1946-aisiais Kauną sukrėtė didžiausia XX a. stichinė nelaimė Lietuvoje – galingas potvynis. Senamiesčio vandens matavimo stotyje pasiektas rekordinis 8,57 m lygis, nuskendo daugiau kaip šimtas žmonių, buvo nuplautos gyventojų trobos, ant ledo lyčių Nemunu ir Nerimi plaukė išsigandę žmonės, šunys su būdomis. Jiems gelbėti mestos virvės nuo tiltų, tačiau veltui, stichija buvo stipresnė. Apie didįjį Kauno potvynį sovietmečiu mažai kur skelbta – bandyta nuslėpti katastrofą, tačiau šį įvykį tyrinėjančiam istorikui Gediminui Kasparavičiui jau pavyko nemažai išsiaiškinti.
Tyrinėdamas tragiškiausią potvynį Baltijos šalyse istorikas Gediminas Kasparavičius naudojosi archyviniais dokumentais, saugomais Lietuvos centriniame valstybinės archyve, Kauno regioniniame valstybės archyve, taip pat tyrinėjo Aleksoto, Karmelitų, Šančių, Raudondvario, Vilijampolės, Kauno arkikatedros ir kitų bažnyčių mirties metrikų knygas, to meto spaudą, memuarus, kalbino amžininkus.
Istorinę video medžiagą apie didįjį Kauno potvynį žiūrėkite čia.
Potvyniai vykdavo reguliariai
Potvyniai Kaune vykdavo reguliariai. Daugiausia tam įtakos turėjo žmogaus ūkinė veikla.
„Nuo seno buvo kertami miškai, LDK laikais buvo eksportuojami didžiuliai kiekiai medienos. Tai pakenkė upių ekologinei sistemai, formavosi seklumos, nešmenys, ledų sangrūdos, kurios pavasarį susispausdavo ir dėl to kildavo potvyniai“, – aiškino istorikas G. Kasparavičius.
Tarpukariu didesni potvyniai vykdavo maždaug kas penkmetį: 1921 m., 1926 m., 1931 m., 1936 m., 1940 m. Kodėl būtent Kauno senamiestis pirmiausiai nukentėdavo?
„Dėl Nemuno ir Neries santakos, tų upių susidūrimo. Gamtiškai taip susiklostė, kad Neris pirmiau neša ledus, o Nemunas dar būna užšalęs ir maždaug ties santaka formuojasi sangrūdos“, – sakė pašnekovas.
Geodezininkas, hidrologas Steponas Kolupaila ir kiti inžinieriai tarpukariu sprendė kaip suvaldyti situaciją. Po 1936 m. didelio potvynio Kaune nutarta statyti pylimą nuo Vilijampolės iki Nevėžio, kur upė įteka į Nemuną. Pylimas turėjo padėti neišeiti upei iš savo vagos ir išnešti ledus iš pavojingo ruožo. Šis pylimas, beje, dalimis išliko iki šių dienų (nukentėjo karo metais).
4 km ilgio ledų sangrūda – potvynio priežastis?
1946 m. stingdė ypatingai šalta žiema. Maždaug vasario gale – kovo pradžioje įvyko atlydis ir Nemuno upė pajudėjo, ėmė nešti ledus. Tačiau staiga sukaustė šalnos ir ledai sustojo ties Vilkija. Ledų sangrūda čia siekė maždaug 4 km ilgį, o ledų plotis buvo apie 5 m storio.
„Buvo milžiniška ledų kamšatis!“, – pažymėjo istorikas.
Kauniečiai atsiminimuose kaltino sovietinę kariuomenę, inžinierius, kurie sprogdino ledus, teigdami, kad tai buvo neracionalu. Senieji Vilijampolės gyventojai nerimavo dėl ties Eigulių tiltu sprogdintais ledais, kurie po to pajudėjo ir vėl susispaudė.
Viena baisiausių Kauno savaičių
1946 m. kovo 23 d. vėlyvą vakarą kauniečiai pastebėjo, kad vanduo daugelyje miesto vietų pradėjo kilti. Iš Neries pajudėjo ledai. Kovo 24-osios ankstyvą rytą ledai susispaudė ties Nemuno ir Neries santaka, o neturėdama kur tekėti Neris pasuko link Vilijampolės, Sargėnų ir į Jonavos g. pusę. Hidrologai bangą prilygino 2,5 m aukščiui. Labai greitai ėmė semti gyventojų trobeles, ypač stovinčias pavojinguose upių ruožuose Vilijampolėje, Marvelėje, Jonavos gatvėje. Mieste pasigirdo sirenos, žmonių pagalbos šauksmai, gyvulių baubimas, kunkuliuojantis vanduo.
Žinomo fotografo Stanislovo Lukošiaus dukra Gražina, tuomet buvusi maždaug 6 m. amžiaus, mena, kad Jūratės g., Vilijampolėje, apsėmus jų namelį vanduo vis kilo, tik spėjo susisukti – vanduo jau viršijo metrą. Tėvai vaikus greit išnešė į antrą aukštą.
„Pasisekė, kad tėtis laiku pabudo, išgirdęs, jog tualete kažkas stipriai kunkuliuoja, burbuliuoja. Jei nebūtų išgirdęs, neaišku kaip šeimai būtų pasibaigę“, – pažymėjo G. Kasparavičius.
Mieste vandens horizontas kilo toliau, buvo apsemtas Senamiestis, I. Kanto ir Maironio gatvės, Laisvės alėjos dalis, Kęstučio gatvė, vanduo tekėjo iki pat Soboro. Vėlyvą vakarą Senamiesčio vandens matavimo stotis užfiksavo 8 m vandens lygį.
Kovo 25 d. vanduo pasiekė S. Daukanto gatvę, Vienybės aikštę. Ledo lytys buvo atneštos iki Maironio ir K. Donelaičio gatvių, pasiekė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Karo Ligoninės ir Šiaulių gatvėmis vanduo atitekėjo į Vytauto prospektą. Įdomu, kad į Vytauto pr. prieigas iš Kauno žiemos uosto buvo atneštas net baidokas, kuris, beje, ant kranto liko stovėti dar kelerius metus ir priminė apie baisųjį potvynį.
Vanduo pakilo 8,57 m
Kovo 25 d. buvo pasiektas aukščiausias kada nors buvęs Kauno senamiesčio vandens matavimo stotyje rodiklis – 8,57 m. Du trečdaliai miesto ir jo priemiesčių buvo po vandeniu: apsemta Marvelė, Veršvai, Lampėdžiai, dalis Raudondvario. Daugelyje šių vietų iš vandens kyšojo tik stogai.
Vanduo apsėmė miestą Jonavos g. pusėje iki pat kalno. Vilijampolės pusėje liko neapsemtos salos tik maždaug prie „Inkaro“ fabriko ir dar keliose vietose.
„Žmonės puolė gelbėtis lipdami į antrus namų aukštus, kas žemesnėse trobelėse gyveno – kabarojosi ant stogų. Kai kam nepasisekė – ledai nunešė sodybas su jų gyventojais, gyvuliais, turtu. Veršvuose buvo nunešta 11 namų, Vilijampolėje skaičius dar didesnis“, – teigė istorikas.
Jis pažymėjo, kad nešė namus ir iš Šančių, Pažaislio vietovių. Siekiant išgelbėti gyvybes, nuo tiltų buvo metamos virvės, bet, deja, padėti jau buvo nebeįmanoma. Stichija tapo nebevaldoma.
„Gąsdino ant ledo lyčių nešamųjų vaizdai: iš baimės sustirę žmonės, kaukiantys gyvūnai, ratais lakstantys šunys, pririšti prie būdų, paklaikusios karvės. Sukrečiantis įvykis“, – konstatavo G. Kasparavičius.
