Tęsiame pasakojimus apie Kauno rajonus, o šįkart dėmesio centre – Vilijampolė. Neries ir Nemuno dešiniajame krante įsikūrę kauniečiai čia gyvenimo neįsivaizduoja be zujančių „Regitros“ egzaminų automobilių, Lampėdžio ežero, žaliųjų erdvių ir autobusų parko. Visgi Vilijampolės mikrorajonas turi ir tamsiąją pusę – mafijos lopšio įvaizdį ir garsųjį „Holivudą”. Senieji vilijampoliečiai vis dar pamena eiles prie Vilijampolėje veikusių kino teatrų ir darbo dienas Kauną garsinusiuose fabrikuose.
Vilijampolė įkurta 1652 metais, kai Jonušas Radvila pakvietė užsienio pirklius ir amatininkus atvykti į Kėdainius bei kuriamą Vilijampolę. Nuo XVIII a. pr. didžiąją dalį Vilijampolės miestelio gyventojų sudarė žydai. 1919 m. miestelis buvo prijungtas prie Kauno.
Pastačius su miesto centru jungiantį tiltą, Vilijampolė ėmė keistis: 1918‒1940 m. plėtėsi pramonė, gyventojų sudėtis tapo mišresnė. Nemažai žemės reformos metu suformuotų naujų sklypų buvo paskirta besikuriantiems bežemiams, darbininkams, tarnautojams.
Dėl to XX a. trečiajame dešimtmetyje imti statyti daugiausia 1–2 aukštų mediniai namai – būtent tada Vilijampolėje atsirado ir pusiniai namukai. Antrojo pasaulinio karo metais čia įkurtas žydų getas, 1943 m. rugsėjo 15 d. paverstas koncentracijos stovykla. Iš 37 tūkst. Kauno žydų tik mažiau nei 3 tūkst. išgyveno Holokaustą.
Kodėl Slabodkė?
1663 m. dokumentuose Vilijampolė vadinama Sloboda Wiliampolska, žydų laikais buvo vadinama Slabada. Šis Vilijampolės sinonimas arba sulietuvintas slaviškas mažybinis variantas Slabodkė arba Slabotkė šnekamojoje kalboje išliko iki mūsų dienų. XX a. tarpukariu oficialiai vartotas pavadinimas Viliampolės Slabada. Slavišku žodžiu slabada senovėje būdavo vadinami laisvi nuo baudžiavos kaimai. Pats žodis kildinamas iš lenkų swoboda – „laisvė“.
Liaudyje aiškinama, jog Vilijampolė – tai sudurtinis žodis, reiškiantis Vilijos žemę, Vilijos lauką (pgl. lenkų pole – „laukas“), tačiau, anot kalbininkų, antrasis vietovardžio dėmuo labiau sietinas su graikų poliu – „miestas“.
Tuo metu Vilija lenkiškai, gudiškai, rusiškai kalbantys Lietuvos ir Baltarusijos gyventojai vadina Neries upę. Patį upėvardį Vilija mėginta sieti su lietuviškais žodžiais vilnis, vilnyti, nors labiau tikėtina, kad jis yra slaviškas, perdarytas iš anksčiau vartoto Velja – „didžioji“.
Vilijampolėje gimė ir užaugo daug žymių žmonių: pasaulietinio hebrajų romano pradininkas Abraomas Mapu, jidiš rašytojas Kalmenas Zingmanas, politikas ir verslininkas Julius Jewelowski, anarchistė, politinė aktyvistė bei rašytoja Ema Goldman, pasipriešinimo okupacijai dalyviai Romas Kalanta ir Titas Masiulis, signataras Vytenis Andriukaitis, buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius, buvęs KMU rektorius Vilius Grabauskas, krepšininkas Mindaugas Arlauskas, futbolininkas Valdas Ivanauskas, aktoriai Marius Sekmokas, Arūnas Sabonaitis, Hana Šumilaitė, dizaineris Juozas Statkevičius, stilistas Mantas Petruškevičius ir kiti.
