Jau 26 m. veikianti Lietuvos dailės terapijos asociacija spalio pradžioje Kaune kvietė diskutuoti apie dailės terapiją nuo vaikystės iki senatvės. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje specialistai kartu paminėjo ir tarptautinę dailės terapijos dieną.
Pirmoje renginio dalyje apie darbą su vaikais ir paaugliais pasakojo dailės terapeutės: Lietuvos dailės terapijos asociacijos pirmininkė Edita Gilė, Giedrė Markauskienė, Ligita Skukauskaitė, Violeta Šimelionienė ir Sigita Lesinskienė.
Antroje renginio dalyje apie darbą su suaugusiaisiais kalbėjo: Renata Pribušauskienė, Dalia Stiklerienė, Indrė Budreckytė-Budnikienė ir Irma Žemaitienė.
Atrakina vidų
Viena iš dailės terapijos pradininkių Lietuvoje vaikų psichiatrė prof. Sigita Lesinskienė akcentavo meno naudą sveikatai. Ji pasakojo, kad po studijų pradėjusi dirbti Vaiko raidos centre Vilniuje kabinete rado apsilupusias sienas, kurias nusprendė papuošti – iškabino ant sienų M. K. Čiurlionio reprodukcijas ir vietos atmosfera iškart pasikeitė. Jaukiau jausdavosi ir užėję pacientai.
„Aplinka labai veikia, tai, ką matome, gali sužadinti sielai labai svarbius dalykus”, – teigė S. Lesinskienė.
Nuo 2015 m. „SOS vaikų kaimus“ konsultuojanti ir su vaikais, augančiais be tėvų dirbanti Violeta Šimelionienė pasidalino itin įstrigusiu atveju: į terapiją atvyko visiškai nekalbėjusi mergaitė, kuri po 2-3 mėn. terapijos seansų pradėjo sklandžiai kalbėti.
Į užsiėmimus specialistė dažnai atsineša kartono dėžių. „Be tėvų augantys vaikai jose mėgsta kurti namus, į vidų įdeda loveles, spinteles, gėlių vazas, kuria jaukumą”, – kalbėjo specialistė.
Lietuvos dailės terapijos asociacijos pirmininkė Edita Gilė įsiminė atvejį su kliente paaugle, kuri užsidarė namuose, neprisijungdavo prie pamokų, kambaryje būdavo užsitraukusi užuolaidas, metė būrelius, nepakildavo iš lovos. Savo foną davė ir prasidėjęs karantinas. „Pradėjome dirbti, įtariau disleksiją. Prašiau tėvų atlikti tyrimus dukrai, netrukus įtarimai pasitvirtino. Tuomet paauglė pakeitė mokyklą, jai pritaikė tinkamą mokymosi būdą ir šiandien mergina džiaugiasi gyvenimu, yra kupina energijos, grįžo į dailės mokyklą piešti, stropiai mokosi, skaito įvairiausią literatūrą, lanko karatė. Štai, ką gali dailės terapija!“, – džiaugėsi E. Gilė.
Padeda gydant nuo priklausomybių, depresijos
Dailės terapijos srityje jau 27-tus metus dirbanti psichologė Irma Žemaitienė praktikoje susidūrė su žmonėmis, turinčiais įvairių priklausomybių, darbavosi psichiatrijos klinikoje, įkalinimo įstaigoje, o šiuo metu veda užsiėmimus grupėms bei poroms psichologinės paramos ir konsultavimo centre.
Jai įsiminė nuo alkoholio priklausiusio kliento pažanga. „Vyras turėjo daug kompleksų, ribų, bet buvo darbštus ir atsakingas. Nors piešdavo nenoriai, keverzodavo, tačiau besidalindamas visad išmintingai pasisakydavo. Labai nustebindavo. Galiausiai prisibeldėme iki žmogaus širdies, stebuklas įvyko ir jis stipriai pakeitė savo gyvenimą, turi darbą“, – džiaugėsi I. Žemaitienė.
Dailės terapeutė, dvasinė palydėtoja Dalia Stiklerienė dailės terapijos užsiėmimus vykdo su Šventuoju Raštu. „Ieškome atsakymų apie vidinį pasaulį kartu dalyvaujant ir Dievui”, – komentavo ji.
Jai įsiminė situacija, kai klientė itin blogai jautėsi ir nupiešė duobę, o save pažymėjo pačiame dugne. „Eidama plauti rankų iki kriauklės, moteris pamatė piešinį iš kitos pusės: ten buvo kalnas, o ji – prie kalno viršaus, netoli debesų. Moteris suprato, kad nors dabar yra duobėje, bet kartu ji ir labai arti Dievo, šis suvokimas ją sustiprino”, – pasakojo D. Stiklerienė.
Su gedinčiaisiais dirbanti dailės terapeutė Renata Pribušauskienė papasakojo jautriai palietusį atvejį: po tėčio savižudybės viena klientė ilgai gedėjo, viename dailės terapijos užsiėmime ji iš šaliko pasiuvo lėlę ir ėmė ją švelniai glostyti, niūniuoti. „Stipri akimirka. Nuo to prasidėjo gijimas. Labai svarbu, ar atleidai žmogui, kuris išėjo, tai gali būti lūžio momentas”, – pabrėžė ji.
Terapeutas – lyg palydėtojas
Lietuvos dailės terapijos asociacijos pirmininkė E. Gilė pažymėjo, kad kasmet dailės terapijos studijas VU ir LSMU baigia kelios dešimtys studentų. Minėta asociacija vienija daugiau kaip pusšimtį specialistų.
Dailės terapijos užsiėmimai vykdomi įvairioms grupėms: raidos sutrikimų turintiems vaikams, taip pat kurtiesiems, suaugusiesiems, turintiesiems priklausomybių, sergantiems Alzheimerio liga, depresija, išgyvenantiems užsitęsusį gedėjimą ir pan. Dailės terapija vykdoma ligoninėse, psichologijos centruose, privačiose studijose, ji vedama individualiai, taip pat šeimoms, poroms, skirtingoms grupėms. Anot pašnekovės, dailės terapija padeda išgyventi ir priimti emocijas, jausmus, kelti savivertę, stiprinti savireguliaciją, plėsti ribas, sustiprina įvairiuose gyvenimo iššūkiuose.
„Tai nėra jokie burtai. Terapeutas yra palydėtojas, jis eina šalia. Jei žmogus nenori keistis, terapeutas negali priversti, jis gali tik parodyti kelią, bet nueiti kelio už jį – ne. (…) Meno terapija, tarp jų ir dailės, nuo kitų terapijų skiriasi tuo, kad kūrybos procesas čia yra nesąmoningas, kurdami į darbą žiūrime iš šono ir ieškome atsakymų. Galbūt žmogus kažko nenori matyti sąmoningai, bet dailėje sunku tą paneigti, kai profesionalus terapeutas žvelgdamas į piešinį užduoda tikslinius klausimus. Tuomet atsakymų ieškai savyje, kai pats juos atrandi – kitaip priimi, užgimsta pokyčiai, keliauji į priekį. Nors žmogui atrodo, kad nupiešė nesąmonę, bet žvelgdamas į darbą su terapeutu jis gali atrasti tai, ko gyvenime apie save nepagalvotų”, – teigė E. Gilė.
