Ketvirtadienį garbingą 103-ąjį gimtadienį šventė Akademijoje gyvenantis Jonas Vaitkus. Sveikinant jubiliatą televizoriaus ekrane sukosi Jono gyvenimo akimirkos. Nors per 100 metų būta visko – ir džiaugsmo, ir skausmo – šiandien jis laimingas, nes gyvena apsuptas sūnaus, 3 anūkių ir 6 proanūkų meile bei šiluma.
„Turime gražią tradiciją sveikinti 100-ąjį jubiliejų mininčius Kauno rajono žmones, tačiau 103 metų sukaktuvininkui ranką spaudžiu pirmą kartą gyvenime. Džiaugiuosi, kad turite tokią gražią ir rūpestingą šeimą. Tai – didžiausia laimė ir prasmė gyventi dar ilgiau“, – sveikindamas jubiliatą kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.
J. Vaitkus gimė 1920 m. rugsėjo 14 d. netoli Šiluvos esančiame Vilkiškės kaime, ūkininkų šeimoje. Vaikystėje Jonas padėdavo tėvams, pas dėdę ganydavo karves ir tuo pačiu metu mokėsi siuvėjo amato. Vietinėje mokyklėlėje baigė 3 klases, rašoma Kauno rajono savivaldybės pranešime žiniasklaidai.
Antrojo pasaulinio karo metu Jonas dirbo siuvėju fronte: keliavo kartu su kareiviais, taisė ir siuvo jiems uniformas iki pat karo pabaigos. Vėliau grįžo į Vilkiškės k., dirbo įvairius ūkio darbus.
1950 m. susituokė su kraštiete Vitalija. Porai gimė 3 vaikai: dukra ir du sūnūs. Vėliau šeima atsikraustė į Sargėnus, kur gimė dar vienas sūnus.
Jonas dirbo pagalbiniu darbininku-kelininku ir tiesė pirmuosius kelius bei šaligatvius Akademijoje. Vėliau grįžo prie savo specialybės ir siuvimo fabrike tapo kontrolieriumi – važinėdavo po visą Tarybų Sąjungą, taisydavo nekokybiškus gaminius. Ten dirbo iki pensijos, vėliau dar kelerius metus – sargu parduotuvėje.
J. Vaitkus su žmona santuokoje praleido 67-erius metus, iki pat žmonos mirties. Dar šių metų pradžioje vyras gyveno vienas Sargėnuose, savarankiškai rūpinosi savimi ir savo buitimi. Susilpnėjus sveikatai, atsikraustė pas sūnų Antaną, čia gyvena iki šiol.
Jonas visą gyvenimą buvo religingas: kiekvieną sekmadienį lankydavosi mišiose, kiekvienais metais – Šiluvos atlaiduose, rėmė „Marijos radiją“, o šių metų pradžioje bažnyčios statyboms paaukojo nemažą pinigų sumą.
Sūnus Antanas tėtį apibūdina kaip teisingą ir sąžiningą žmogų, kuris iki susilpnėjus fizinei sveikatai buvo aktyvus bendruomenės narys. Antanas dėkingas tėvui, už suteiktą galimybę mokytis aukštojoje mokykloje, už įskiepytą dorovingumą ir teisingas vertybes.
