Ekstremalios situacijos, tokios kaip karas ar pandemija, žurnalisto darbą daro tik dar svarbesnį ir prasmingesnį. Taip teigia „Kas vyksta Kaune” pašnekovės Portalo DELFI mokamo turinio Verslas + redaktorė Ugnė Karaliūnaitė ir LRT žinių vedėja Aistė Plaipaitė. Anot jų, šiais gausių šaltinių ir informacijos pertekliaus laikais ne tik žurnalistams, bet ir skaitytojams privalu lavinti kritinį mąstymą.
– Kaip atsiradote žurnalistikoje? Kuo ji jums svarbi?
– U. Karaliūnaitė: Man atrodo, kad žurnalistas – ne specialybė, ne darbas, o gyvenimo būdas, nuo kurio kartais irgi pavargstama, nes geras žurnalistas temų, pokyčių, įžvalgų ieško visada ir visur, visuose gyvenimo etapuose. Aš jaučiuosi visada būnanti žurnaliste, nėra taip, kad uždarau kompiuterį ir visi mano gebėjimai, įgūdžiai, pastabumas išsijungia.
– Buvai kitas sritis išbandžius, bet grįžai į žurnalistiką, kodėl?
– U. Karaliūnaitė: Sakyčiau, tai pats prasmingiausias darbas. Buvau išėjusi dirbti į viešuosius ryšius, kur buvo labai įdomu ir daug ko mokytis, bet trūko prasmės. Žinoma, ten ji irgi yra, bet siauresnė. Priklauso, kokiame kanale dirbi ir kiek auditorijos pasieki, o kadangi aš būtent DELFI portale dirbu daug metų, tai esu pajutusi, kad čia tavo darbo rezultato pasiekiamumas jaučiasi plačiau.
– Aiste, kaip atėjai į žurnalistiką?
A. Plaipaitė: Man viskas dėliojosi labai planingai: studijavau žurnalistiką VU, ten turim galimybę atlikti praktiką. Po antro kurso nuėjau į radiją ir išsikėliau tikslą ten pasilikti. Pavyko. Pasilikau po praktikos, norėjau pabandyti skaityti žinias, kaip tik atsirado vakuumas, pasiūlė, įsikabinau, ir taip žiniose esu jau kurį laiką.
Būdamas „žiniuku” tai gal ir gali truputį nuo darbo pabėgti: baigiasi tavo pamaina, kurioje sekei didžiulį srautą, gal tik naktį sulėtėjantį, ir gali truputį atsikvėpti jai pasibaigus. Nueini „nuo staklių”, kaip mes kartais vadiname, bet kartais būni taip įsivažiavęs, kad ir grįžęs po pamainos tą srautą seki. Bet tada supranti, kad reikia išsijungti, nes tuoj ateis kita pamaina ir vėl reikės įsijungti.
– Bet jei nutinka koks didelis įvykis, ar nekyla panika, kad nesi darbe ir nesuseksi viso srauto?
– A. Plaipaitė: Ta panika labiau kildavo pirmaisiais darbo metais, atrodė, kad bus labai sunku ateiti ir perimti iš kito žmogaus srautą, toliau redaguoti ir skaityti žinias eteryje. Bet praktika parodė, kad užtenka pusvalandžio ar valandos, kad srautas tave įtrauktų. Tad panikuoti nereikia.
– Ugne, ar ta tavo minėta nuolatinė temų paieška irgi nėra pradžios reikalas?
– U. Karaliūnaitė: Man atrodo, kad tiesiog išsivysto tam tikras įgūdis: tu po darbo bendrauji su daug žmonių, gyveni gyvenimą, bet kai kuriom akimirkom užsifiksuoja kokia nors detalė ir tu ją nešiojiesi. Nepuoli iškart rašyt, bet jei po poros dienų neprisimenu, tai vadinasi gal nebuvo tiek svarbi ar įdomi ta tema. Jeigu po dviejų dienų apie tai dar galvoju, vadinasi, buvo.
