Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT) šalyje baigė inventorizuoti juodligės taršos židinius (vietas, kur užkasti dėl šios ligos nugaišę gyvuliai) pagal šiuo tikslu parengtą 2015–2020 m. programą.
Per tą laikotarpį LGT specialistai, bendradarbiaudami su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), inventorizavo 189 iki šiol valstybinėje geologijos informacinėje sistemoje GEOLIS neregistruotus, bet VMVT žinomus juodligės kapinynus, išsidėsčiusius 32 savivaldybėse.
Kaip sakė LGT direktorius Giedrius Giparas, ankstesniu laikotarpiu, 2002–2009 m., LGT buvo inventorizavusi dar 67 juodligės taršos židinius vienuolikoje savivaldybių. Taigi šiuo metu yra žinomi ir GEOLIS užregistruoti 256 juodligės taršos židiniai 43 savivaldybėse, rašoma Aplinkos ministerijos pranešime žiniasklaidai.
Susirgimai juodlige Lietuvoje pradėti registruoti 1912 m. Didžiausias gyvulių sergamumas buvo stebėtas 1935–1940 m. ir 1953–1957 metais. Susirgę ir nugaišę gyvuliai buvo sudeginami, jų atliekos užkasamos po žeme, o buvimo vieta (tvartas, gulėjimo vieta) dezinfekuojama. Vieta, kurioje užkastas juodlige sirgęs gyvulys, dabar yra laikoma nuolatiniu juodligės židiniu, kurio apsauginėje zonoje draudžiama bet kokia ūkinė ar kitokia veikla.
Juodligė yra ūmi infekcinė liga, pasireiškianti intoksikacija, sepsiu, ūminių pūlingų uždegimų atsiradimu, karščiavimu. Ja gali susirgti gyvuliai ir žmonės. Juodligę sukeliančios bakterijos, patekusios į nepalankias sąlygas, sudaro sporas. Tai gali būti aplinka be deguonies, giliai po žeme, kur nepatenka saulės spinduliai. Laukuose, kuriuose užkasti nuo juodligės kritę gyvuliai, šios sporos išsilaiko iki kelių dešimtmečių.