Senasis Vilijampolės turgus
Nuo seno prekyba ir verslumu garsėjusi Kauno miesto dalis Vilijampolė nuo XVIII a. pabaigos neapsiėjo be turgaus, vėliau šimtmečius skaičiuojanti tradicinė prekyba persikėlė į tada bene patį moderniausią turgų po stogu Lietuvoje.
Dar XX a. paskutinįjį dešimtmetį senasis Vilijampolės turgus buvo svarbus prekybos centras, kuriame anuomet buvo galima rasti visko: nuo vietinių vaisių ir daržovių, mėsos produktų iki drabužių ir net buitinės technikos. Išskirtinis bruožas, kuriuo Vilijampolės turgus garsėjo visame Kaune – tai prekyba akvariumų žuvytėmis.
Dabar Vilijampolės turguje besilankantys kauniečiai sako, kad senąją prekyvietę prisimena su nostalgija, tačiau naujasis yra kur kas patogesnis ir patrauklesnis.
Fabrikai ir kino teatrai
Atmintin vyresniems kauniečiams įsirėžę ir Vilijampolėje veikę fabrikai bei kino teatrai. Vyriausybei sudarius palankias sąlygas lietuviškos pramonės plėtrai, 3-4-ajame dešimtmetyje Vilijampolėje pradėjo veikti trikotažo fabrikas „Silva“, gumos gaminių gamykla „Inkaras“, mechanizacijos priemonių gamykla „Grandis“, kelios lentpjūvės, baldų fabrikas, koklių gamykla, kailių, mezgimo, dailės ir kitokių dirbinių įmonės.
Vilijampoliškiai vis dar pamena ir 1926-2007 metais veikusią degtukų gamybos bendrovę „Liepsna”, ir pramogoms kvietusius kino teatrus – „Neringa“ bei „Vilnis“.
1960 metais Vilijampolėje, Tilžės g. 20, atidarytas kino teatras „Neringa“. Projektas parengtas 1958 m., arch. R. Dičius, projekto vadovas arch. J .Putna. Buvusio kino teatro „Neringa“ pastatas šiuo metu nebenaudojamas, apleistas, praradęs pirminę išvaizdą.
1974 m. Kauno vykdomojo komiteto sprendimu iš Kauno Šv. Juozapo bažnyčios atimta dalis šventoriaus ir pastatytas kino teatras „Vilnis“. Šiuo metu čia įsikūrę laidojimo namai „Užuojauta“.
Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais žiūrėti kino filmų į juos susirinkdavo minios žmonių, neretai į seansus būdavo sunku gauti bilietų.
„Pirkdavom kepintas saulėgrąžas turguj, supiltas į susuktą sąsiuvinio lapą ir eidavom į indų filmus“, – prisiminimais dalijosi kauniečiai.
Veterinarijos akademija
Paklausti, be ko neįsivaizduoja Vilijampolės mikrorajono, kauniečiai įvardijo ir buvusią Lietuvos veterinarijos akademiją, dabar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademiją.
Veterinarijos akademijos atidarymo iškilmės Valstybinio veterinarijos bakteriologijos instituto rūmuose įvyko 1936 m. rugsėjo 19 d. Pirmaisiais metais, anot istorijos šaltinių, buvo priimti 25 studentai.
1937 m. akademijos teritorijoje pastatytas anatomikumas, 1938 m. – modernios klinikos su operacine, auditorija, patalpomis gyvuliams gydyti. 1939 m. Akademijoje jau buvo 9 specialiosios katedros, dėstė 1 profesorius, 10 docentų, mokėsi 65 studentai.
Veterinarijos akademijos struktūra nuolat kito, buvo taikomasi prie naujų reikalavimų, mokslo bei gamybos raidos. 2010 m. buvo nutarta įkurti Lietuvos sveikatos mokslų universitetą.
Kauno žiemos uostas ir autobusai
Ne vienas vietinis Vilijampolės mikrorajono gyventojas savo tėvonijos neįsivaizduoja be Kauno žiemos uosto, įsikūrusio prie Nemuno, Raudondvario plente. Čia žiemoja Kauno upeivių laivai. Uosto akvatorijoje pastatyta prieplauka mažiesiems laivams prisišvartuoti, čia švartuojasi ir Vidaus vandens kelių direkcijai priklausantys laivai, uoste jie prižiūrimi, remontuojami, prireikus naudojasi slipu ir komunikacijomis.