Plaukiantys ledai pažeidė Eigulių, Vilijampolės, Aleksoto tiltus, pastarasis net pakrypo. Tos pačios dienos antroje pusėje upė ėmė slūgti.
Pagalba plaukė iš visos Lietuvos
Gyventojams gelbėti buvo paskirtos valtys, savanoriai gelbėtojai. Prie gelbėjimo prisidėjo sovietinė kariuomenė su amerikiečių amfibijomis. Vilijampolėje be sustojimo dirbo trys amfibijos. Užfiksuota, kaip sovietų karo inžinieriai pradauždavo namų stogus ir iškeldavo žmones.
Pagalba plaukė iš visos Lietuvos: iš Panevėžio vagonais keliavo duona su maisto produktais, rašyta, kad iš Maskvos, neva, atvyko spec. traukinys su maisto kroviniu, vėliau, esą, lėktuvais iš Maskvos skraidintas maistas.
Iki kovo 28 d. ir vėliau kauniečiai susidūrė su maisto, vandens stygiumi. Situacija buvo nepavydėtina: daugelis žmonių prarado savo turtą, bėgo iš namų vienmarškiniai, o juk kovo pabaigoje – balandžio pradžioje buvo dar šalta. Nukentėjusiuosius priglaudė stovyklos prie VIII forto, taip pat Naujamiestyje, Aleksote. Ten veikė karo lauko virtuvės, kuriose kauniečiams nemokamai dalintas maistas, drabužiai.
„Romualdo Baltrušio atsiminimuose rašoma, kad duonos kepalas, kuris įprastai kainavo 6 rublius, per potvynio nelaimę staiga pabrango iki 100 rublių už kepaliuką“, – pažymėjo istorikas.
Spaudoje ir skelbimuose įspėta, kad kauniečiai nenaudotų nevirinto vandens, baimintasi humanitarinės krizės, kuri vėliau į Kauną ir atėjo. Balandžio mėnesį nuo dizenterijos, šiltinės turėjo būti paskiepyti visi 10-45 m. Kauno m. gyventojai.
Nuskendo daugiau kaip šimtas žmonių
Tarpukario potvynius tyrinėjant istorikas G. Kasparavičius aptiko, kad tik 1936 m. potvynio metu žuvo 1 žmogus, o 1946 m. skaičius buvo žymiai didesnis.
„Išeivijos spauda rašė, kad 1946 m. stichinės nelaimės metu nuskendo du tūkstančiai žmonių, bet šis skaičius buvo gerokai padidintas. Hidrologas Juozas Macevičius mini, kad valdžia oficialiai paskelbė apie 114 žuvusių, 90 iš jų žuvo Vilijampolėje. Manau, tai gali būti arti tiesos“, – teigė istorikas.
Tyrimo metu jis išsiaiškino ir žemėlapyje sužymėjo, vietas ir gatves, kur potvynio metu žuvo žmonės. Pašnekovas atviravo, kad emociškai, tai buvo sudėtingas tyrimas.
„Jonavos gatvėje nuskendo mama su vienerių metų dukra, Vilijampolėje nuskendo tėtis su 8 m. dukra ir6 m. sūneliu. Istorijos tragiškos“, – pažymėjo istorikas.
Pašnekovas pasidalino keliomis tyrimo metu sužinotomis istorijomis. Viena intervantė pasakojo, kad jos tėtis iš Panevėžio raj. atvyko į Kauną laikyti egzaminų. Tuomet studentus siuntė gelbėti nukentėjusių kauniečių. Taip nutiko, kad jį pervažiavo sunkvežimis ir vyras mirė.
„Mama jauna, aš vos trejų metų buvau. Mūsų gyvenimas dėl potvynio pakrypo tragiškai: mama bijojo, kad nepagalvotų, jog jos vyras išėjo partizanauti, tad slapta išsikraustėme gyventi į kitas vietas. Trėmimai pokariu buvo baisūs, menu, kaip ateidavo į klasę ir vaikus pagal pavardes išsivesdavo“, – didžiojo Kauno potvynio amžininkės istoriją perpasakojo G. Kasparavičius.
Užfiksuota, kad potvynio metu Kauno kalėjime sėdėjęs politinis kalinys Pijus Krašinskas mena, kaip nuskendo trys kaliniai: nespėta jų išgelbėti iš rūsių, karcerio.
Žinomos Kauno rašytojos Marijos Macijauskienės pasakojimuose minima Kęstučio gatvė, rašoma, kad žmonės iš pusrūsių buvo traukiami masiškai sušalę, nuskendę.
Nukentėjo Dariaus ir Girėno kūnai, Čiurlionio paveikslai
Dėl potvynio nukentėjo švietimo įstaigos. Ugdymo procesas buvo sustojęs Kauno mokytojų seminarijos rūmuose, užlieta II gimnazija (Maironio), IX gimnazija (Jėzuitų), ekonominė mokykla, dailiųjų amatų mokykla, konservatorijos rūsiai, II ir IV vaikų namų rūsiai, apsemtos 13 pradinių mokyklų ir 10 darželių.
Buvo stipriai pažeisti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikai. VDU Medicinos fakulteto rūsiuose saugomus lakūnų palaikus patikrinus prieš perlaidojimą pastebėta, kad vanduo ypatingai pažeidė Stepono Dariaus palaikus.
Potvynio metu nukentėjo ir Lietuvos banko rūmų saugyklose nuo II Pasaulinio karo saugoti vertingiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbai bei kiti muziejaus eksponatai. Norint juos išgelbėti iškilo problema – dingo saugyklos raktai, tad M. K. Čiurlionio sesuo Valerija Karužienė kreipėsi į miesto vykdomąjį komitetą, kariškius, kad padėtų patekti į saugyklas. Pastato inžinierius patarė išgriauti sieną ir per plyšį įlindus atidaryti duris iš vidaus. Gelbėjimo operacija truko ne vieną dieną. Rasti apgadinti „Zodiako“ ciklo paveikslai ir etnografijos fotodokumentų negatyvai.
„Ant M. K. Čiurlionio „Zodiako“ ciklo paveikslų 1946 metų potvynio padarinius galima matyti ir šiandien. Kai kurie paveikslai buvo išvežti į Maskvą restauruoti. Apie 80 proc. etnografinių fotonegatyvų pavyko atkurti, 20 proc. buvo prarasta“, – atkreipė dėmesį G. Kasparavičius.
Kaltino gyventojus
Sovietmečiu apie didįjį Kauno potvynį daug nekalbėta, į viešumą pateko vos kelios eilutės. Stengtasi šį įvykį nustumti užmarštin. Spaudoje girtasi, kad potvynio metu buvo griebtasi visko, kas įmanoma, o dėl nelaimės masto esą kalti patys gyventojai, nesilaikę nurodymų.
Po šios katastrofos atsakingai stengtasi užbėgti už akių kitiems potvyniams: balandžio mėnesį vestos viešos paskaitos, visuomenei pristatyta, kodėl įvyko potvynis ir kaip apsisaugoti nuo sekančių. Spaudoje pasirodė straipsnių, kad Kaune reikia statyti hidroelektrinę. Ji, beje, 1959 m. ir buvo pastatyta.
Sovietų valdžia suskaičiavo, kad dėl potvynio patirtas 30 mln. rublių nuostolis.
Ieško amžininkų
Kauno miesto muziejaus istorikas Gediminas Kasparavičius tebevykdo tyrimą ir ieško 1946 m. didžiojo Kauno potvynio liudininkų, galbūt padėjusiųjų nukentėjusiems arba dalyvavusių gelbėjant potvynio aukas. Praverstų ir įvykio fotografijos.
Ką nors žinantiems reikia kreiptis į Gediminą Kasparavičių: 8658 75 717.
