurį turime pasiekti iki 2030 m., bet ir kvota, kuri taikoma visam 2021–2030 m. laikotarpiui“, – trečiadienį žurnalistams teigė M. Nagevičius.
„Mes esame virš tos kvotos, skolingi 2,7 mln. tonų CO2 ir turėsime pirkti tai iš šalių, kurios neužpildė jų. Ir šie pirkimai bus daromi pagal kainą, kuri bus šalių susitarimas“, – pridūrė jis.
Jis pabrėžė, kad kiekvieną dieną ši skola, kurią Lietuva turės sumokėti pirkdama ŠESD kvotos skirtumą iš kitų ES valstybių, įvykdžiusių savo kvotas, auga po 1 mln. eurų. Taip pat, anot LAIEK vadovo, net jeigu Lietuva sugebės pasiekti įsipareigojimus iki 2030 m., ji vis tiek turės pirkti šį skirtumą iš tokių valstybių, kaip Nyderlandai.
„Jeigu priimame visus sprendimus, kurie leistų sumažinti taršą, vis tiek reikėtų pirkti kvotą“, – pabrėžė jis.
Pasak M. Nagevičiaus, numatoma, kad vienos tonos kvotos kaina sieks apie 120–140 dolerių, o net nusiderėjus iki 100 dolerių už toną, Lietuva liks skolinga apie 207 mln. eurų.
LAEIK prezidentas teigė, kad jeigu transporto sektoriaus išmetimai 2030 m. liks tokio paties dydžio, kaip 2023 m., Lietuva ŠESD kvotą viršys 14,87 mln. tonų CO2, kas biudžetui reikštų apie 1,49 mlrd. eurų praradimą
Pasak jo, dalį skolos Lietuva, atsiskaitydama už 2021–2025 m. periodą, patirs jau 2027 m., o už likusią dalį turės susimokėti po 2030 m.
Siekiant atkreipti dėmesį į galimus nuostolius, LAIEK šiandien kreipėsi laišku į premjerę Ingridą Šimonytę su raginimu palaikyti teigiamą Vyriausybės išvadą Seime registruotiems Alternatyviųjų degalų Atsinaujinančių išteklių įstatymų pakeitimo projektams, kuriuose įstatymu įtvirtinamas valstybės tikslas – iki 2030 m. sumažinti naftos degalų vartojimą 41 proc.
M. Nagevičius paminėjo, kad siekiant institucijoms parodyti augančias Lietuvos skolas dėl nevykdomų kvotų, prie kažkurios ministerijos ar Vyriausybės bus pastatytas skaitiklis, rodantis kas sekundę augančią sumą, kuria reikės mokėti už viršytas kvotas.
„Skola auga maždaug 8 eurai per sekundę. Ir statysime tokį skaitiklį, kad būtų spaudimas Vyriausybei, jog imtųsi sprendimo. Šis sprendimas iš tikro turėjo būti vakar ar 2021 m. Bet jeigu mes padarysime tai greičiau, tai kainuos mažiau, nei kad būtų kainavę, jeigu mes jį atidėtume“, – aiškino jis.
„Į šiuos skaičius nesueina nesukurtos darbo vietos, nesukurta pridėtinė vertė, visos kitos naudos ekonomikai. Tai yra grynai formalioji skola“, – pridūrė jis.
Net 95 proc. transporto priemonių Lietuvoje yra varomos iš naftos pagamintu kuru
Kaip aiškina M. Nagevičius, Lietuvos transporto sektorius ypač priklausomas nuo naftos, kadangi 94,5 proc. transporto priemonių naudoja benziną ar dyzelį, apie 5,25 proc. naudoja biodegalus ir tik 0,25 proc. naudoja elektrą. Jis taip pat teigia, kad priešingai, nei numatoma aplinkosaugos ir energetikos tiksluose, naftos degalų vartojimas vis dar didėja.
