Kaip Žemieji Šančiai tapo bendruomeniškumo pavyzdžiu? Į šį klausimą atsakymo ieško kaunietis Rokas Simanavičius, tinklalaidėje „Socio“ besikalbantis su trečios kartos šančiške, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininke Elena Vanagaite.
Trečios kartos šančiškė
Elena Vanagaitė – trečios kartos Šančių gyventoja. Kaip pati sako, jos seneliai į šį Kauno priemiestį atvyko iš Rygos ir Raseinių. Elena iki šiol gyvena namuose, kuriuose augo jos tėvas. Pašnekovė prisimena, kad dėdė Jurgis Vanagas parašė knygą, kurioje pateikiama šios Kauno seniūnijos istorija nuo susikūrimo iki XX amžiaus vidurio.
„Šančių priemiestis tam tikru metu buvo pigus, čia apsigyvendavo iš provincijos atvykę žmonės. Tai – įvairių tarmių margumynas. Nuo pat susikūrimo Šančiuose gyveno žydų, lenkų, ukrainiečių kilmės žmonės, todėl priemiesčio tarmėje telpa labai daug žodelių, kurių dabartinis jaunimas arba nauji į rajoną atsikėlę jau gali nesuprasti“, – šypsosi Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė.
Pokalbiui pasisukus apie bendruomeniškumą, pašnekovė ypač pabrėžia jo svarbą. E. Vanagaitės teigimu, visuomenėje vis dažniau pastebimas noras atsiskirti nuo žmonių, labiau gilintis į save. Jos nuomone, bendruomenė suvokiama per kitus žmones, bendras veiklas.
„Kaimynystė, bendruomenė yra siūlas, atveriantis visus langelius, kurie gali padėti savirealizacijai“, – kalba daugiau nei metus Žemųjų Šančių bendruomenei vadovaujanti architektė.
Paklausta apie globalėjantį pasaulį ir kartu norą užsitverti savo valdose E. Vanagaitė įžvelgia vadinamąsias žirkles. Tai įprastas konfliktas tarp žmonių, kai sulaukiama pastabų dėl vienų ar kitų veiksmų. Pasak pašnekovės, bendruomenė turi būti atvira visoms idėjoms, tačiau taip pat svarbu atsiriboti nuo priekaištų ir neveiklumo.
Žaliųjų plotų svarba
Vaizdingame Žemųjų Šančių mikrorajone gausu retų paukščių ir didmiesčio rajonams nebūdingos ramybės. E. Vanagaitė apgailestaudama pasakoja apie drastiškai miestuose mažinamus žaliuosius plotus.
„Šančiai – kol kas neurbanizuota vieta. Ir mes labai stengiamės, kad ji maksimaliai išliktų tokia, galbūt tik pritaikyta šiuolaikinėms reikmėms, – žvelgdama į per priemiestį tekantį Nemuną pasakoja Elena. – Karštą dieną krantinę su pasakišku vaizdu į ilgiausią Lietuvos upę mėgsta ne tik vietiniai, bet ir turistai“.
Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė konstatuoja, jog klaidingai suvokiama šiuolaikinių rajonų paskirtis. Architektė mano, kad miestas be dvasios eina susinaikinimo keliu, o dėl to dažniausiai kalti itin sunkiai suprantami įstatyminiai aktai ir tingi visuomenė.
„Privalome atsižvelgti į visas visuomenės grupes, nedaryti socialinės atskirties tarp daug ar mažai uždirbančių, seniai gyvenančių ar ką tik atsikėlusių“, – tęsia pašnekovė.
Ji mano, kad sugebant išgauti kuo didesnės bendruomenės dalies nuomonę apie aplinką, miestai atrodytų visiškai kitaip. Būtent toks yra bendruomenės nuo 2020 metų įgyvendinamas projektas „Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“. Pasak architektės, Šančių gyventojai turi unikalią galimybę kurti savo mikrorajono urbanistinę ir architektūrinę viziją, o prie to itin smarkiai prisideda ir mokslininkai.
„Jie geba ir turi priemonių emocijoms sujungti į tam tikras skaitmenines išraiškas, per kurias matome, kaip žmonės vartoja aplinką“, – projekto viziją pristato Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė.
Pasak projekto rengėjų, pirmą kartą Lietuvoje miesto teritorija planuojama toje teritorijoje gyvenančių žmonių, į procesą kviečiant įsitraukti rajono vystytojus, verslininkus ir miesto politikus. E. Vanagaitė pažymi, kad šioje iniciatyvoje gyventojas yra tarytum lakmuso popierėlis, kuris patikrina urbanistinius sprendimus.
Naujas pilietinis aktyvumas
Kitais metais pasibaigsiantis projektas „Genius Loci“ leis Šančių bendruomenę pamatyti per praeities, dabarties, ateities bei gamtos žemėlapius. Iki pat jo pabaigos rajone vyks šviečiamieji ir kūrybiniai renginiai, veiks praktinės žemėlapių kūrimo dirbtuvės. Taip pat numatyti ir vieši rezultatų aptarimai, diskusijos, bus įgyvendintos bendruomenės narių gebėjimų stiprinimo veiklos. Įdomu, kad šiam projektui įgyvendinti nereikia architektūros ar urbanizacijos žinių, viskas remiasi pasitikėjimu ir supratimu.
„Pasitikėjimas – turbūt kertinė savybė dirbant bendruomenėje. Įgyvendinant projektą buvo rengiamos dirbtuvės vaikams, senjorams, neįgaliesiems, rodoma, kaip įkelti savo nuotraukas ar kitokius atsiminimus iš brangių vietų, – apie bendruomenės gyventojų įsitraukimą į projektą kalba E. Vanagaitė. – Šių žemėlapių rengimas yra itin novatoriška priemonė, kuri gali pasitarnauti ne tik šiam Kauno priemiesčiui, bet ir visai Lietuvai. Tai duomenų rinkimo bazė miesto planams rengti“.
Architektė pažymi, jog naivu tikėtis, kad įgyvendinant vieną ar kitą idėją įsitrauks visa bendruomenė.
„Negaliu pasakyti, kad visi Šančiai žino apie šią iniciatyvą“, – neidealizuoja bendruomenės pirmininkė.
Svarstydama, kas lemia žmogaus įsitraukimą į veiklas, pašnekovė mano, kad atsakymas slypi socialiniame ir pilietiniame įsitraukime. Kita vertus, E. Vanagaitė pastebi, kad visada yra aktyvių žmonių, kurie jungia kitus, net ir tuos, kuriuos su mikrorajonu sieja tik sentimentai: „Įsijungia žmonės, kurie tapatina save su šia teritorija. Jie kelia nuotraukas, jiems yra brangi ši vieta. Sudarant bendruomenės žemėlapius ateina ir garbaus amžiaus senjorių su pluoštu nuotraukų rankose. Tai yra žmogiškojo bendravimo rezultatas“.
Tinklalaidę klausykite čia.
