Kauno pasididžiavimas prieš 90 metų: didžiausia Lietuvoje Petrašiūnų elektrinė – Kas vyksta Kaune

Kauno pasididžiavimas prieš 90 metų: didžiausia Lietuvoje Petrašiūnų elektrinė

Jeronimas Laucius, Brigita Sabalaiuskaitė 2020/11/11 11:29
R. Tenio nuotr.

Lietuvos energetikai yra nusipelnę visuotinės pagarbos už jų profesionalumą, išradingumą, už savo siekius diegti technikos naujoves, skatinti ūkio vystymąsi, kelti žmonių techninį bei kultūrinį lygį. Lietuvos energetikos istorijoje  yra daug įspūdingų puslapių, vienas jų – lygiai prieš 90 metų pradėjusi veikti Petrašiūnų elektrinė Kaune.

Didžiausia elektrinė Lietuvoje

„Petrašiūnų elektrinė, kuri tuo metu buvo didžiausia prieškario Lietuvoje,  buvo žymus reiškinys elektrifikuojant visą Lietuvą, ypatingai  ji buvo svarbi Kauno miestui, kadangi tuo metu miesto elektrinės resursai jau buvo išsisėmę, todėl reikėjo naujo energijos šaltinio ne tik pačiam Kaunui, bet  ir šalia esančioms miestams bei  gyvenvietėms, taip pat sparčiai besikuriančiai pramonei“, – sako energetikos veteranas Algirdas Stumbras.

Petrašiūnų elektrinės statyba pagal belgų projektą prasidėjo 1928 metų pavasarį, o veikti ji pradėjo 1930 metų lapkričio 11 d. Tad šiomis dienomis šiai Kaune iki šių dienų beveik nepertraukiamai veikiančiai gamybinei įmonei sukanka 90 metų. Tiesa, per tą laiką įvyko daugybė pokyčių, vienas esminių – karo metais, kuomet elektrinę susprogdino besitraukianti nacių kariuomenė.

Nors karo metu Petrašiūnų elektrinė buvo smarkiai sugriauta, tačiau 1958 metais ji ir vėl tapo galingiausia elektrine Lietuvoje. Tik pastačius Kauno HES, pastaroji viršijo Petrašiūnų elektrinės galią, tačiau tarp šiluminių elektrinių ji išliko galingiausia iki pat Lietuvos VRE įvedimo 1962 metais.

„Petrašiūnų elektrinės svarba Lietuvos energetikai buvo ne tik savo galia, bet ir tuo, kad joje susidarė geros sąlygos ruošti energetikos specialistus visai šaliai. Tuo ji ypatingai prisidėjo prie Lietuvos energetikos plėtros ir energetiko, kaip specialybės, populiarinimo ir išaukštinimo. Šioje elektrinėje savo karjerą pradėjo daug nusipelniusių energetikai ir visai šaliai žmonių“, – sako A. Stumbras.

Petrašiūnų elektrinėje paleistas naujas katilas - ruošiasi netikėtumams 32 nuotr.

Kaunas ruošė geriausius energetikus

Didelė nauda buvo, kad Petrašiūnų elektrinės vyriausiuoju inžinieriumi dirbo Juozas Linkaitis, kuris kartu dėstė ir Kauno politechnikos institute. „Jis ne tik atrinkdavo geriausius studentus, pasikviesdavo juos dirbti į elektrinę, bet ir rūpinosi jų ateitimi, profesiniu augimu“, – įsitikinęs energetikos veteranas.

Pasak A. Stumbro, tokiu būdu elektrinėje išaugo tokie žymūs žmonės, kaip Justinas Nekrašas, ilgus metus vadovavęs Lietuvos vyriausiajai gamybinei energetikos valdybai, Vladas Grigaravičius – taip pat dirbęs tos valdybos vadovu, Pranas Noreika – Lietuvos VRE direktorius, Vladas Kučinskas –  Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, Alfredas Sabaliauskas – dirbęs AB „Kauno energija“ valdybos pirmininku, Kauno elektros tinklų, Vakarų skirstomųjų tinklų elektros tinklo direktoriumi.

