Daugiau nei 40 metų gyvuojantis vienas svarbiausių klasikinės muzikos kolektyvų Kaune – Kauno styginių kvartetas tęsia bendradarbiavimą su talentinga jaunosios kartos pianiste Gabriele Sutkute ir filharmonijos klausytojams lapkričio 4 d. pristatys Césario Francko Fortepijoninį kvintetą f-moll.
Tai – vėlyvasis kompozitoriaus kūrinys, dvelkiantis nuoširdžios meilės gamtai įkvėptu lyrizmu. Kvartetas taip pat pagrieš Ludwigo van Beethoveno styginių kvartetą Nr. 4 c-moll, op. 18, kuriame netrūksta kompozitoriaus mėgsamo dramatizmo.
Pianistė Gabrielė Sutkutė pasižymi stipriu temperamentu bei „puikia precizika ir muzikalumu“ (Rasa Murauskaitė, „7 meno dienos“). Ji aktyviai koncertuoja ir yra pasirodžiusi daugelyje muzikos festivalių. Pianistė koncertavo tokiose žymiose salėse, kaip „Wigmore Hall“, „Steinway Hall“ ir „Jacqueline du Pré Music Building“ Jungtinėje Karalystėje, „Musikhuset Aarhus“ Danijoje bei Lietuvos nacionalinėje ir Kauno valstybinėje filharmonijose.
G. Sutkutė aktyviai koncertuoja ne tik kaip solistė, bet ir su įvairiais kameriniais ansambliais bei orkestrais. 2018 m. ji kartu su žymiu violončelininku Adrianu Brendeliu pasirodė Londono karališkosios muzikos akademijos vasaros fortepijoniniame festivalyje. Tais pačiais metais ji buvo pakviesta koncertuoti su Kauno styginiu kvartetu. 2019 m., diriguojant Modestui Pitrėnui, pianistė atliko Sergejaus Rachmaninovo 2-ąjį koncertą fortepijonui su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, o 2020 m. šį koncertą atliko kartu su „Grammy“ nominuotu Kauno miesto simfoniniu orkestru (dirigentas Markusas Huberis).
Pianistė yra laimėjusi devyniolika tarptautinių konkursų, kuriuose ji taip pat buvo apdovanota specialiaisiais prizais. Šiais metais vykusiame Birmingamo tarptautiniame pianistų konkurse ji laimėjo II vietą bei publikos simpatijų prizą. 2019 m. ji pelnė III vietą, publikos simpatijų prizą ir „Impetus Musicus“ koncertinį prizą VIII tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse. Už pasiekimus tarptautiniuose konkursuose ji šešis kartus buvo apdovanota LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir LR Prezidento Gitano Nausėdos padėkos raštais. Pianistė taip pat yra „Philharmonia MMSF Piano Fellowship“ stipendininkė, „Talent Unlimited“ atlikėja ir yra remiama tokių paramos fondų, kaip „Help Musicians UK“, „Craxton Memorial Trust“ ir „The Kathleen Trust“. Šiais metais ji tapo prestižinio „Mills William Junior Fellowship 2022/23“ laimėtoja bei buvo apdovanota Jacobo Barnes prizu.
G. Sutkutė yra dalyvavusi Stepheno Kovacevicho, Igorio Levito, Olgos Kern, Imogenos Cooper, Petro Geniušo ir daugelio kitų žymių muzikantų meistriškumo kursuose. 2016 m. pianistė baigė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją (mokytoja Birutė Kumpikienė). 2016–2022 m. ji studijavo profesoriaus Christopherio Eltono klasėje ir baigė bakalauro studijas aukščiausiu įvertinimu bei magistrantūros studijas su pagyrimu Londono karališkoje muzikos akademijoje. Už išskirtinį pasirodymą baigiamame magistrantūros studijų rečitalyje jai taip pat buvo įteiktas „DipRAM“ diplomas. Pianistei skirta pilna stipendija „Artist Diploma“ studijoms Londono karališkame muzikos koledže, kurias ji pradės rugsėjo mėnesį profesorių Vanessos Latarche ir Sofya‘os Gulyak klasėse.
Susipažinkime su Gabriele iš arčiau.