Man atrodo, kad viena svarbiausių savybių būnant žurnalistu yra pastabumas. Kai buvau žurnalistikos pirmakursė, dėstytoja Audronė Nugaraitė sako, pažiūrėkite per langą ir sugalvokite tris temas. Pažvelgiu, kiemelis, medžiai su kažkiek nukritusiais lapais – nematau jokių temų. Ji tada sako: žiūrėkit, krenta lapai, artėja šildymo sezonas, štai jums ir temos: kokios bus šildymo kainos, kompensacijos? Tai tas įgūdis įžvelgti temas, kur jų nėra, atsiranda, ir dabar jau jeigu norėtum jo atsikratyti, tai turbūt reikėtų kažkaip dirbti su savimi.
– Aiste, kokios dar svarbios savybės būnant žurnalistu?
– A. Plaipaitė: Sutinku su tais, kurie sako, kad labai svarbu, jog kito pasakojimas, istorija būtų įdomesnis nei tavo paties. Dirbant žiniose ne taip dažnai tenka išsamiai kažką kalbinti, nori trumpai informacijos, dažnai iš oficialaus pareigūno lūpų tiesiog išgauti patvirtinimą ar pan. Tie mūsų žinių interviu specifiški ir trumpi, bet apskritai kalbant apie normas ar idealus, tai pirmiausia turi gebėti klausyti.
– Turbūt be gebėjimo rašyti, skaityti, šiais netikrų naujienų laikais reikia ir tiesiog „sveiko proto”?
– U. Karaliūnaitė: Sveikas protas svarbu, bet svarbus ir išankstinių savo nuostatų ribojimas. Ilgai rašiau apie verslą, dabar irgi dirbu su verslo temomis, tai išmokau per darbo patirtį, kad net jei yra konfliktinė tema ir dvi pusės, kiekviena pusė turi savo tiesą. Žurnalistui lengva paslysti ir patikėti kažkurios vienos pusės argumentais ar įrodymais, o reikia suformuoti straipsnį taip, kad nesąmoningai nesuteiktum kažkuriai pusei daugiau pranašumo. Mes tai vadiname objektyvumu, o kaip žurnalistas tu turi suprasti, kad niekad neturi visos informacijos ir vieno informacinio fakto nežinojimas gali visiškai nulemti situacijos matymą.
Man gal dėl to ir būtų sunkiau būti politikos žurnaliste, nes ten daug emocijų ir subjektyvių dalykų. Bet savybė nenustatyti savo vienintelės tiesos, nevertinti yra labai svarbi. Tikrai dažnai esu susidūrus su situacijom, kai viena pusė kažko vieno nepasakė ir kita pusė kažko vieno nepasakė. Sugebėjimas atsitraukti ir išjungti vertinimo sistemą, nors mums saugiau žinant, kad yra teisus ir neteisus, yra būtinas. Žurnalisto užduotis – surašyti faktus ir tikėtis kad skaitytojas, juos įvertinęs, susidarys savo nuomonę.
– Tačiau kartais ta „kita nuomonė” yra antivalstybiška, balanso klausimas tada įgyja kitą prasmę. Juk kiekvienos žinios pabaigoje nesakai „beje, dalis visuomenės netiki, kad klimato kaita neegzistuoja arba yra veikiama žmogaus veiklos”. Kokie čia kriterijai veikia, kokia redakcinė politika?
– U. Karaliūnaitė: Jeigu mokslinis tekstas apie planetą, nereikia pridėti, kad yra žmonių, tikinčių kad žemė nėra apvali. Mes viliamės ir tikime, kad mūsų skaitytojai supranta, kas yra absoliučios daugumos sutarti dalykai, ypač jei tai įrodyta mokslu. Formuojame viską pagal tai, kas moksliškai įrodyta.
Čia svarbu priminti ir edukacinę žiniasklaidos funkciją – ir pati skaitau straipsnius bei žiūriu laidas, kad sužinočiau. Irgi naudojau žiniasklaidą ir tam, kad turėčiau nuomonę.