„Sąrašas specialistų, kurie gavo krikštą Petrašiūnų elektrinėje būtų gana ilgas, tuo ir pasireiškia jos indelis į Lietuvos energetiką. Norėčiau dar paminėti Vladą Stuką, Algirgdą Svylą, Vytautą Liubiną, Donatą Krikščiukaitį ir daugelį kitų. Gaila, kad nemažai žymių, Lietuvai praeityje nusipelniusių žmonių retai prisimenami, kartais visai pamirštami“, – apgailestauja energetikos šviesuolis A. Stumbras. Jo manymu, prasminga, kad švęsdami Petrašiūnų elektrinės 90 metų jubiliejų prisimename ir šį svarbų energetinį, istorinį paminklą, ir ten dirbusius žmones.

Pasidalino prisiminimais apie darbą

„Aš pats Petrašiūnų elektrinėje 1948-1952 metais dirbau budinčiuoju inžinieriumi. Čia pamačiau, kaip praktiškai gaminama elektros energija, teko spręsti, kaip dirbti avariniais atvejais. Budintysis inžinierius naktį lieka vienas, turi priimti sprendimus tik savo protu. Taip gavau didelį patyrimą, mokėjimą savarankiškai vertinti situacijas, pažinti ne tik techniką, bet ir žmones“, – apie savo darbą elektrinėje Kaune pasakoja A. Stumbras.

Energetikos veterano įsitikinimu, būtent darbas Petrašiūnų elektrinėje žymia dalimi nulėmė jo tolimesnius gyvenimo etapus, pasirinkimą siekti profesionalumo ir žmogiškumo visose gyvenimiškose situacijose. „Galbūt svarbiausia mintis, kuri apibendrina visą mano patyrimą  yra ta, kad norint džiaugtis savo darbu, energetiką reikia mylėti. Beje, kaip ir visą praeitį, viską, kas telpa žodyje istorija“, – sako A. Stumbras.

Pramonei reikėjo elektros

Prieškario Kaune augant pramonei, ženkliai didėjo energijos poreikis. Senoji, miesto centre veikianti dyzelinė elektrinė jau niekaip negalėjo jo patenkinti. Ją plėsti ir statyti daugiau agregatų nebeapsimokėjo. Dėl to buvo nuspręsta statyti naują didelę šiluminę elektrinę. Jai pasirinkta vieta – Petrašiūnų kaime, prie Nemuno.

Petrašiūnų elektrinės pirmtakė/ „Kauno energija“ nuotr.

Petrašiūnų elektrinės statyba pagal belgų projektą prasidėjo 1928 metų pavasarį. Tai buvo turėjo tapti didžiausia elektrine Lietuvoje. Statybai ir įrengimams paskirta septyni milijonai litų. Ją statė „Lietuvos Rajoninių elektros stočių“ akcinė bendrovė.

Statybos darbus dirbo apie 350 darbininkų, montuojant įrengimus – 80 darbininkų. Darbininkai daugiausia buvo vietiniai. Statybos darbai vyko labai intensyviai. Buvo dirbama 2 – 3 pamainomis.

Tuo pačiu metu buvo tiesiama ir geležinkelio atšaka nuo Palemono stoties medžiagoms ir kurui atvežti. Kol nebuvo geležinkelio, medžiagos buvo gabenamos laivais ir burinėmis baržomis.

Statybos buvo sunkios

Elektrinė buvo statoma gana sunkiomis sąlygomis. Nebuvo nei ekskavatorių, nei kranų. Naudotasi paprastais kastuvais, vagonėliais. Aukštuminė statyba vyko pastoliuose. Giluminės statybos iškasas buvo kasamas tik kastuvais „laiptų“ būdu.

Elektrinės statybos darbams vadovavo šveicarų inžinierius Cornu, vyriausiasis statybos tvarkytojas buvo belgų inžinierius Henri Hunebelle, o jo pagalbininkas – inžinierius Eduardas Zubavičius.

Petrašiūnų šiluminė elektrinė pradėjo veikti 1930 metų lapkričio 11 d. Tuo metu tai buvo didžiausia viešoji elektrinė Lietuvoje. Ši data ir laikoma Petrašiūnų elektrinės įkūrimo diena. Elektrinės vadovais – direktoriais iki sovietų okupacijos buvo: Eugenijus Lange, vėliau – Henri Hunebelle bei Eduardas Zubavičius.

Pačioje elektrinėje dirbo apie 60 žmonių. Palyginus su kitais to meto Kauno miesto darbininkais, Petrašiūnų elektrinės darbuotojams buvo žymiai geriau apmokama: turbinistas per mėnesį gaudavo 700 litų, darbininkai – 300-500 litų. Darbas elektrinėje buvo sunkus ir įtemptas. Budinčiam personalui tekdavo dirbti viršvalandžius, dažnai be išeiginių dienų.

Kūreno durpes ir anglis

Pagrindinis elektrinės korpusas buvo dviejų dalių: katilinė, kurioje numatyta vieta keturiems garo katilams, ir mašinų (arba kitaip vadinama turbinų) salė, kurioje buvo numatyta vieta keturiems turboagregatams.

Tarpukario elektrinės turbinų salė/ „Kauno energija“ nuotr.

Pradžioje buvo įrengti trys Babcock – Wilcox 6t/h našumo garo katilai. Dviejuose katiluose buvo numatyta deginti durpes, viename anglis. Elektrinei per metus reikėjo apie 15000 tonų durpių (1931 metais sudeginta 6000 t durpių), kurias geležinkeliu pristatydavo iš artimesnių Kauno aplinkinių durpynų.

Mašinų salėje įrengti du Brown – Boveri firmos turboagregatai po 3,2 MW galios kiekvienas. Be šių pagrindinių įrengimų, elektrinėje buvo sumontuoti visi elektrinės eksploatacijai reikalingi pagalbiniai įrenginiai: trys maitinimo siurbliai, deaeratoriai, 6 kV ir 15 kV elektros skirstykla. Cheminio vandens valymo nebuvo – vanduo minkštintas kalkėmis.

Ypač stambi buvo (pagal to meto mastą) cirkuliacinio vandens tiekimo sistema iš Nemuno su dviem vertikaliais siurbliais. To meto spaudoje stebimasi, kad elektrinei reikia 1800 m3/h vandens, t. y. du kartus daugiau negu Kauno vandentiekis tiekia miestui.

Drauge su elektrine pradėtos statyti ir aukštos įtampos (6 ir 15 kV) elektros tiekimo linijos. Jos nutiestos į Prienus, Birštoną, Raudondvarį, Kulautuvą, Karmėlavą, Pakuonį, Panemunę, Garliavą ir kitas Kauno apylinkes. Pirmoji 15 kV įtampos linija buvo nutiesta į Jonavą. Ji buvo paruošta eksploatacijai 1930 m. kovo mėnesį.

Tarpukario pažiba

Petrašiūnų šiluminė elektrinė buvo moderniai įrengta įmonė. Joje pagamintos kilovatvalandės savikaina to meto sąlygomis nebuvo aukšta. Kaina 1939 m. buvo 12,82 cento, tačiau, priklausomai nuo mokesčių, ji padidėdavo iki 19,17 cento. Apie 40 proc. visų išlaidų sudarė kuras.

Elektrinė tapo pagrindiniu elektros energijos tiekėju Kaunui, jo priemiesčiams bei aplinkiniams rajonams. Pavyzdžiui, 1931 m. Kauno Centrinė elektrinė vartotojams patiekė elektros energijos 28 kartus mažiau negu Petrašiūnų elektrinė, o 1932 m. – net 60 kartų mažiau.

1940 metais elektrinę nacionalizavo sovietų valdžia. Nacionalizavus Petrašiūnų šiluminę elektrinę ir šalia esantį Petrašiūnų popieriaus fabriką, planuota fabrikui ir jo elektrinei pradėti tiekti garus iš Petrašiūnų šiluminės elektrinės. Tada tai būtų buvęs pirmasis centralizuotos termofikacijos atvejis Lietuvoje. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas šio sumanymo įgyvendinimą nukėlė į 1947 metus.

