Šių dienų skandalas Lietuvos parlamente, iš vienos pusės žiūrint, lyg nesusapnuota dovana – nemokama reklama – opozicijai prieš rinkimus, būtų nė nekilęs, jei įtariamas seksualiniu nusikaltimu prieš vaikus vyras nebūtų viešas asmuo. Skandalo fone paviešintais pareigūnų duomenimis, dėl galimo seksualinio nepilnamečių prievartavimo Lietuvoje oficialiai buvo pateikta 200 pareiškimų. Kiek jie atspindi realią padėtį, galima tik spėlioti.
Ir nors kai kuriems politikams vis dar norisi eskaluoti temą „kas įtariamajam paskambino, kas pranešė“, pačiai visuomenei, tikėtina, labiau rūpi žinoti, o kaip savo vaikus apsaugoti, kad jie netaptų pedofilų aukomis.
Tad portalas „Kas vyksta Kaune“ nutarė pakalbinti keliasdešimties metų praktiką sukaupusį gydytoją seksologą, Psichoterapijos ir lytinių sutrikimų klinikos Žaliakalnyje įkūrėją bei vadovą Vitalijų Žuką.
– Popiežius Pranciškus, sausį komentuodamas Bažnyčios nuostatas seksualinių santykių tarp tos pačios lyties asmenų atžvilgiu, pasakė, kad homoseksualumas – ne nusikaltimas, bet nuodėmė. Apie pedofiliją jis tada nekalbėjo, nors ko gero, visose pasaulio šalyse (bent daugumoje jų) pedofilija laikoma nusikaltimu, už kurį baudžiama.
O jūsų, seksologo psichoterapeuto, požiūriu, kas yra lytinis suaugusiojo potraukis prie vaiko, – nežaboti instinktai, moralinis nuopuolis, liaudiškai sakant, pasileidimas, iškrypimas, patologinė būklė ar dar kažkas kito?
– Pedofilija ir lolofilija priskiriami iškrypimų grupei. Pedofilai jaučia potraukį berniukams, lolofilai – mergaitėms. Lietuvoje apie tuos iškrypimus kalbama bendruoju vardu – pedofilai. Apskritai apie iškrypimus žinoma labai mažai, arba „iškreiptai“. Tai pastebima netgi tarp medikų, kurie nelabai susipažinę su žmogaus psichoseksualinio vystymosi teorijomis.
Reikėtų žinoti, kad mes beveik visi vystymosi eigoje praeiname tam tikra etapą – būdami 3-4 metų, susitapatinam su savo lyties vienu iš tėvų, idealizuodami, kopijuodami jo elgesį. Beje, tame etape į tėvus nukreipiami ir seksualiniai impulsai, nors tai mums, suaugusiems, nelabai suvokiama. Arba suaugę nenori to pripažinti.
Tarp kitko, kūdikis yra seksualus nuo gimimo. Jo kūnas – jautrus prisilietimams, o po krūties žindymo kūdikis jaučia pasitenkinimą, artimą erotiniam pasitenkinimui. Toks vaiko elgesys išlieka iki paauglystės. Tačiau tame etape mes dažniausiai perimame ir kito (šiek tiek mažiau svarbaus) priešingos lyties vieno iš tėvų savybes, jo elgesio modelį.
Paauglystės laikotarpiu, jei tėvų elgsena buvo tinkama, seksualiniai vaiko impulsai nukreipiami į priešingą lytį. Bet ankstesni vaiko seksualiniai impulsai į savo lyties tėvą niekur nedingsta, jie tik „užmiega“ giliu ar mažiau giliu miegu.
– Nejaugi mes visi turim išreikštą homoseksualumo pradą?
– Praktiškai – taip. Arba pagal garsų psichoanalitiką Karlą Jungą, turime vyrišką – animus – dalį ir moterišką – anima dalį – abi lytis… O tai mums, vyrams ir moterims, kažkiek padeda suprasti vieniems kitus. Ir tie žmones, kurie labiausiai piktinasi homoseksualiais ryšiais, patys yra arčiau tos pakraipos. Ką matai kitame, glūdi tavyje, tik nenorim pripažinti tos savo asmenybės dalies, nors kartais ji būna stipriai įstumta į pasąmonę, ir racionaliam protui sunkiai prieinama.