Gabriele, esi talentinga pianistė, daugybės konkursų laureatė, nuolat rengi rečitalius, aktyviai dalyvauji koncertinėje veikloje, ar galima teigti, kad esi pasirinkusi solistės kelią?
Taip, solistės kelias man visada buvo arčiausiai širdies, nes būtent solinių koncertų metu, galiu labiausiai atskleisti save, kaip menininkę. Neslėpsiu, jau nuo mažų dienų mėgau būti scenoje, o ypač viena, tad ir pianistės kelias man atrodė savaime suprantamas dalykas. Visos studijos, pradedant A. Kačanausko muzikos mokykla ir J. Naujalio muzikos gimnazija, baigiant Bakalauro ir Magistrantūros studijomis Londono
Karališkoje Muzikos Akademijoje buvo orientuotos į solinį fortepijono atlikimo meną. Artist Diploma studijos Londono Karališkame Muzikos Koledže, kurias pradėjau šį rugsėjį, taip pat ne išimtis.
Neslėpsiu, būdavo akimirkų, kai sudvejodavau, ar būtent solinis kelias skirtas man. Šį klausimą vis dažniau sau iškeldavau studijų Londone metu, nes buvau apsupta begalės talentingų ir stiprių pianistų. Visgi, abejones keliantį vidinį kritiką greitai nutildydavo nenumaldomas noras būti scenoje, džiaugsmas, patiriamas grojant koncertuose, publikos įvertinimas ir suvokimas, kad būtent fortepijono pagalba galiu geriausiai išreikšti save kaip asmenybę.
Kas pastūmėjo mokytis skambinti fortepijonu, kur buvo pati pradžių pradžia? Kaip manai, kada įvyko lūžis, kai pajautei, kad pasirinksi pianistės profesiją?
Esu iš medikų šeimos, tad muzikantės kelias buvo gan netikėtas, kaip ir egzaminas į muzikos mokyklą. Vieną dieną mano tėvai nusprendė įsigyti pianiną, nes abu buvo baigę muzikos mokyklą ir norėjo, kad jų atžala taip pat mokėtų groti pianinu. Bestebint į namus atkeliaujantį instrumentą, sumojo paskambinti į A. Kačanausko muzikos mokyklą ir paklausti, ar būtų galima užrašyti mane pianino pamokoms? Direktorius pasakė, kad paraiškų į muzikos mokyklą teikimo laikas jau seniai pasibaigęs, o egzaminas vyks rytoj. Nežiūrint to, jis geranoriškai sutiko padaryti išimtį ir priimti mane egzaminui.
Tuo metu aš su seneliais atostogavau sodyboje kitame Lietuvos gale, tačiau sulaukę skambučio su raginimu kuo greičiau atvykti į Kauną, kaipmat suskubome. Visą kelią iki Kauno seneliai ruošė mane didžiajam pasirodymui: plojo, liepė atkartoti, padainuoti ir t.t. Atvykusi į A. Kačanausko muzikos mokyklą, su šypsena veide užėjau į direktoriaus kabinetą, kur „paskutiniam teismui“ mane pasitiko dar kelios mokytojos. Egzaminą išlaikiau, buvau priimta į R.Kigienės fortepijono klasę ir nuo to laiko su pianinu niekada nebesiskyriau. Prizinės vietos pianistų konkursuose, begalinis užsidegimas ir mokytojų R. Kigienės ir L.Vasnevskajos sunkus darbas ir palaikymas, atvedė mane į J. Naujalio muzikos gimnaziją. Būtent joje supratau, kad noriu tapti profesionalia pianiste. Šiai svajonei virsti realybe padėjo nuostabi mokytoja B. Kumpikienė, su kuria iki šiol labai artimai bendraujame.
Ar dažnai tenka muzikuoti ansambliuose-duetuose, trio, kvartete, kaip šiuo atveju? Koks skirtumas tarp muzikavimo solo ir ansamblyje?