Vilijampoliečiai kaip išskirtinį mikrorajono simbolį įvardija ir „Kauno autobusų” parką. Kauno autobusų filialas Raudondvario plente atidarytas 1989-aisiais. Aikštelėje anuomet įrengta autobusų stovėjimo aikštelė, dirbtuvės, plovyklos, buitinės patalpos, kontrolinis punktas, sumontuotas automatizuotas techninės apžiūros konvejeris.
Raudondvario pl. iki šiol veikia ir „Kauno autobusų” būstinė. Įmonė puikuojasi dviem transporto parkais, kuriuose yra net 267 autobusai ir 154 troleibusai. Kasmet „Kauno autobusai” perveža daugiau nei 77 mln. keleivių, nuvažiuoja – 22 mln. km.
Tiesa, „Kauno autobusų” parke veikia ir autobusų plovykla, kurioje rūpinamasi, jog į gatves išvažiuotų tik švarūs autobusai.
Kurortas mieste
Ne tik vilijampoliškiai, bet ir didžioji dalis Kauno gyventojų Vilijampolės neįsivaizduoja bet Lampėdžio ežero. Vasarą čia vandens pramogomis mėgaujasi tuntai miestiečių, nuotykiai nesibaigia ir žiemą – ežero ledas puikiai tinka pačiūžų entuziastams.
Lampėdžio pakrantėje įsikūrusi ir viena moderniausių irklavimo bazių Europoje.
Anot istorijos šaltinių, Lampėdžio ežeras susiformavo iškasus žvyro karjerą Nemuno slėnyje tarp Lampėdžių ir Žemutinių Kaniūkų, Nemuno ir Nevėžio kraštovaizdžio draustinyje.
Jo ilgis apie iš rytų į vakarus 3,2 km, plotis – iki 0,57 km. Pietinėje pakrantėje yra Lampėdžių miško parkas ir poilsio zona. Šiaurės rytinėje Lampėdžio ežero pakrantėje 2012-aisiais atidarytas kempingas. Turistams jame įrengti dušai, tualetai, persirengimo kambariai, poilsio inventoriaus nuomos punktas, medicinos punktas, kavinė.
Mokomieji ir „Regitros“ egzaminų automobiliai
Kauniečiai Vilijampolės neatsieja ir nuo dažnai gatvėse sutinkamų mokomųjų ir „Regitros“ egzaminus laikančių automobilių. Visi Kaune vairuotojo pažymėjimus įgiję vairuotojai Vilijampolės siauras ir vienpusio eismo gatveles žino kone atmintinai. Tiesa, ne visi kauniečiai džiūgauja žalius vairuotojus sutikę, nes naujai besimokantys vairuotojai dažnai daro klaidas, važiuoja lėčiau nei kiti automobiliai ir kartais gali užgesti, todėl dažnai išbando kitų vairuotojų kantrybę.
Karantino metu Vilijampolės gatvės nuo mokamųjų ir „Regitros“ automobilių buvo ištuštėjusios, nes Vyriausybė 2020 metų gruodžio 16 dieną buvo įvedusi draudimą šioms veikloms. Transporto priemonių vairavimo mokymo ir praktikos egzaminų „Regitroje“ paslaugas vėl pradėta teikti nuo šių metų kovo 10 dienos.
Anot „Regitros“ viešųjų ryšių atstovės Emilijos Bardauskienės, 2019 metais, prieš pandemiją, Kaune iš viso visų kategorijų praktikos egzaminus pirmą kartą laikė apie 9,4 tūkst., iš jų 6,6 tūkst. laikė B. kategorijos egzaminą.
Paskelbus karantiną ir nutraukus egzaminų vykdymą keliems mėnesiams, atitinkamai 2020 metais visų kategorijų egzaminus laikė 7,4 tūkst., iš kurių 5,3 tūkst. pirmą kartą laikė B kategorijos egzaminus.