„Lyginant su 2005 m. kai mes įstojome į ES, mūsų naftos degalų vartojimas nerodė jokių mažėjimo požymių ir net išaugo apie 50 proc. Viena iš to priežasčių yra tai, kad labai maža dalis transporto sektoriuje yra varoma atsinaujinančiais ištekliais. Jeigu šilumoje turime to labai daug ir elektroje dabar matome, kad daugėja saulės ir vėjo elektrinių, tai transporto sektoriuje apie 95 proc. yra naftos degalai“, – aiškino M. Nagevičius.
„Pagal naftos degalų vartojimą vienam žmogui, Lietuva yra trejetuke Europos Sąjungos šalių, su didžiausiu degalų vartojimu, tenkančiu vienam žmogui. Ir reikia pastebėti, kad naftos degalų vartojimas auga“, – pridūrė jis.
Tuo metu Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas tikina, kad transportas – vienintelis sektorius Lietuvoje, kur neįvyko proveržis ir perėjimas prie žaliosios energetikos.
„Mes praktiškai susidorojome su iškastiniu kuru teikdami šildymą miestuose. Mes jau daugiau nei tris ketvirtadalius šilumos gaminame iš vietinių ir darnaus biokuro. Ir kitų metų sezonas leis apie 90 proc. gaminti šilumos iš biokuro. Ir mes pakankamai greitai žengiame į priekį elektros gamybos sektoriuje. Ir ten taip pat turime technologijas. (…) Transporto sektorių mes turime stebėti ypatingai atidžiai, nes jame proveržis dar neįvykęs“, – komentavo R. Lapinskas.
LAEIK pateikia, kad naujoji Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (REDIII) įpareigoja ES šalis pasiekti 29 proc. atsinaujinančių išteklių dalį transporte.
Organizacijos prezidentas taip pat pastebi, kad nors per paskutinius keturis metus Lietuvoje padaugėjo elektra varomų automobilių, bendrovės ir visuomenė vis dar dažnai renkasi pirkti benzininius ir dyzelinius automobilius.
„Žiūrint pagal tendencijas, jeigu lyginame su 2021 m. ir 2024 m. automobilių parkus, tai labai džiaugiamės, kad padidėjo elektromobilių skaičius iki 12 tūkst. Bet pasižiūrėjus, matome, kad benzininių ir dyzelinių automobilių buvo nupirkta žymiai daugiau“, – teigė jis.
M. Dubnikovas: turime ne tik „kapsinčias“ kvotų skolas, bet ir atiduodame savo lėšas kitiems
Tuo metu ekonomistas Marius Dubnikovas pastebi, kad lėtas perėjimas prie tvaresnių degalų transporto sektoriuje reiškia ne tik skolas, bet ir tolimesnį lietuviškų pinigų „atidavimą“ tokio kuro gamintojams. Jis pabrėžia, kad tokios lėšos galėtų prisidėti prie šalies ekonomikos auginimo ir industrijos persiorientavimo prie naujausių technologijų.
„Yra ne tik kapsinčios kvotų skolos, bet yra ir keli milijardai eurų, kuriuos mes atiduodame už energijos išteklius kasmet. Ir turime šansą tai susitvarkyti. Anksčiau technologiniai sprendimai buvo per brangūs, nebuvo ir poreikio dėl pigios energijos. Dėl to „miegojome“. Bet dabar prasideda lenktynės, kuriose turime sužaisti ir peršokti į naują technologinį virsmą“, – konferencijos metu aiškino M. Dubnikovas.
„Kuo mes daugiau gaminsime energijos pas save, tai reiškia, kad liks daugiau pinigų, kurie kurs darbo vietas. Jeigu mes elektrifikuosime transportą, galėsime gaminti autobusus, gaminti net laivus, varomus biodegalais“, – pridūrė jis.
Ekonomistas patikino, kad Lietuva iki 2030 m. pasieks elektros perteklių, kuris leistų gaminti žaliuosius degalus ir klimatui neutralius gaminius. Bet, jo manymu, jeigu transportas ir toliau bus varomas naftos degalais, tai neigiamai atsilieps šalies eksportui.