Didžiąją mano gyvenimo dalį užima solo projektai, tačiau niekada neatsisakau groti kamerinę muziką. Esu grojusi nemažai duetų su smuikininkais, violončelistais ir klarnetininkais. 2018m. įvyko mano pirmasis trio pasirodymas Londono Karališkoje Muzikos Akademijoje, o vėliau kamerinė muzika buvo daugiausiai koncentruota į fortepijoninius duetus. Esu labai laiminga, kad Kauno Kvartetas jau antrą kartą pakvietė mane koncertuoti kartu su jais, nes iki tol niekada neturėjau galimybės būti kvinteto dalimi.
Solisto karjera, kad ir kokia spalvinga bebūtų, yra gana vieniša. Solistas valandų valandas praleidžia užsidaręs kambaryje su savo instrumentu ir visiškai izoliuojasi nuo aplinkinio pasaulio. Tuo tarpu kamerinė muzika yra pagrįsta tarpusavio įsiklausymu, skirtingų idėjų diskusijomis ir kolektyviniu darbu. Man kamerinė muzika – lyg saugus kampelis, kuriame nesijaučiu dėmesio centre, bet tuo pat metu esu svarbi ansamblio ir bendrų idėjų dalis.
Kokie Tavo planai artimiausiu metu, be to, kad lapkričio 4 d. su Kauno kvartetu atliksit C. Franck fortepijoninį kvintetą?
Lapkričio pabaigoje grosiu dviejuose rečitaliuose Londone- St. Mary’sPerivalebei ChelseaArts Club. Gruodžio 7d., kartu su TharrosQuartet, taipogi atliksiu C.Franck fortepijoninį kvintetą Londono Karališkajame Muzikos Koledže. Gruodžio 10d. su violončelininku Augustu Gocentu ir smuikininke Angeles Salas grosiu „NightMusic“ koncerte Šv. Kotrynos Bažnyčioje. Nusimato įtemptos, bet labai įdomios savaitės!
Ar yra kūrinys, kurį atlikusi jaustumeisi pasiekusi aukščiausią meistriškumo lygį, o gal priešingai, atskleidusi giliausias sielos kerteles? Jeigu taip, koks tai kūrinys, o gal keletas jų?
L. Janaček- Sonata „1.X.1905“ – tai ypatingai gilus ir emociškai stiprus kūrinys, geriausiai atskleidžiantis mane kaip menininkę. Šia sonata galiu stipriai paveikti publiką-leidžiu jiems išgirsti savo skaudžias patirtis ir nebijau būti pažeidžiama.
Kitas kūrinys – M. Ravel- „La valse“. Tai mano atkaklumo, sunkaus darbo ir muzikinės evoliucijos Bakalauro studijų metais atspindys. Šis kūrinys reikalauja nepriekaištingos technikos, begalinio atidumo detalėms, preciziško prisilietimo bei absoliučios laisvės, be kurių neįmanoma mėgautis kūrinio atlikimu. Nors vis dar jaučiu, kad„La valse“galėčiau patobulinti ir išvystyti dar labiau, jau dabar galiu teigti, kad šis kūrinys yra lyg patvirtinimas, jog esu ten, kur turiu būti.
Jei reikėtų vienu ar dvejais žodžiais save apibūdinti, kokie žodžiai tai būtų?
Perfekcionistė, kovotoja.
Kokia Tavo svajonė gyvenime? Ko sieki ir trokšti, kad būtum laiminga?
Manau, nieko nenustebinsiu sakydama, kad mano svajonė – tapti koncertuojančia pianiste. Koncertai didžiosiose pasaulio salėse, pasirodymai su žymiais orkestrais bei projektai su kitais muzikantais ir menininkais yra mano didžiausia siekiamybė. Kaip bus ateityje, parodys tik laikas, tačiau būsiu laiminga tol, kol muzika bus mano gyvenime. O dar svarbiau- būsiu išties laiminga tada, kai visu tuo galėsiu dalintis su mylimais žmonėmis.
Ką veiki laisvalaikiu?
Po įtemptos darbo dienos, skani vakarienė ir filmas arba knyga yra pats geriausias būdas atsipalaiduoti. Visgi, mažiau užimtomis dienomis mėgstu aktyvų laisvalaikį, kurį skiriu susitikimams su draugais, šokių pamokoms, pasivaikščiojimams parke bei apsilankymams muziejuose ir koncertuose.