– Gera proga pasikalbėti ir apie šaltinių atranką.
– A. Plaipaitė: Idealiausias atvejis, jei sužinai kažkokią informaciją, jei kažkas iš aplinkos parašo, pvz. kolega pamatė naują Gedimino kalno nuošliaužą, tai jau turi gyva liudytoją, o tada norisi tiesiai iš oficialios institucijos ateinančio rašto. O jeigu neatėjo raštas ar pranešimas pats paskambini ir klausi, ar gali patvirtinti. Bet kuri oficiali institucija tinka. Bet jeigu dirbdama LRT perskaitau kokią naujieną portale DELFI, tai man reikia pasitikslinti, pasiskambinti, sužinoti. Retais atvejais galiu pasakyti, kad DELFI skelbia, vis tiek ieškosiu pirminio šaltinio.
– O kuriais? Kai kitur neįmanoma patikrinti, pasitiki kolegų darbu?
– A. Plaipaitė: Taip, ir pasakydamas, kad skelbia tas portalas, į jų autorinę medžiagą nesikėsini, nes pasakai, kad tai jų, ne mūsų, ir, jeigu visgi jie neteisūs, taip irgi lyg truputį atsitrauki. Bet su tuo reikia labai atsargiai elgtis, faktas, kad ne su visa informacija gali taip daryti. Jeigu, pavyzdžiui, miršta žmogus – čia jau per daug jautri, skausminga ir svarbi informacija, kad imtum ir kažkieno lūpom sakytum, štai jie skelbia, o mes nežinom, kaip iš tikrųjų yra.
O kalbant apie redakcinę politiką, labai pasimatė Rusijai užpuolus Ukrainą, kokia ji yra svarbi. Aiškiai žinome LRT ir kitų didžiųjų priemonių politiką, ir visiems užkliūva žiniasklaidos idealo BBC politika. Objektyvumą jie išaukštinę aukščiau visko, ir Rusijos karo atveju išlaiko tą pačią liniją. Mes to tikrai nedarom, neskelbiam “Ukrainos konfliktas”, jie vis dar, jeigu yra naujos atakos, rasta masinė kapavietė atkovotoje teritorijoje Ukrainos rytuose, tarkim, prideda disklaimerį, kad šios informacijos BBC negali patvirtinti ir pan. Mums visiems tai kliūva, pas mus veikia aiški LRT redakcinė politika, o ji nustatyta pagal Lietuvos poziciją Rusijos pradėto karo atžvilgiu.
– Kas apskritai pasikeitė kasdieniam darbe Rusijai pradėjus karą Ukrainoje?
– U. Karaliūnaitė: Iš pradžių visos naujienos portale DELFI buvo tik apie karą. Jau dirbau su mokamu turiniu, tai reikėjo perdėlioti temas, rubrikoje VERSLAS+ dominuoja analizė, tad visas temas, kurios nesusijusios su karo poveikiu, energetikos krize, teko atidėti į šoną. Prasidėjus karui teko grįžti į prie srauto dirbančio žurnalisto kėdę, nes pradėjome dirbti visą parą. Tuo metu supratau, kodėl taip pasitikiu žurnalistais ir visa bendruomene – tas noras dirbti, bet kada persijungti į kitą režimą ateina iš vidaus.
Buvau įpratusi dirbti prie temų, kur galiu ilgiau analizuoti, ir staiga sėdau į kėdę, kur turėjau sekti, kaip Rusija atakuoja Ukrainą ir kas vyksta aplinkui pasaulyje, kokios reakcijos. Čia irgi yra įgyti įgūdžiai, kuriuos kartais net sunku paaiškinti, bet turint daug metų patirties žiniasklaidoje, tu jauti, kaip patikrinti informaciją, kad užtikrintum, jog žmonės būtų informuojami kuo teisingiau.
