Vėlyvas ruduo ir žiema Lietuvoje pirmiausiai asocijuojasi su tamsa. Nuo lapkričio pradžios iki vasario mėnesio pabaigos, beveik 4 mėnesių laikotarpis – pavojingiausias laikas eismo dalyviams, o labiausiai – pėstiesiems. Ilgėjantys bei tamsūs vakarai, dažnesni krituliai ir rūkas sunkina matomumą, o kelionė į mokyklą ar parduotuvę nesegint atšvaito ne visada gali baigtis laimingai. Kauno Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui Daiva Piličiauskienė atvirai apie „stalčiuje paliktą“ atšvaitą ir tai, kodėl atšvaitų naudą būtina pasakoti vaikams nuo mažens.
Atšvaitai laikomi vienais veiksmingiausių ir paprasčiausių būdų užtikrinti savo saugumą kelyje tamsiuoju paros metu, tačiau dažnu atveju pėsčiųjų ir kitų eismo dalyvių sąmoningumas atsiranda tik tada, kai įvyksta nelaimė.
„Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, praėjusiais metais visuose Lietuvos keliuose žuvo 28 pėstieji – jie sudarė 19 proc. visų eismo įvykiuose žuvusių žmonių. Pažymėtina, kad net 15 pėsčiųjų žuvo tamsiuoju paros metu. Pagrindinė atšvaitų segėjimo problematika – sąmoningumas ir „stalčiuje paliktas“ atšvaitas. Tokią nelaimių statistiką būtų galima gerokai sumažinti, jei eismo dalyviai labiau rūpintųsi jų pačių saugumu. Tamsiame kelyje privalu dėvėti atšvaitą, šviesą atspindinčią liemenę – paprastas priemones, kurios sumažina eismo nelaimės riziką tamsoje ir saugo eismo dalyvių gyvybes“, – pažymi D. Piličiauskienė.
Ji pastebi, kad nors kasmet Lietuvoje įvairių socialinių akcijų bei kitų renginių metu išdalinama daug atšvaitų, tačiau pėstiesiems ir dviratininkams vis dar trūksta įgūdžių naudoti atšvaitus ir kitas priemones su šviesą atspindinčiais elementais.
„Remiantis vienos draudimo bendrovės užsakymu atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, atšvaitus nuolat segi tik 35 proc. šalies gyventojų, tuo metu 27 proc. juos naudoja retkarčiais, o 16 proc. apklaustųjų atšvaitus naudoja sezoniškai. Pasiteisinimas – neturiu, užmiršau, negražus, gėda ir kt.“, – vardija D. Piličiauskienė.
Ši Lietuvos gyventojų apklausa buvo atlikta 2021 metų pavasarį apklausiant 1 600 įvairaus amžiaus mūsų šalyje gyvenančių žmonių.
Vaikai suaugusiųjų veidrodis?
A. Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui atkreipia dėmesį, kad apie atšvaitų naudą būtina kalbėti nuo mažens – tai ne tik savęs saugojimas, bet ir pagalba vairuotojams.
„Dažniausiai akcentuojama, kad tėvai, mokytojai savo elgesiu nulemia vaikų poelgius. Bet galimas ir priešingas variantas – vaikai savo veikla daro įtaką suaugusiesiems. Tačiau reikia atminti, kad vaikai elgiasi ne taip, kaip tėvai sako, o taip, kaip tėvai daro. Jei vaikas, išmokęs mokykloje segtis atšvaitą ant dešinės rankos, matys, kad tėvai tamsiu paros metu nesegi jokio atšvaito, jis suabejos atšvaito svarba. Jei nuo mažens su savo atžala kalbėsime apie tai, kaip atšvaitas „veikia“, kam jis reikalingas, kaip jį teisingai reikia segėti, ugdysime jo sąmoningumą ir atsakomybę ne tik už savo gyvybę kelyje, bet ir teiksime pagalbą vairuotojams“, – teigia D. Piličiauskienė.
Ragina ne tik kalbėti, bet ir rodyti pavyzdį
D. Piličiauskienė pastebi, kad atšvaitą noriai naudoja pradinių klasių vaikai, tačiau toks pavyzdys vis rečiau matomas vyresniųjų tarpe.
„Džiugu, kad pradinių klasių mokiniai segi prie kuprinių, viršutinių drabužių atšvaitus, peršasi išvada, kad jų tėveliai rūpinasi savo vaikų sąmoningumo ugdymu. Tačiau gaila, kad vyresniųjų klasių mokiniai labai retas turi ir dėvi šviesą atspindinčią prevencinę priemonę. Matyt, suaugusieji tik kalba arba kartais primena apie atšvaito svarbą, nors augančiai asmenybei reikia ne tik kalbėti, bet ir rodyti pavyzdį“, – teigia D. Piličiauskienė.
Anot D. Piličiauskienės, atšvaitų nesegėjimo problemą galima išspręsti ir paprastu būdu – atšvaitą galima paverčiant madinga aprangos detale, kuri galėtų tapti paauglio saviraiškos dalimi, pavyzdžiui, puoštų viršutinius drabužius. Tačiau nereikia pamiršti, kad atšvaitų naudojimui taip pat galioja taisyklės.
Daugiau šia tema
Kaip taisyklingai pritvirtinti atšvaitą?
D. Piličiauskienė atkreipia dėmesį, kad eiti tamsiuoju paros metu be atšvaito lygiai tiek pat pavojinga, kaip ir eiti jį neteisingai užsidėjus, tad būtina žinoti, kaip taisyklingai pritvirtinti atšvaitą.
„Atšvaitą prie drabužių reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų matomas kitiems eismo dalyviams. Pakabinamą atšvaitą, pervertą virvele ar grandinėle, prisegame prie drabužių (pvz., kišenės), dešinėje pusėje, kad jis švytuotų žmogaus kelių aukštyje. Atšvaitą-juostelę lengvai uždedame ant drabužių rankovės (truputį aukščiau rankos riešo) ar kojos blauzdos srityje. Atšvaito paviršiaus plotas turi būti pakankamai didelis, kad transporto priemonės žibintų šviesos galėtų jį apšviesti. Jei turit tik vieną atšvaitą, jį pritvirtinkite (prisisekite) prie drabužių dešinėje pusėje.“
D. Piličiauskienė pažymi, kad žmogaus, naudojančio atšvaitą, matomumas padidėja net tris kartus. Vairuotojas, važiuodamas su įjungtomis artimosiomis automobilio šviesomis, pėsčiąjį be atšvaitų pastebi likus maždaug 50 metrų atstumui, tuo metu pėsčiasis su atšvaitu gali būti pastebimas esant 150 metrų atstumui tarp jo ir automobilio. Panašus skirtumas ir tuo atveju, kai vairuotojas važiuoja naudodamas tolimąsias šviesas: pėstieji be atšvaito pastebimi likus 100 metrų, o su atšvaitu – esant 300 metrų atstumui.