„Nes 2030 m. tikrai turėsime elektros perteklių, iš kurio galėsime gamintis biodegalus, e metanolį ir visus kitus dalykus. Ir iš šios energijos mes pagaminsime žaliuosius produktus, kuriuos galėsime realizuoti su palankesnėmis sąlygomis. Bet spraga bus transportas, nes jį išvežti reikės žaliuoju būdu. Mes turėsime problemą, kad mūsų produktai su didesniu CO2 pėdsaku“, – sakė jis.
M. Dubnikovas taip pat paminėjo, kad naftos produktų vartojimas padaro šalis priklausomas nuo didžiųjų eksportuotojų, tokių kaip Rusija arba JAV.
„Naftos produktų atsisakymas duoda labai esminį dalyką. Nes naftos produktai ir kuras leisdavo šalims, kurios išgaudavo naftą, centralizuoti energiją ir taip finansuotis. Taip darė Rusija, arabų šalys ir JAV, kurie buvo didžiausi naftos išgavėjai. Atsiradus atsinaujinantiems ištekliams, tos jėgos decentralizuojasi. Tai reiškia, kad galime gaminti saulę ir vėją“, – komentavo ekonomistas.
Verslas laukia teigiamo signalo
Taip pat, pasak M. Nagevičiaus, Atsinaujinančių išteklių įstatymo pakeitimų itin laukia Lietuvos verslas kuris svarsto investuoti į atsinaujinančios energetikos plėtrą, bet to nedaro dėl valdžios neryžtingumo, mažinant naftos vartojimo lygį. Jam paantrina ir R. Lapinskas, teigdamas, kad verslas pasiryžęs persijungti, bet trūksta būtent institucijų iniciatyvos.
„Jei Vyriausybė ir Seimas pritartų konkrečiam naftos mažinimo tikslo nustatymui įstatymų lygiu, tuomet verslui būtų pasiųstas teigiamas signalas – investuoti daugiau į žaliąją energetiką, energijos efektyvumo sprendimus“, – tvirtino M. Nagevičiaus.
„Trūksta būtent politinių sprendimų. Nes tokių sprendimų nebuvimas neleidžia gamintojams pilna jėga pasijungti į šį sektorių, daryti investicijas, daryti mokslinius tyrimus ir tai komercializuoti“, – sakė R. Lapinskas.
Pasak M. Nagevičiaus, nustatytą 41 proc. naftos mažinimo tikslą iki 2030 m. pasiekti yra realu transporto sektoriuje pakeičiant naftos kurą atsinaujinančiais energijos ištekliais – biometanu, pažangiaisiais biodegalais, elektra, o ateityje – sintetiniais degalais ar žaliuoju vandeniliu. Jis pabrėžė, kad konkretų planą, kaip pasiekti tokius tikslus turėtų paruošti Vyriausybė, kadangi ji turės netolimoje ateityje pristatyti jį Europos Komisijai.
„41 proc. yra pagrįstas mūsų tarptautiniu įsipareigojimu. Mes privalome tai atlikti. Kaip tai padaryti, tai valstybė galėtų parengti konkretų planą ir formaliai tai darys, nes turi jį pristatyti Europos Komisijai. Ir norint pasiekti 41 proc. arba dabar Vyriausybės teigiamą 39 proc., yra visa eilė priemonių“, – komentavo jis.
Mažinti naftos vartojimą valdžią ragina į iniciatyvą „41 proc. mažiau naftos“ susibūrusios įmonės ir organizacijos. Prie iniciatyvos jau prisijungė ir savo palaikymą naftos produktų vartojimo mažinimui išreiškė jau daugiau nei 200 šalies bendrovių ir organizacijų. Iniciatyva „41 proc. mažiau naftos“ siekiama paskatinti Seimą priimti reikalingas įstatymų pataisas, kuriose būtų įtvirtintas konkretus tikslas – 41 proc. sumažinti naftos produktų vartojimą iki 2030 m., palyginus su 2021 m. lygiu.