Kai pradėjau dirbti žiniasklaidoje, informaciją gaudavom iš žiniasklaidos priemonių, jos būdavo tarsi vartai. O dabar, kai žmonės dalijasi neaiškių kanalų informacija socialiniuose tinkluose, aš kaip žurnalistė negaliu patikėti. Priimu, kad ji tokia yra, bet nepriimu kaip tikrų faktų.
– Bet daug iš tos informacijos ir būna netikra. Ir kas tikrai stebino karo pradžioje, tai patikimų, solidžių žmonių dalijimasis netikromis naujienomis. Po kurio laiko atsirado išankstiniai disklaimeriai „Jeigu tai tiesa, tai…” Ką darytum, socialiniuose tinkluose pamačiusi svarbų dokumentą, neva kokio Baltarusijos generolo įsakymą, pasidalytą, tarkim, kokio profesoriaus ar tavo mėgstamo eksperto?
– A. Plaipaitė: Atrodytų, gal paprasta, bet labai pasitarnauja dalį teksto įdėt į „Google” paieškos laukelį ir eiti per visur, kur meta, ieškoti pirminio šaltinio, kas informaciją paskelbė. O jeigu paaiškės, kad tai Baltarusijos žiniasklaidos priemonė, kuri nėra patikima, cituotina, tai ieškai toliau.
– Pastaruoju metu, suintensyvėjus informaciniam karui, padaugėjo neaiškių žinučių, pranešimų spaudai? Tiksliau tariant, kibernetinio saugumo, kariuomenės ekspertams daugiau dirbant, ar daugiau dirba ir žurnalistai?
– A. Plaipaitė: Faktas. Lietuvos radijo žinių elektroninis paštas sulaukia daugiau laiškų su įvykių Ukrainoje apžvalgomis. Bet jeigu tavo akis akyla – o ji pasidaro metams bėgant – tai net iš pačios laiško struktūros, kreipimosi, kalbos, teksto išdėstymo matyti, kad tai dėmesio nevertas tekstas. Tokių laiškų sulaukiam kasdien.
– Kaip žiniasklaidos raštingumo išmokyt skaitytojus? Kaip padėt užuost įtartinas žinutes?
– U. Karaliūnaitė: Tarp sunkumų ar iššūkių, kurie mums dabar kilę, yra greitis. Gavau informaciją, priimu kaip faktą, einu toliau kitos informacijos gauti ir smegenis žiniomis užpildyti. Labai svarbu bandyti lavinti kritinį mąstymą Net pažįstamas, draugas, kuriuo pasitiki, gali pasidalinti informacija nesustojęs. Reikia duoti laiko ir mokėti pasakyti stop. Ne laikyti atvėrus vartus į smegenis, bet pasidaryti tvorą. Gautą informaciją pristabdai ir pagalvoji, ar priimti kaip tiesą ar visgi ne. Tiesiog kelti klausimus. Mes, žurnalistai, visada ir visur juos keliame.
– Kokia jums yra žurnalistinio darbo prasmė?
– A. Plaipaitė: noras pateikti tikslią, teisingą informaciją. Jos yra daug, gali pasimesti, tų šaltinių tokia gausa, tai ir norisi, kad, pavyzdžiui, Lietuvos radijo žinios būtų tas patikimas, aiškus, struktūruotas kanalas, kur iš tikrųjų būtų galima sužinoti, kas vyksta.
– U. Karaliūnaitė: Man labai patinka edukacinė žiniasklaidos pusė. Plačiąja prasme redakcijoje esam už demokratiją, prieš smurtą, už lygias teises. Noriu prisidėti prie geresnio ateities pasaulio. Sutinku, kad galėčiau tą daryti kurdama vaistus nuo vėžio, jei turėčiau gebėjimų, bet kiekvienas randam, kurioje srity galim prisidėti geriausiai. Aš nuoširdžiai savo darbu noriu padėti visuomenei – rašau lietuviškai, tai gal ne visam pasauliui, bet vis tiek. Gal tai platu, bet aš tą jaučiu.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ ciklui: „Profesionalios žurnalistikos vaidmuo šiuolaikinės visuomenės gyvenime“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