Per karą – susprogdinta

1941 metais į Kauną įžengė fašistinės Vokietijos kariuomenė. Kaip elektrinė veikė karo metais ir kaip keitėsi jos galia, duomenų išliko nedaug. Karui baigiantis ir vokiečiams ruošiantis atsitraukti, elektrinės personalui buvo duotas įsakymas demontuoti turbinas, generatorius ir kitus vertingesnius įrengimus. Šis įsakymas, kiek įmanoma buvo ignoruojamas. Vokiečiai grasino sušaudymu, tačiau darbininkai įvairiomis gudrybėmis sabotavo vokiečių nurodymus, delsė laiką, nors žinojo, kad dėl to gali netekti gyvybės. Ką įmanoma, darbininkai slėpė, nešė į namus. Tokiu būdu, didelė dalis matavimo prietaisų, įvairių įrankių, buvo išsaugoti. Tačiau, du generatorius po 3,2 MW vokiečiai demontavo, pakrovė į baržas ir nuplukdė Nemunu į Vokietiją – Rytprūsių miestą Paize.

Dalis Petrašiūnų elektrinės vadovybės 1944 m. liepos mėnesio pradžioje pasitraukė į Vakarus, dalis darbuotojų išvyko iš Kauno, o elektrinėje pasirodė vokiečių kareiviai, kurių tikslas buvo – susprogdinti strategiškai svarbų objektą.

Visi elektrinės darbuotojai privalėjo apleisti elektrinės patalpas ir aplinkinį rajoną. Vokiečiai griežtai įspėjo, kad pastebėjus slepiant elektrinės įrengimus ar trukdant sprogdintojų komandos darbui, bus sušaudytas visas elektrinės personalas. Vienas iš paskutiniųjų įmonę paliko buvęs jos darbuotojas Vytautas Paškevičius, kuris uždarė ir užrakino duris, vedančias į cirkuliacinių siurblių patalpą. Po kelių valandų Kauną sudrebino galingas sprogimas. Aplink pasipylė geležies ir betono gabalų lietus. Per dūmus ir dulkes kurį laiką nebuvo galima nieko įžiūrėti. Vėjui išsklaidžius dulkes, pasirodė rūkstančių griuvėsių krūva.

Sprogimo metu buvo visiškai sugriautas katilinės pastatas ir keturi garo katilai. Penktasis katilas buvo mažai apgadintas. Iš trijų turboagregatų teišliko vienas. Elektros skirstykla liko nepaliesta, tik buvo šiek tiek apgriautas jos pastatas.

Apžiūrėjus rūkstančius griuvėsius, paaiškėjo, kad cirkuliacinė siurblinė ir požeminis tunelis į Nemuną išliko sveiki dėl užrakintų durų į siurblinę, kur nebuvo padėti sprogmenys. Tai reiškė, kad fašistams pavyko sunaikinti tik pusę elektrinės.

Visi Petrašiūnų apylinkės žmonės pirmiausia buvo mobilizuoti susprogdintam geležinkelio pylimui ir tuneliui atstatyti. Čia dirbo ir daugelis elektrinės darbuotojų. Dalis dirbančiųjų buvo nukreipti Petrašiūnų elektrinei atstatyti.

Petrašiūnų elektrinė / R. Tenio nuotr.

Termofikacijos procesų pradininkė

1944 metų lapkričio – gruodžio mėnesiais buvo pradėti pagrindiniai Petrašiūnų elektrinės atstatymo darbai. Palaipsniui atstatyta gamyba, o 1946 – 1947 metais iškilo poreikis tiekti garą Petrašiūnų popieriaus fabrikui, kuriam iki tol garą gaminę vietiniai katilai jau buvo pakankamai seni ir susidėvėję. Tad iš Petrašiūnų elektrinės buvo nutiestas garotiekis bei prasidėjo centralizuota Lietuvos termofikacija. Pirmoji Lietuvoje centralizuotos termofikacijos sistema buvo įdiegta 1938 m. Kauno klinikose.

Pirmoji termofikacinė karšto vandens linija pradėjo veikti 1953 m. ir buvo nutiesta į elektrinės gyvenamąjį namą, buvusioje Vilniaus gatvėje Petrašiūnuose.