„Konkrečių maršrutų, kuriais būtų važiuojama egzamino metu, jau kurį laiką nebėra. Egzamino metu tiesiog turi būti atlikti tam tikri pratimai ir užduotys. Pavyzdžiui: važiavimas įkalne, parkavimas, apsisukimas ribotame plote ir pan. Tokiu būdu yra patikrinami realūs būsimo vairuotojo gebėjimai, o ne išmokti maršrutai“, – teigė. E. Bardauskienė, negalėdama nurodyti kiek automobilių rieda būtent Vilijampolės mikrorajone.
Mafijos lopšys
Daugeliui Vilijampolė vis dar siejasi su nusikalstamo pasaulio šulo Henriko Daktaro tėvonija ir Varnių gatvėje veikusiu restoranu „Villula“, anksčiau dar vadintu „Vilija”. Restoranas buvo itin mėgstamas mafijos gaujų, pagarsėjęs nusikaltėlių sueigomis, žmonių grobimu, susišaudymais ir vagystėmis – ten pat veikė ir „Daktarų“ gaujos būstinė.
„Villulos” publiką nuolat linksmino žinomos muzikos grupės, striptizo šokėjos, humoristai, vyko audringi vakarėliai, restorane vykdavo „Daktarų“ gaujos šeimos šventės, įvairūs pobūviai.
„Villulos” restorane anuomet koncertavo garsiausi tų laikų atlikėjai: grupės „Dinamika“ ir „Rondo“, Egidijus Sipavičius, Ligitas Kernagis. Gauja linksminosi klausydami ir Džordanos Butkutės dainų, kartą jų naktines linksmybes audrino ir tamsiaodės „Boney M“ merginos. Restorane laidos „Taip ir Ne“ filmavimą buvo surengęs ir Arūnas Valinskas. Praėjusio tūkstantmečio dešimtajame dešimtmetyje ši vieta tiesiog klestėjo.
Tiesa, Dž. Butkutės koncertas baigėsi konfliktu. Naujųjų metų naktį, sutinkant 1995-uosius, Vilijampolėje koncertavusi atlikėja po pasirodymo apsižodžiavo su Henyte gaujos narių vadinamu H. Daktaru.
Savo knygoje „Prarastas rojus“ Dž. Butkutė yra pasakojusi, kad po koncerto sulaukė priekaištų iš nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamo H. Daktaro. Ši nusprendė nepatylėti ir rėžė jam atgal. Už atžagarumą Henrikas ją pamokė smūgiu.
Ne vieną brutalų susirėmimą matęs „Villulos” restorano pastatas greitai su žeme sulygintas dar 2018-aisiais.
Visgi tai ne vienintelė Daktarų šeimos turėta įstaiga, prastą šlovę dėl nusikalstamos veiklos prieš kelis dešimtmečius Viljampolei pelniusią praeitį dabar mena nebent Jadvygos Daktarienės kavinė, įsikūrusi J. Najalio gatvėje. Dėl joje verdamų cepelinų užeigos nesikrato ne tik vietos gyventojai, į ją valgyti atvažiuoja ir miesto svečiai.
Garsieji bendrabučiai
Vilijampolė „puikuojasi” ir bene garsiausiu laikinosios sostinės bendrabučiu. Karštos sekso scenos bendruose dušuose, pro langus skriejantys daiktai, o kartais ir naminiai gyvūnai – tokios tikros dramos vyksta Kauno „Holivude“. Pareigūnai ir ugniagesiai čia kasdienybė.
„Holivudas“ įsikūręs penkių aukštų pastate. Beje, pro šią garsią vietą to nežinodami pravažiuoja tūkstančiai – „Holivudas“ yra visiškai šalia magistralinio kelio „Via Baltica“.
Tiesa, aplinkiniai gyventojai vengia žengti į „Holivudą“. Tiek dėl specifinių gyventojų, tiek dėl antisanitarinių sąlygų. Teigiama, kad nusipirkti narkotikų „Holivude“ – juokų darbas. Lygiai taip pat, kaip nusipirkti sekso paslaugas.
Vilijampolėje stūkso dar viena „pažiba“ − Lampėdžių gatvės 10-asis pastatas. Praeivius čia pasitinka atlapotos durys – vietoj skaitinių spynų jose žioji skylės aplamdytais kraštais. Laiptinė tvoskia išviete, turėklai išlaužyti, pakopos nudaužytos, o sienos ir laiptų aikštelės išmargintos suodžių žymėmis. Patalpas reikėtų bent jau gerai pravėdinti, bet tai padaryti sudėtinga, mat langų rankenos apdegintos ir išlaužtos.
Policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms iki skausmo pažįstamame buvusiame bendrabutyje įsikūrusi ir Vilijampolės seniūnija, o dėl jame gyvenančios specifinės publikos taip pat vadinamas vienu iš kelių pačių baisiausių Kauno daugiabučių.
Daugiau šia tema
Parkai ir skverai
Vilijampolės gyventojai taip pat gali pasigirti žaliosiomis erdvėmis bei garsiąja Sąjungos aikšte. Dviračių ir pėsčiųjų takas supa Vilijampolę ir eina nuo Varnių tilto iki pat Kauno rajono.
Neries krantinės parko įrengimo darbai pradėti 1978 metais, tačiau parko statusas teritorijai suteiktas tik 1997 m. vasario 17 d., parkas įkurtas tarp Petro Vileišio ir Varnių tiltų, šalia Neries upės ir užima 20,7 ha plotą. Ši žalioji zona viena pagrindinių, kurioje pasivaikščioti ar ratuotomis transporto priemonėmis pasivažinėti atkeliauja kauniečiai ir vietiniai Vilijampolės gyventojai.
Neseniai pradėti ir šio parko rekonstrukcijos darbai, pradėti pėsčiųjų takų tinklo atnaujinimo darbai, bus kapitališkai sutvarkyti visi 6 į parką vedantys takai, taip pat kieta danga padengti dažnai gyventojų naudojami takeliai.
Per visą parko ilgį vingiuojantis dviračių takas liks išskirtinai riedantiems – dviratininkams bei paspirtukininkams. Greta jo bus nutiesta nauja 1,5 m juosta pėstiesiems.
Parke taip pat bus pastatyti 6 m aukščio šviestuvai, atsiras ir parko akcentai – dekoratyviniai kubai, kurie apšvies grindinį šoniniuose takeliuose bei atnaujintus mažosios architektūros elementus – suoliukus, gultus bei šiukšliadėžes. Neries krantinės parke atsiras ir pirmoji Lietuvoje diskgolfo aikštelė.
Vilijampolė puikuojasi ir Sąjungos aikšte. Ji yra ištįsusio stačiakampio formos, ribojama pietuose – Neries krantinės gatvės, šiaurėje – Panerių gatvės, rytuose ir vakaruose – užstatyta chruščioviniais daugiabučiais pastatais.
Dešiniajame Neries krante įsikūrusi aikštė apsodinta medžių eilėmis, skiriančiomis žaliąją zoną nuo intensyvaus eismo kaimyninėse gatvėse. Čia sutvarkytas skveras, įrengta vaikų žaidimo aikštelė, pastatyti šiuolaikiški treniruokliai.
Tiesa, aikštėje vis dar stūkso nuo sovietmečio išlikęs komjaunimui atminti memorialas, o anksčiau ši vieta buvo pavadinta Komjaunimo aikšte.
Prieš kelis metus šioje vietoje žmonės piktinosi, jog aikštė kritinės būklės, o nuo jos grindinio vagiamos plytelės. Dar 2014 metais buvo paskelbtas konkursas, kuris atgaivintų Sąjungos aikštę.
Konkurse dalyvavo šešių skirtingų idėjų autoriai. Komisija nusprendė, jog reikėtų išsaugoti istorinį paveldą, tad idėjos, kuriose buvo siūloma šioje vietoje įrengti įvairius pastatus, buvo atmestos. Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas portalui „Kas vyksta Kaune“ tuo metu patvirtino, jog komisija nugalėtoju paskelbė dalyvį, kuris siūlė aikštę padalinti į dvi dalis. Tačiau realūs darbai nebuvo atlikti.