– …ir visa tai tinka, norint tikslesnio paaiškinimo apie pedofilus?
– Konkrečiai kalbant apie juos, tai iš esmės yra giliai kenčiantys žmonės. Tikėtina, jog jų motinos juos vaikystėje smerkė, menkino, dažnai bausdavo, prieš juos smurtaudavo. Todėl toks suaugęs vyras negali sukurti brandžių santykių su moterimi. Moteris jam – grėsmės šaltinis. Pedofilų giluminiuose pasąmonės kloduose slypi didele meilė vaikams, kokios jie patys nepatyrė, kai buvo maži.
Būdamas nebrandus, pedofilas ieškos silpnesnio, psichologiškai nebrandaus, fiziškai silpno vaiko, kuris nekelia jokios grėsmės. Savo veiksmais pedofilai tarsi kompensuoja meilės stoką, siekdami, kad tiems vaikams būtų geriau, nei buvo jiems, jų vaikystėje.
– Nieko sau tokia „kompensacija“…
– Kaip viskas vyksta praktiškai, manau, labai skiriasi nuo mūsų įsivaizdavimo. Vaikiškoji pedofilų asmenybės dalis, kurią turime visi, susitapatina su jų pasirinkto vaiko. Santykiai palaikomi glamonėmis, bučiniais, dovanomis. Jaunas nekaltas vaiko kūnas, nekeliantis jokios grėsmės, pedofilui yra kaip fetišas, kuris jaudina, sukelia aistrą.
Jei pedofilas orientuotas į mergaitę, tai analogiškus ydingus santykius jis turėjo su savo tėvu. Ir jauna mergaitė, nekelianti grėsmes bei negalinti apsiginti, yra pedofilui stiprus stimulas. Tačiau nei pirmu, nei antru atveju pedofilas nenaudoja agresijos, smurto prieš vaikus.
– Kažkada žurnalistikos studijose universitete per antikinės literatūros paskaitas išgirdome, kad žodis paedophilia yra graikiškos kilmės (vaikas + meilė), vėliau sužinojome, kad pederastija (vaikas + meilužis) irgi – tos pačios kilmės. Ir kad Senovės Graikijoje būdavo griežtai draudžiami bei baudžiami lytiniai santykiai su brandos amžiaus nepasiekusiais asmenimis.
Bet senovės laikus atpasakojančioje literatūroje galima aptikti nemaža „meilės“ istorijų tarp kilmingųjų (turtingųjų) ir mažamečių. Reiškia, tai – ne šių laikų „tendencija“, tokiu atveju, net ir bausmėmis ji per amžius neišnaikinama?
– Pedofilija tikrai nesietina su potraukį vaikams jaučiančiųjų turtais ar padėtimi, jų statusu visuomenėje, ir ji nekyla „iš dyko buvimo“. Pedofilija sietina tik su toksiška pedofilo vaikyste.
– Dėl kokių asmeninių problemų dažniausiai į seksologą psichoterapeutą kreipiasi interesantai (ligoniai?), ir gal ne kartą jums teko išgirsti vyro (rečiau, tikėtina, – moters) prisipažinimą apie nevaldomą potraukį vaikams.
– Atsakydamas į antrąją šio klausimo dalį, pažymėsiu, jog tokių prisipažinimų išgirsti seksologo psichoteurapeuto kabinete man, gydytojui, neteko. Kadangi žinant visuomenės nuomonę, tai laikoma giliausioje paslaptyje. Dažniausiai žmonės kreipiasi dėl sekso problemų, partnerystės konfliktų. Taip pat labai dažnėja vizitų į kliniką ir dėl priklausomybių įvairioms sekso veikloms, dėl neištikimybės.
– Jei kalbame apie pedofiliją, tai kaip tokiu atveju ši pirmiausia psichologinė asmens problema gali būti gydoma: hipnoze, užkalbėjimais, raminamaisiais?..
– Atsakysiu trumpai, – ji gydoma tik ilgalaike psichoanalize ar psichoterapija.
Daugiau šia tema
– Neseniai paviešinta, jog visoje šalyje pareigūnai yra gavę 200 pareiškimų apie įtariamos pedofilijos atvejus. Ar, jūsų nuomone, toks skaičius gali tiksliai atspindėti realią padėtį, kai žinoma, kad nereti nutylėjimai, kuriuos gali lemti lytinį smurtą patyrusio vaiko užsisklendimas, gėda, savęs kaltinimas dėl to, kas įvyko?
– Nemanau, kad minimi skaičiai tikslūs, nes tokie veiksmai yra griežčiausias tabu, o ir vaikai ne visi suvokia, kad tai, kas su jais daroma, yra ydinga. Nes, kaip minėjau, pedofilas elgiasi su vaiku lipšniai. Ir vaikui tai priimtina, ypač, jei nieko panašaus jis nepatiria savo šeimoje…
Bet yra kita medalio pusė. Neretai tėvai net nesusimąsto, kad patys tvirkina savo vaikus. Pavyzdžiui, vieniša mama, turinti vieną sūnų, kol jam sukanka 10 metų, miega su vaiku vienoje lovoje ar, jam matant, pusnuogė šukuojasi plaukus prieš veidrodį. Arba tėvas pasisodina ant kelių 4–6 metų dukrytę, kuri labai jį myli (ir tai – vienintelė jo dukra). Tėvas bučiuoja mergaitės skruostus, glosto jos plaukus, sukeldamas jai jaudulį. Skaičiau straipsnį JAV žurnale, kad apie 20 proc. mergaičių yra tvirkintos savo tėvų, iš dalies – tai suvokiant, dalinai – ne. Savo, kaip gydytojo, praktikoje esu susidūręs ne su vienu panašiu atveju.
– Prisimenu, man vaikystėje močiutė įskiepijo baimę saugotis apkūnių žmonių, nes šie „vaikus valgo“. Tas labai pravertė, kai su maža kaimyne ėjome iš parduotuvės, o pakeliui vienas stotingas dėdulė pasisiūlė mus pavežti dviračiu. Draugė susigundė, tad jos pirkinius namo parnešiau aš. Gyvenom Žaliakalnyje, netoli Neries, mokyklos dar nelankėme. Kai draugė dingo, iš pradžių suaugę jos ieškojo pakrantėse, paskui – miške, kur rado tik dviratį…
O kaip dabar reikėtų pamokyti vaiką atskirti, su kuo iš nepažįstamų (ar pažįstamų) suaugusiųjų jam bendrauti pavojinga? Pagaliau, ar įmanoma tėvams nujausti, kad jų vaiko mokytojas, treneris, gal kitas dirbantis su nepilnamečiais asmuo gali kelti pavojų?
– Na, taip, laikai kiti, tad ir mokymai kitokie. Esu įsitikinęs, kad dabar tikrai padėtų ir būtų naudinga seksualinė vaikų nuo 6 metų edukacija. Kai viską, kas tokio amžiaus mergaitėms ir berniukams reikalinga žinoti, vaikams suprantama forma išdėstytų tam paruošti specialistai.
Tėvams patartina užmegzti labai atvirą ryšį su savo vaikais ir kalbėtis su jais visomis temomis, kasdien vakare aptariant dienos įvykius. Vaikui reikėtų skiepyti nuostatą, kad joks nepažįstamas žmogus negali liesti jo kūno, taip pat neturi kalbėti su vaiku apie lytinius organus.
Esant geram ryšiui su tėvais, patys vaikai atsiskleis, kas su jais lipšniai bendrauja, skiria perdėtai daug dėmesio, ką žada padovanoti, kur vilioja kartu eiti.