1962 m. į Kauną iš Dašavos telkinių Ukrainoje buvo pradėtos tiekti gamtinės dujos. Visi katilai buvo rekonstruoti ir pritaikyti dujoms, dalyje jų po rekonstrukcijos buvo galima deginti ir frezerines durpes. Gabalinių durpių ir akmens anglies buvo galima visiškai atsisakyti.

Septintajame dešimtmetyje, pradėjus veikti naujoms elektrinėms, Petrašiūnų elektrinės kaip elektros gamintojos vaidmuo sumažėjo: jos sutartinio kuro sąnaudos vienai kilovatvalandei pagaminti siekė 549 g ir darbo ekonomiškumu su naujosiomis elektrinėmis ji negalėjo lenktyniauti. Be to, energetikos sistema elektros energiją generuojančios galios turėjo pakankamai.

Šilumos energijos gamintoja

Plečiantis pramonei ir gyvenamajai statybai, iškilo šilumos energijos poreikis. Tai sudarė prielaidas rekonstruoti Petrašiūnų VRE – padidinti joje šiluminės energijos gamybos galimybę.

1963 metais pradėta elektrinės rekonstrukcija visiškai užbaigta tik 1966 m. Sumažėjo elektrinės galia, tačiau šilumos buvo pagaminama kur kas daugiau. Petrašiūnų VRE tapo pagrindine šilumos energijos tiekėja Kauno įmonėms ir naujiems gyvenamiesiems rajonams: jos metinė šilumos energijos gamyba padidėjo nuo 332 iki 1915 tūkst. Gkal.

Elektrinėje iki 1982 m. buvo deginamos frezerinės durpės. 1981 m. nuspręsta, kad pagrindiniu kuru bus dujos, o rezerviniu – mazutas.

Lietuvai tapus nepriklausoma, Petrašiūnų elektrinė ir toliau tiekė šilumą, pramoninį garą bei elektros energiją. Kadangi Petrašiūnų elektrinės techninė būklė buvo bloga, buvo intensyviai vykdomi remonto darbai, atstatomi prastos būklės pastatai ir įrengimai.

Funkcija pasikeitė

Šiandien Petrašiūnų elektrinė yra AB „Kauno energija“ pavaldume, joje dirba 17 darbuotojų. Elektrinė gamina ir tiekia termofikacinį vandenį (šilumą) vartotojams, kuris tiekiamas į centralizuotus miesto šilumos tinklus.

Petrašiūnų elektrinė yra viena iš keturių AB „Kauno energija“ valdomų didžiųjų katilinių/ R. Tenio nuotr.

Šiluma gaminama 2 biokuru kūrenamais 12 MW galios vandens šildymo katilais su 6 MW galios kondensaciniu ekonomaizeriu. Šiais įrenginiais šildymo sezono metu galima pagaminti iki 12 proc. miesto šilumos poreikio. Katilai įrengti panaudojant Europos Sąjungos Struktūrinių Fondų paramą.

Be šių katilų, Petrašiūnų elektrinėje įdiegtas 10 MW galios kondensacinis ekonomaizeris, kuris padidino dviejų senų dujinių katilų PTVM-100 efektyvumą, įrengtas naujas modernus dujomis ir skystu kuru kūrenamas katilas, skirtas pikiniams šilumos poreikiams tenkinti.

Portalas „Kas vyksta Kaune“ rašė apie 2017 m. Petrašiūnų elektrinėje įrengtą naują gamtinėmis dujomis arba skystu kuru kūrenamą katilą, kuris leidžia lanksčiai reaguoti į staigius vartotojų šilumos poreikio pokyčius, galimus kitų šaltinių gamybos sutrikimus bei padidins būtinąjį galios rezervą, turimą bendrovėje.

Šiuo metu Petrašiūnų elektrinės funkcija nebėra tokia svarbi, kaip tarpukariu ar sovietmečiu, nes situacija energetikos rinkoje pasikeitė radikaliai, didžioji dalis elektros ir šilumos perkama aukcionuose, renkantis mažiausią kainą siūlantį tiekėją.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT