Prieš porą metų Kaune leidžiamame leidinyje apie žemės ūkį žurnaliste ir fotografe dirbanti Ramunė Kerdokaitė suprato, kad nori permainų. Pamačiusi skelbimą, kad viena Kauno turizmo agentūra organizuoja gidų kursus – nedvejodama į juos užsirašė ir po metų gavo sertifikatą, kad gali sėkmingai užsiimti šia veikla. Tiesa, sumanymus šiek tiek pristabdė metų pradžioje įvestas karantinas, tačiau drauge tai buvo gera proga rasti laiko apžiūrėti ir toliau nuo Kauno nutolusias vietas.
Beldėsi į žmonių duris
R. Kerdokaitė prisimena, kad kai stojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos, pats fakultetas iš pradžių vadinosi istorijos fakultetu, tik po metų jis buvo pervadintas į komunikacijos. „Juokauju, kad, matyt, tokia mano „karma“ – domėtis istorija“, – sako ji. Tiesa, pasirinkimas neatsirado vienu ypu, tiesiog norėjosi naujos veiklos, tačiau tokios, kad nereiktų visko pradėti iš pradžių, o gidės darbas iš dalies šiek tiek primena darbą, kurį daro žurnalistas: renka medžiagą, ją sistemina ir perteikia klausytojui, žiūrovui.
„Nors Kaune gyvenu jau apie 30 metų, tačiau tik pradėjusi dirbti gide, pradėjau šiame mieste atrasti labai daug naujų dalykų bei pradėjau jį matyti kitaip, nei anksčiau“, – sako Ramunė.
Pasak jos, smagiausios patirtys – tai gyvi susitikimai su senųjų namų gyventojais. Ypač jai imponuoja V. Putvinskio gatvė. „Kai pradėjau gilintis į šios gatvės istoriją, aš tiesiog drąsiai, atsiklausdama gyventojų, ėjau į pačius mažiausius kiemelius, beldžiausi į įdomiausių namų duris ir kalbinau gyventojus taip, kaip moka žurnalistas, bet su atidumu ir pagarba, kaip tai daro gidas“, – dviejų profesijų skirtumus apibūdina pašnekovė.
Moteris klausdavo gyventojų dažniausiai paprastų dalykų: kada jie čia pradėjo gyventi, kaip tuose namuose jaučiasi, ar žino jų istoriją. „Patyriau, kad žmonės labai nori kalbėti ir žmonės yra atviri, kartais gerokai atviresni, nei būna kalbėdami su žurnalistu“, – sako R. Kerdokaitė.
Žavisi Kauno modernu
„Dabar beveik kasdien pamatau, kokiame nuostabiame mieste aš gyvenu. Man šie atradimai yra tikrieji gyvenimo perlai. Aš labai myliu ir sostinę Vilnių, bet Kaunas yra tikrai unikalus“, – sako Ramunė. Ji pabrėžia, kad kauniečiai turėtų ypač vertinti modernistinę architektūrą ir daliai pastatų būdingą Art Deco stilių. „Nei vienas miestas Lietuvoje neturi tiek daug, taip kompleksiškai pastatytų šio stiliaus pastatų. Tuo, mes, kauniečiai, galime didžiuotis. Ir neabejotinai tai privalome pažinti“, – sako ji.
Gidė pastebi, kad būtent modernizmo architektūra leidžia Kauną pozicionuoti šalia to laikmečio Paryžiaus, Niujorko populiariausių – reprezentacinių statinių.
Neseniai ir po Kauno Laisvės alėją pasivaikščiojęs JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchrist modernistinį Kauną sulygino su Majamiu.
Istorinė V. Putvinskio gatvė
Viena iš jos vedamų ekskursijų V. Putvinskio gatvėje yra skirta ten dirbusioms ir gyvenusioms moterims. Ekskursija prasideda prie Ramunei labai gražaus pastato – P. Mažylio gimdymo namų. Ta vieta apipinta nuostabiomis istorijomis, nes joje dirbo iškilūs žmonės. „Gal ne visi žino, bet gimdymo namų įkūrėjas Pranas Mažylis buvo Europos Parlamento nario, profesoriaus Liudo Mažylio, atradusio Nepriklausomybės akto originalą, senelis“, – sako Ramunė. Ir intriguoja, kad vienas įdomesnių gimdymo namų pastato apžiūros objektų – vidinis kiemelis, iš kurio galima pakilti į terasą ir pasigėrėti atsiveriančia panorama į Žemaičių gatvės šlaitus.
