Sekmadienio rungtynės tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Kauno rajono „Hegelmann“ turėtų įeiti į istoriją kaip skaitlingiausią publiką priviliojęs LFF taurės finalas nuo pat šių varžybų ištakų 1947 metais. O skaičiuojant nuo nepriklausomybės atkūrimo, futbolas Lietuvoje daugiau žiūrovų apskritai buvo sutraukęs tik kartą.
Maždaug 12,5 tūkst. – tokios minios laukiama sekmadienį per rekonstruoto Dariaus ir Girėno stadiono atidarymą Kaune.
Nuo pamatų pasikeitusios arenos tribūnose dabar gali išsitekti 15 tūkst. žiūrovų, bet 2 tūkst. vietų teko išimti iš bilietų pasiūlos, nes jas užstos už vartų sumontuotos scenos, kuriose po finalo vyks koncertas.
Nepaisant to, tai vis tiek bus didžiausia visų laikų futbolo auditorija Kaune.
Iki rekonstrukcijos S. Dariaus ir S. Girėno stadione tilpdavo apie 9 tūkst. žiūrovų. Tankiausiai jų į tribūnas buvo susigrūdę 2011 metais per Europos čempionato atrankos dvikovą su Ispanija. Šeimininkų nesėkmę 1:3 tuomet išvydo 9180 futbolo mėgėjų.
Futbolo istoriko Gedimino Kalinausko duomenimis, tarpukariu laikinojoje sostinėje futbolo rungtynės kelis kartus susilaukė ir šiek tiek gausesnės publikos.
1937-aisiais Lietuvos rinktinės mačą su Latvija bei 1940-aisiais – su Estija regėjo po 10 tūkst. aistruolių. Tais laikais nacionalinė komanda žaisdavo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame Valstybiniame stadione, vietoje kurio 1979 metais iškilo S. Dariaus ir S. Girėno (sovietmečiu – Respublikinio sporto kombinato) stadionas.
Paskutinį kartą Lietuvos rinktinė Kaune žaidė 2013-aisiais, tąsyk pralaimėjimą 0:1 Bosnijai ir Hercegovinai pasaulio pirmenybių kvalifikacijoje stebėjo 6,2 tūkst. gerbėjų.
Tuo tarpu vienas įsimintiniausių buvusio etatinio S. Dariaus ir S. Girėno stadiono šeimininko FBK „Kauno“ rungtynių – su „Liverpool“ (Anglija) UEFA Čempionų lygos atrankoje (1:3) – 2005 metais regėjo 8,3 tūkst. sirgalių.
Sekmadienio rungtynės taip pat taps žiūrimiausia Lietuvos klubų akistata per visą istoriją.
Iki šiol tokią etiketę daugelis klijuodavo 1994 metais Mažeikiuose vykusiai vietos ROMAR ir Vilniaus „Žalgirio“ dvikovai (5:2). Nors suskaičiuoti tiksliai nebuvo jokių galimybių, manoma, kad tuomet kuklų Mažeikių stadioną užtvindė nuo 8 iki 10 tūkst. futbolo mėgėjų, toli gražu neišsitekusių vien tribūnose.
Remiantis kai kuriais šaltiniais, panašių apimčių žiūrovų armija Mažeikiuose per tų pačių komandų rungtynes buvo susibūrusi ir 1993-iaisiais, vis dėlto ilgamečio „Žalgirio“ aistruolio ir knygos „Anapus futbolo aikštės“ autoriaus Ingvaro Butauto vertinimu, tąkart skaičiai buvo išpūsti.
Tarp LFF taurės finalų iki šiol išskirtinė buvo lemiama 1978-ųjų akistata Plungėje tarp vietos „Kooperatininko“ ir Kauno „Kelininko“, kurią svečiai laimėjo 2:0. G. Kalinausko žiniomis, finalą Žemaitijoje išvydo apie 8 tūkst. gerbėjų.
Apskritai Lietuvoje futbolas gausiausias minias sutelkdavo sovietmečiu „Žalgirio“ stadione.
Remiantis transfermarkt.com pateikiamais protokolais, 1988-1989 metais trejos žalgiriečių rungtynės sulaukė 18 tūkst. sirgalių: dvejos – su Kijevo „Dinamo“ SSRS pirmenybėse, taip pat su Vienos „Austria“ UEFA taurės turnyre, kai Vilniaus ekipa pirmą kartą pasirodė europinėje arenoje.
Tiesa, pernelyg pasikliauti protokolų tikslumu neverta.
„Stadionas oficialiai talpino 13 999 žiūrovus, tik kažkodėl vienur būdavo pripaišoma 15, kitur – net 20 tūkstančių. Bet tikrai atsimenu rungtynių, kai žmonės stovėdavo visuose praėjimuose, visur, kur įmanoma. Tikras dalykas, jog kartą jų susigrūdo net ir daugiau nei 20 tūkst. – bent jau ilgametis „Žalgirio“ stadiono direktorius Jonas Grigas tiek jų buvo priskaičiavęs“, – Delfi pasakojo I. Butautas.
G. Kalinausko teigimu, ir tai dar neprilygsta lankomumo rekordams iš tų laikų, kuomet „Žalgiris“ žaidė antrajame SSRS divizione, o stadiono tribūnose nebuvo kėdžių – tik suolai ir stovimos vietos.
„Buvo kelios rungtynės, kai susirinko po 25 tūkst. žiūrovų. Pats puikiai atsimenu, kaip stadione net obuoliui nebūdavo kur nukristi. Aišku, tiksliai suskaičiuoti buvo sunku – galėjo būti daugiau, galėjo ir mažiau“, – Delfi tvirtino daugiau nei pusę amžiaus lietuviško futbolo statistiką renkantis entuziastas, šia tematika parašęs ne vieną knygą.
Įdomu, jog Lietuvos nacionalinės komandos namų rungtynių rekordas taip pat buvo pasiektas… sovietmečiu.
Remiantis tarptautinių mačų suvestines kaupiančiu interneto archyvu rsssf.org, 1956 metais 20 tūkst. žiūrovų apsilankė tuomet „Spartako“ vardu pavadintame sostinės stadione. Draugiškas rungtynes tąsyk žaidė ne LTSR, o būtent Lietuvos rinktinė, 0:1 pralaimėjusi Kinijai.
„Iš tikrųjų, tada daug kur taip ir buvo skelbta: žaidžia Lietuvos – ne LTSR – rinktinė. Kai kuriose tautų spartakiadose taip pat žaisdavo Lietuva. Esame pripažinę tai Lietuvos futbolo federacijos istorijos ir statistikos komisijoje, todėl visos šios rungtynės įskaičiuojamos į Lietuvos rinktinės balansą.
Yra ir daugiau tokių ginčytino statuso mačų, pavyzdžiui, su Katalonija. Bet jei kas nors pamėgintų nepripažinti, tarkime, mūsų rungtynių su Gruzija 1990 metais, gruzinai už tokias kalbas ir akis išplėšti galėtų“, – sakė G. Kalinauskas.
Po nepriklausomybės atkūrimo rekordinio dydžio publika „Žalgirio“ stadione buvo susitelkusi 1995-aisiais.
Remiantis protokolu, Europos čempionato atrankos dvikova su Italija priviliojo 15 tūkst. aistruolių. Jų akivaizdoje tuomečiai pasaulio vicečempionai laimėjo 1:0, o vienintelį įvartį pelnė Gianfranco Zola. Londono „Chelsea“ (Anglija) klubo legendai pavyko nuginkluoti vartininką Gintarą Staučę baudos smūgiu iš aikštės krašto: nors puolėjas mėgino atlikti perdavimą į baudos aikšelę, nė vienas žaidėjas nepasiekė kamuolio, kuris nusileido vartuose.
Su dabar jau nugriautu „Žalgirio“ stadionu rinktinė atsisveikino 2004-aisiais.
Tad sekmadienio finalas Kaune bus tik antras kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kuomet futbolo rungtynės surenka daugiau nei 10 tūkst. žiūrovų.
Titulą ginsiančio „Žalgirio“ ir „Hegelmann“ dvikova prasidės 17.30 val.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
