Palangos gyventojus ir svečius jau ne pirmą vasarą maloniai stebina smėlio skulptūros, kurias galima išvysti vaikštant pajūriu. Jas kuria iš Kauno poilsiauti čia atvykstantis Saulius Kajokas, kurio gyvenimas, atrodytų, neturi nieko bendro su menu. Apie tai, kaip kilo mintis puošti pajūrį, kodėl negaila sumindytų kūrinių ir kodėl džiaugiasi atėjus žiemai, jis sutiko papasakoti plačiau.
Jautėsi toli nuo meno
Marijampolėje gimęs ir jau daugiau nei du dešimtmečius Kaune gyvenantis S. Kajokas niekada nemanė, kad Lietuvoje išgarsės dėl savo meninių sugebėjimų.
„Jeigu kas būtų pasakęs, kad tapsiu žinomas dėl kūrybinės veiklos, tikrai nebūčiau patikėjęs. Tuo labiau, kad nei mano baigtos inžinerijos studijos, nei darbas, susijęs su aptarnavimo, paslaugų sfera, neprimena kūrybinių erdvių“, – prisistatydamas šypsosi Saulius.
Tačiau prieš keletą metų, vieną karštą vasaros dieną vyrui atostogaujant Palangoje, netikėtai kilo mintis sukurti smėlio skulptūrą.
„Šis sumanymas atėjo spontaniškai. Norėjau ne tik grožėtis paplūdimiu, bet ir kažką įdomaus nuveikti. Taip pradėjau kurti savo pirmąją kūrinį – smėlio kabrioletą. Baigus darbą, man kiek netikėtai, sulaukiau šeimos narių įvertinimo ir palaikymo, skulptūra patiko ir aplinkiniams, pliaže buvusiems žmonėms“, – prisiminimais dalijasi jis.
Pasak Sauliaus, jis nuo tada ir pradėjo bandymus su smėliu ir jūros vandeniu.
„Ne viskas buvo paprasta, o kol sugebėjau geriau perteikti proporcijas, praėjo nemažai laiko“, – atvirauja jis.
Tačiau Sauliaus kūriniai po truputį tobulėja, o jų tematika taip pat yra įvairi.
„Labiausiai mėgstu kurti žmones. Šios skulptūros sulaukia ir didžiausio praeinančių poilsiautojų dėmesio. Tačiau taip pat kuriu gyvūnų, įvairių animacinių personažų skulptūras, kas itin džiugina mažuosius Palangos poilsiautojus“, – atskleidžia Saulius.
Laisvalaikio pomėgį „eksportavo“ į užsienį
Saulius savo hobiui įgyvendinti naudoja tik tas medžiagas, kurias galima gauti paplūdimyje.
„Mūsų pajūrio smėlis tikrai nėra pati geriausia medžiaga tokioms skulptūroms, ypač smulkioms detalėms kurti. Kiek teko domėtis, smėlio skulptūrų festivaliuose, vykstančiuose visame pasaulyje, naudojamas specialus smėlis, ne tas, kuris randamas pajūryje. Tačiau bandau maksimaliai išnaudoti tai, kas yra mums po ranka“, – sako jis.
Smėlio skulptūromis Saulius jau džiugina ne tik Palangos poilsiautojus.
„Šiemet pirmą kartą skulptūras kūriau ir užsienyje. Atostogų Bulgarijos paplūdimyje metu taip pat lipdžiau, pavyko pavaizduoti krokodilą“, – džiaugiasi Saulius. – „Pritrūkus idėjų pačiam, man neretai atskuba į pagalba žmona, vaikai, todėl galima sakyti, kad tai tam tikra prasme neretai yra mūsų šeimos kolektyvinio darbo rezultatas“.
Entuziasto neliūdina tai, kad jo sukurtos skulptūros paplūdimyje „gyvena“ dažniausiai vos dieną ar dvi.
„Man nepaprastai džiugu matyti, kad daliai žmonių, atostogaujančių prie jūros, jos teikia džiaugsmo, pripildo juos geros nuotaikos. Kurti žmonėms gerą nuotaiką – pagrindinis mano darbo tikslas. Žmonės mielai fotografuojasi prie šių skulptūrų. Ypač daug džiaugsmo jos suteikia vaikams. Ir visiškai negaila, jeigu mažieji poilsiautojai vakare skulptūras sumindo. Juk taip dar įdomiau – kitą dieną turėsiu sugalvoti kažką naujo, lipdysiu jau naują žmogų, gyvūną ar animacinį personažą“, – sako jis.
Žiema nebaugina – tai naujų galimybių metas
Pomėgio per kūrybą išlaisvinti savo vaizduotę Saulius neatsisako ir gyvendamas toli nuo jūros.
„Nors mūsų šalyje galime džiaugtis tik trumpomis vasaros akimirkomis, kiti metų laikai, ypač žiema, taip pat tinka kurti skulptūras. Sniegas net geresnė medžiaga nei smėlis, nes yra ilgaamžiškesnis“, – atvirauja jis.
Pasak Sauliaus, žiemą kiek pasikeičia ir jo kūrybos tematika.
„Jeigu vasarą daugiau kuriu žmones, tai žiema dėkinga gyvūnų skulptūrų kūrybai. Gyvūnus, ypač didesnius, sunku atvaizduoti smėlio pagalba, tačiau juos lengva lipdyti iškritus sniegui. Kad būtų įdomiau, iš sniego nulipdytas figūras nuspalvinu, naudodamas paprasčiausią pigmentą“, – žiemos privalumus vardija entuziastas.
Sauliui nereikia ypatingų erdvių savo skulptūroms demonstruoti – tam jis naudoja kelkraštį, esantį šalia jo namų.
„Nors dažniausiai šias skulptūras mato tik kaimynai, pandemijos metu jų pažiūrėti atvažiuodavo žmonės iš viso miesto. Buvo draudžiami renginiai, o miestiečiams norėjosi kažko įdomaus. Tuo labiau, kad viena televizija parodė siužetą apie mano darbus. Galbūt tuomet tai ir paskatino tokį susidomėjimą“, – prisimena jis.
S. Kajoko kūriniai patvirtina, kad gražiems, kitus džiuginantiems dalykams nebūtinai reikia atitinkamo išsilavinimo, ypatingų galimybių – turint grožio pajautimą savo širdyje, visada išeis geras rezultatas.