Ramunė pastebi, kad šalia profesoriaus P. Mažylio tuo metu dirbo jo seserys, kurios buvo labai išsilavinusios. „Tuo metu Lietuvoje jos propagavo higieną, kas buvo labai aktualu, besilaukiant vaikelio ir jo sulaukus, nes tarpukario Lietuvoje net 50 proc. ir daugiau naujagimių mirdavo dėl nepriežiūros bei infekcinių ligų. Būtent P. Mažylio seserys buvo atidariusios specialią mokyklą, kurioje vykdavo mokymai besilaukiančioms mamoms apie tai, kaip prižiūrėti vaikus, kaip juos maitinti, kaip atpažinti ligas“, – vienu iš jos vedamos ekskursijos pasakojimu dalinasi Ramunė.
Ekskursijos pagal knygų istorijas
R. Kerdokaitė prisipažįsta, kad po karantino labiausiai susidomėjo kurti ir vesti ekskursijas, kurias vadina knygų istorijomis, nes jos yra po vietas, apie kurias rašoma grožinės literatūros ir dokumentikos knygose.
„Prieš karantiną pradėjau nagrinėti Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro Imperatorė” ištraukas, susijusias su Kauno apylinkėse esančiu Pažaislio vienuolynu, kuriame apsilankymas, vadovaujantis populiariu knygos siužetu, išsirutulioja į labai įdomų pasakojimą“, – sako R. Kerdokaitė.
Karantinas Ramunei buvo geras metas perskaityti dar daugiau knygų apie senąjį Kauną ir pagal jas parengti ne vieną įdomų pasakojimą. Gidė kviečia į gyvus pasakojimus pagal L. Sirijos Giros romaną „Raudonmedžio rojus“, V. Mykolaičio- Putino „Altorių šešėly“ herojų pamėgtas Kauno vietas. Naujausiame jos išstudijuotame maršrute po Šančius – neseniai išleisto populiaraus romano „Panelės iš Laisvės alėjos“ motyvai, knygos autorė – Ina Pukelytė.
Paklausta, ar visos jos vedamos ekskursijos yra tik po Kauną, gidė vardina ir tolimesnius taškus, kuriuos pasiekia jos pasakojimai – tai Kulautuva, Vilkija.
Kauniečiai myli savo miestą
„Pavasario įvykiai pasaulyje ir Lietuvoje, išties, pakoregavo turizmo sektoriaus, tame tarpe ir gidų darbą, – sako Ramunė. – Turėjau gražaus laiko pagalvoti, kaip reikės dirbti pakitusiomis sąlygomis. Kažkaip greitai susidėliojo vizija, o draudimams nustojus galioti, tęsiu pasivaikščiojimus Kaune ir Kauno rajone, tik su mažesnėmis žmonių grupėmis“. Ramunė ir prieš karantiną yra sakiusi, kad labiausiai mėgsta vesti ekskursijas nedidelėms, 5-7 žmonių grupelėms. „Man patinka su grupės nariais turėti kontaktą, artimą ryšį“, – sako ji.
Ramunė pastebi, kad kauniečiai labai myli tai, kas buvo sukurta prieš 100 ir daugiau metų. „Matau, kaip žmonėms skauda, kai tai yra griaunama, keičiama. Kai mes lankome pačius objektus, žmonių akyse matau, kad jie tiesiog gyvena garbinga miesto istorija, jie labai mėgsta dalintis savo prisiminimais, todėl kartais ekskursijos tampa diskusijomis. Ypač vyresnio amžiaus kauniečiai turi ką papasakoti, o jų pasakojimai būna labai unikalūs“, – sako moteris.
Pasak jos, dabar „Google“ paieškoje žmonės gali patys nesunkiai rasti istorinę medžiagą, bet tų unikalių miesto istorijų, kurias ji gyvai sužino iš ekskursijų dalyvių, niekur nerasi ir neperskaitysi. „Gidas sukaupia ir žino tas vietas, kurių savarankiškas keliautojas nesužinos, nes apie tai niekas nesako, nerašo. Unikalių perliukų rinkimas – gido stiprybė“, – sako ji.
