Kokių meiliavaisčių lietuviai „medžiodavo“ senosiose vaistinėse – Kas vyksta Kaune

Kokių meiliavaisčių lietuviai „medžiodavo“ senosiose vaistinėse

Meiliavaisčiai Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje./ KVK nuotr.

Mūsų protėviai vartus į devintąjį meilės dangų atidarydavo pasikliaudami ne tik savo jėgomis, neretai jiems talkindavo vaistininkas, sako Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus gidas Algis Bagdonas.

Šv. Valentino dienos išvakarėse muziejuje jis vedė degustacinę ekskursiją „Meilės eliksyras – mitas ar tiesa?“. Keturiose dienos grupėse dalyvių vietos ištirpo akimirksniu. „Tikimės, Šv. Valentino dieną dalyviai panaudos gautas žinias“, – šypsodamasis sakė gidas.

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus./ R. Tenio nuotr.

Geismui sužadinti – meiliavaisčiai

Edukacijoje pasakota, kad 1820 m. išleistoje K. Šprengel knygoje „Farmakologija“ yra skyrius „afrodiziakai“, kur pateikiama 40 vaistinių medžiagų, tarp jų: muskusas, ispaniška musė, strutis, kiaušiniai, žuvys, gvazdikėliai, pumpotaukšlis, paprastasis uosis ir kt. Iš kai kurių augalų gaminti ir aromatiniai aliejai.

Atkreiptinas dėmesys, kad iki XIX a. pab. vaistinių šalyje buvo mažai, o vaistai – brangūs.

Anot gido, aistrai sužadinti seniau lietuviai naudodavo įvairius afrodiziakus, liaudyje vadinamus meiliavaisčiais. Itin populiarūs buvo gelsvės lapai ir dirvinės čiužutės sėklos. Tikėta, kad jie didina geismą, pajėgumą. Šių augalų milteliais lietuviai barstydavo salotas, dėdavo į patiekalus.

Naudotos ir imbiero šaknys, vėžiai, unguriai, medus, moliūgo sėklos, svogūnai.

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus./ R. Tenio nuotr.

Vyrams „išvaryti slunkių“ padėdavo ne tik augalinės, bet ir cheminės medžiagos, tokios kaip hormoninis preparatas „Testogan“. Beje, moterims buvo skirtas hormoninis preparatas „Thelygan“.

Anot pašnekovo, vaistininkai taip pat galėdavo pasiūlyti Veneros plaukų sirupo dar vadinto „liubčiku“, bebro liaukų, muskuso. Meilės vaistų asortimente būdavo ir ispaniškų muselių – „Cantarides“. „Muselės būdavo sutrinamos ir įmaišomos į maistą. Siekiant sulaukti dėmesio tai būdavo meiliavaistis nr. 1“, – pažymėjo gidas. Ši priemonė naudota nuo prancūzų karaliaus Liudviko XIV laikų.

Pašnekovas senuose Lietuvos vaistininkystės leidiniuose rado įrašų apie nepakantumą meiliavaisčių pardavėjams vaistininkams. Tokia prekyba, esą, „apiplėšinėjimas vidury baltos dienos!“.

Viduryje – meiliavaisčiai dirvinė čiužutė ir gelsvė./ KVK nuotr.

Meilės atgarsiai tautosakoje

Jausmams sužadinti lietuviai seniau naudojo ne tik meiliavaisčius, bet ir melsdavosi dievams, kai kurie net burtus pasitelkdavo. Daiva Šeškauskaitė knygoje „Erotika tautosakoje“ rašo, kad seniau lietuviai turėjo daugybę dievų, globojančių seksualinius santykius, šeimą ir meilę: Dievų motina, Saulė, Aušrinė, Žemyna, Milda, Varpulis, Gondu, Pizius, Derintojas, Šeimynos dievas ir kt. Lietuviai meldėsi ir laimę suteikiančiam bičių dievui Birbuliui, Bičbirbiui, Bubilui.

„Teodoras Narbutas rašė: Kaunius, meilės dievaitis, deivės Mildos sūnus, lietuvių Kupidonas. Kitaip vadinamas Pizius. Kaunis sparnuotas nykštukas, kuris kerėtojo pasiųstas užpuldavęs jaunuolius, nenorinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdavęs mirtinais meilės nuodais. Narbutas rašė, jog Kauno miestas pavadinimą gavo veikiau nuo dievaičio Kaunio, o ne nuo kunigaikščio Kuno, Palemono sūnaus“, – rašoma D. Šeškauskaitės knygoje „Erotika tautosakoje“.

Norint prisivilioti vaikiną buvo atliekami burtai su vainiku, obuoliu, žolelėmis. Šalia tako augančiais žoles reikdavo pavirinti ir nuoviru išplauti galvą, tikėta, kad mergina greit ištekės.

Dar vienas burtas: merginos skusdavo 3 metų buliaus ragą, išvirdavo arbatą ir duodavo gerti vaikinui. Vieni kitus viliodavo ir meiliais žodeliais, gestais, veiksmais.

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus./ R. Tenio nuotr.

Lietuvių liaudies dainose lytinio akto pasekmė būdavo vaikas, o prieš jo susilaukiant reikdavo atlikti tam tikrus darbus dviese:

„Nueisva mudu abudu/ Į žalią giružę abudu./ Nukirsva mudu abudu/ Žaliąsias liepužes abudu./ Išpjausva mudu abudu/ Naująsias lentužes abudu./ Padirbsva mudu abudu/ Naująją lovužę abudu./ Paklosva mudu abudu/ Naująją paklodę abudu./ Įgulsva mudu abudu/ Į naują lovužę abudu./ Darysva mudu abudu/ Žaliąją vygužę abudu./ Guldysva mudu abudu/ Mažąjį vaikelį abudu./ Vygiosva mudu abudu/ Mažąjį vaikelį abudu“, – dainuojama lietuvių liaudies dainoje.

Meiliavaisčiai./ KVK nuotr.

Šeimai išsaugoti

Anksčiau Lietuvoje meiliavaisčiai naudoti kaip priemonė, padedanti išsaugoti šeimą bei kad vyras „spraunesnis“ būtų. „Žinios apie tam skirtas priemones buvo perduodamos iš kartos į kartą: mamų – dukroms, močiučių – anūkėms“, – pažymėjo pašnekovas.

Meiliavaisčiai lietuvių liaudies medicinoje žinomi kaip priemonė, sukelianti konkretaus žmogaus prieraišumą prie kito.

„Svarbu pažymėti, kad šiuolaikinės medicinos požiūriu tai – nepagrįsta. Kita vertus, psichologinis užkalbėjimų poveikis nepaneigtas, tačiau žaidimas su tuo, ko nepažįsti yra pavojingas. Ką tikrai patvirtina mokslas – santykiuose svarbus emocinis ryšys, švelnumas“, – pabrėžė A. Bagdonas.

Ką gidas patartų skaitytojams? „Per prievartą mielas nebūsi. Pagrindinis afrodiziakas – jausmas, chemija tarp žmonių. Gyvename kaip niekad gerai, bet gimstamumas mažėja. Žmonės tapo labiau egoistiški. Anksčiau lietuvių šeimose būdavo 11 ar daugiau vaikų. Šia ekskursija norime prisidėti prie visuomenės sveikatos: kad šeimos stipresnės būtų, gimstamumas didėtų. Jei yra meilė – viskas bus gerai“, – įsitikinęs muziejininkas.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA