Petrašiūnų šiluminė elektrinė atvėrė duris visuomenei – rugpjūčio mėnesį čia vyksta festivalis „Transformacijos“. Kauniečiai gali apsilankyti industrinių ekskursijų cikle ir pakeliauti po elektrinės erdves, o rugpjūčio 18 d. žiūrovai išvys įspūdingą 17 m aukščio instaliaciją „Lengvai pakylėtas slėgis“ (aut. Jurgis Paškevičius).
Pastatė tarpukariu
Gidas Deimantas Ramanauskas pasakojo, kad Kaunui tapus laikinąja sostine, miestą elektra daugiausiai aprūpindavo centrinė elektrinė, stovėjusi dabartinėje Vienybės aikštėje. Miestui augant išteklių nebeužteko, tad buvo sudaryta koncesijos sutartis su belgų įmone, kuri nusprendė įrengti elektrinę Petrašiūnuose. Ši miesto dalis pasirinkta, nes šalia teka Nemunas, be to, čia buvo labai pigios, nederlingos žemės. Sklypai buvo išpirkti per kelerius metus.
Elektrinės statybos prasidėjo apie 1928 m., ją statė „Lietuvos Rajoninių elektros stočių“ akcinė bendrovė. Statybai ir įrengimams buvo paskirta 7 mln. Lt. Statybos darbams vadovavo šveicarų inžinierius Cornu, vyriausiasis statybos tvarkytojas buvo belgų inžinierius Henri Hunebelle, o jo pagalbininkas – inžinierius Eduardas Zubavičius. Pagrindinis elektrinės korpusas buvo dviejų dalių: katilinė su keturiais garo katilais ir turbinų salė, kurioje buvo numatyta vieta keturiems turboagregatams. Katiluose buvo numatyta deginti durpes ir anglis.
„1930 m. Petrašiūnų elektrinė pradėjo veikti ir tapo galingiausia Lietuvoje: iki karo pasiekė 5 megavatų galią, pilnai aprūpino Kauno miestą ir dalį Kauno rajono. Aplink statėsi fabrikai, kūrėsi darbo vietos, gyventojai. Belgų įmonės atstovai šalia elektrinės įrengė namus savo darbuotojams, su tuo metu sunkiai įsivaizduojamais patogumais: vandens tiekimu, vonia, kanalizacija, net plytelėmis virtuvėje. Nemaža dalis Kauno gyventojų apie tokias sąlygas galėjo tik pasvajoti“, – pasakojo gidas D. Ramanauskas.
Buvo susprogdinta
1944 m. liepos pabaigoje naciai atsitraukdami užminavo elektrinę ir bandė ją susprogdinti. Susprogo visas garo katilinės pastatas ir keturi garo katilai. Elektrinė nustojo funkcionuoti.
Prieš sprogimą elektrinės personalas gavo įsakymą demontuoti turbinas, generatorius ir kitus vertingesnius įrengimus, tačiau darbuotojai tai ignoravo.
„Vokiečiai grasino sušaudymu, tačiau darbininkai įvairiomis gudrybėmis sabotavo vokiečių nurodymus, delsė laiką, nors žinojo, kad dėl to gali netekti gyvybės. Ką įmanoma darbininkai slėpė. Tokiu būdu didelė dalis matavimo prietaisų, įvairių įrankių buvo išsaugoti, tačiau du generatorius po 3,2 MW vokiečiai demontavo, pakrovė į baržas ir nuplukdė Nemunu į Vokietiją – Rytprūsių miestą Paize. (…) 1944 m. liepos 29 d. 19 val. elektrinė bus susprogdinta. Visi darbuotojai privalėjo apleisti elektrinės patalpas ir net aplinkinį rajoną. Vokiečiai griežtai įspėjo, kad pastebėjus slepiant elektrinės įrengimus ar trukdant sprogdintojų komandos darbui, bus sušaudytas visas elektrinės personalas“, – informavo „Kauno energijos“ atstovai.
Per kelerius metus elektrinės funkcionavimas buvo atkurtas.
„1958 m. Petrašiūnų elektrinė keturis kartus viršijo iki karo turėtus pajėgumus ir tapo galingiausia elektrine Lietuvoje“, – pažymėjo gidas D. Ramanauskas.
Tapo šilumine elektrine
„Kauno energijos“ marketingo ir komunikacijos vadovas Šarūnas Bulota akcentavo, kad Petrašiūnų elektrinė išlaikė istorinį pavadinimą, tačiau elektra čia jau seniai nebegaminama, dabar čia gaminama šiluma. Ištisą parą čia budi du operatoriai, kurie prižiūri katilų veiklą ir kitas funkcijas. Kol veikla nebuvo automatizuota, anksčiau šiems darbams atlikti reikėdavo maždaug 30 žmonių. Iš viso elektrinėje šiuo metu dirba keliolika žmonių.
Kaip gimsta šiluma? „Į pakuras iš lauko transporteriais atkeliauja biokuras. Pakurose biokuras dega maždaug apie tūkstantyje laipsnių. Degdamas biokuras šildo mėlynose talpose (šilumininkų vadinamuose „arbatinukuose“) esantį vandenį. Pašilęs iki reikiamos temperatūros vanduo keliauja į vamzdynus ir vamzdžiais pasiekia miestą, pastatus bei atgabena šilumą“, – aiškino Š. Bulota.
Jis informavo, kad šaltuoju metų laiku per parą yra sudeginama apie 12 sunkvežimių biokuro.
„Čia stovi du tokie katilai, jie yra pagrindiniai „Kauno energijos“ šilumos gamybos šaltiniai“, – pažymėjo įstaigos atstovas.
Šioje šiluminėje elektrinėje pagaminta šiluma patenka į bendrą miesto šilumos tinklą.
Išliko „rožinė pantera“
Kas istoriniame pastate išliko iki šių dienų? Apsilankome turbinų salėje, kur seniau veikė šešios turbinos. Vieno 1957 m. gamybos turboagregato spalva yra rožinė, tad vietiniai inžinieriai ją vadina „rožine pantera“.
Įdomu, kad elektrinėje vietinė ryšio priemonė buvo vamzdis: darbuotojai jo pagalba susišaukdavo. Tokių pokalbių vamzdžių elektrinėje buvo daug.
„Prie vamzdelio sėdėdavo ryšininkas, jis laukdavo signalo t.y. iš apačios darbuotojai padaužydavo su kokiu metalu per vamzdį ir taip pranešdavo, kad kažkas nori kalbėti. Buvo išvestas ir antras vamzdis kalbėjimui: prie vieno klauso, o į kitą kalba. Tobulėjant ryšio priemonėms atsirado telefonai, čia tebestovi telefono būdelė, išlikusi nuo XX a. 7 dešimtmečio. Panaši kaip Ignalinos atominėje elektrinėje“, – pasakojo gidas D. Ramanauskas.
Pastate išliko daug austriškos įrangos: skalės, siurbliai, skaičiavimo mašinos.
Vasarą elektrinėje atliekami profilaktikos darbai, ruošiamasi darbymečiui – šildymo sezonui.
