Trumpam užsukime į miestelį, kurio panemuniais, kaip pasakojama, kadais stūgaudavo būriai vilkų – Vilkiją. Turint valandėlę, būtina stabtelti prie aukščiausios miestelio vietos, Šv. Jurgio bažnyčios, ir užlipti į čia pat įrengtą apžvalgos bokštą. Tolumoje išvysite kone dailiausiai Lietuvoje išsirangiusius Nemuno vingius. Miesteliu pasigrožėti nuo vandens galėsite iš prieplaukos plaukdami Vilkijos keltu – vieninteliu per Nemuno upę keliančiu keltu Lietuvoje.
Atsiskleidžia Nemuno grožis
Šalia neogotikinio stiliaus Šv. Jurgio bažnyčios įrengtas 4 m aukščio apžvalgos bokštelis (Vilkijos parapijos duomenimis, aukštesnis planuojamas elektros laidus įvedus po žeme). Nuo bokšto atsiveria keturi nuostabūs Nemuno vingiai, miestelio panorama, miškų platybės. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, iš kurios geriausiai matosi šie įspūdingi Nemuno zigzagai. Atvykėlius ant bokštelio pasitinka nedideli balti angelai, pritvirtinti prie turėklų, jie kartu žvelgia į tolius.
Įdomu, kad kai kurių Vilkijos gatvių nuokalnių statumas yra net 13 proc., tarkim į Kalnų gatvę įmanoma tik įvažiuoti, o apsisukimui vietos nebėra, tad tenka išvažiuoti atbulomis. Nemažą nuokalnę teks įveikti iš apžvalgos bokšto keliaujant į prieplauką.
Keldavosi nuo seno
Patogesniam susisiekimui su kairiuoju upės krantu Vilkijoje ir seniau veikė keltas, o šalia Pavilkijyje esančio dvaro būdavo rengiamos gegužinės, sporto varžybos. Kunigas Stanislovas Bačkis XX a. pr. su choristais keltu į kitą krantą keliaudavo švęsti gegužinių, o beplaukiant dar būtinai atsigręždavo į didingus Šv. Jurgio bažnyčios bokštus, siekiančius 35 metrus.
„Turgaus dienomis dabartiniu keltu, kuris paima iš karto 3 porinius vežimus ir 90 žmonių, perkelti norinčių nespėjama. Žmogus, norįs persikelti su vežimu, pabuvęs pusdienį eilėje grįžta atgal, jau turgus baigiasi“, – 1935 m. rašė laikraštis „Mūsų rytojus“.
Sugrįžus į šiuos laikus ir apsilankius prieplaukoje darbo dieną, nusidriekusių eilių nematyti, tad lūkuriuoti neteks. Į kitą krantą iš Vilkijos keliaujantis šakietis Česlovas skaičiuoja, kad per metus šiuo keltu keliasi bent penkis kartus.
„Dažniausiai darbo reikalais, taip žymiai greičiau, nei per Kauną važiuoti. Būna ir motociklais keltu keliamės, su draugais traukiame pramogauti iš Šakių į Žemaitiją“, – pasakojo kelto keleivis.
Skaičiuoja 20-tą sezoną
Upinis motorinis keltas per Nemuną „Vilkynė“ reguliariai kelia keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos (Kauno r.) ir Pavilkijo (Šakių r.). Iš Vilkijos sezono metu jis veikia 7-20 val. Kalbinti Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro atstovai pažymėjo, kad į keltą telpa 7-8 lengvieji automobiliai, keliamoji galia – 40 tonų, keltas kursuoja 180 dienų per metus (nuo gegužės iki lapkričio mėn.). Keltas yra pritvirtintas trosais ir keliamas „Fiat Ducato“ dyzeliniu varikliu.
„Kad jo nenuneštų srovė, keltas „pririštas“ prie metalinio lyno, nutiesto Nemuno dugnu“, – pažymėjo turizmo centro atstovai. Kelionė į vieną pusę žmogui atsieina 0,30 centų, už dviratį reikia mokėti 1 eurą, už motociklą – 2 eurus, už lengvąjį automobilį – 4,3 euro.
Kelto „Vilkynė“ savininkas Paulius Chadaravičius skaičiuoja, kad šįmet keltas kursuoja jau dvidešimtąjį sezoną, sujudimas pajuntamas savaitgaliais.
„Vieni į darbą keliauja, kiti turistauja, pasitaiko švenčiančiųjų vestuves. Šį sezoną keliaujančiųjų darbo dienomis mažiau, nei pernai. Savaitgaliais nemažai turistų, daug dviratininkų. Keliautojams patogu iš Vilkijos patekti į Pavilkijį, iš ten pasiekti Kriūkus, Lekėčius, Šakių miestą. Į Pavilkijį persikėlę žmonės kita puse grįžta į Kauną: pravažiuoja Zapyškį, Kačerginę, taip nukirsdami apie 60 km“, – pasakojo P. Chadaravičius.
Gerai kimba
Portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai šalia Vilkijos kelto sutiko linksmai nusiteikusį žvejį Praną (74 m.). Jis, beje, anksčiau yra dirbęs kelte. Vyras vardijo pagautas žuvis: šapalas, „plotkė“, ešerys…
„Gera prie Nemuno pabūti, dažnai žvejoju, o svilinant karščiams maudausi, net garas eina! Žvejoju ir šioje, ir kitoje Nemuno pusėje. Kartais tiek prigaudau, kad į kibirą netelpa! Rudenį ir lydekų sužvejoju, didžiausia svėrė apie 5 kg“, – pokalbį pradėjo žvaliai nusiteikęs vietinis gyventojas Pranas.
Vyras pasakoja jaunystėje dirbęs Aleksoto aerodrome, o su būsima žmona susipažinęs Staklių gamykloje (Savanorių pr.) vykdavusiuose šokiuose. Po vestuvių su žmona apsigyveno Vilkijoje ir čia gyvena iki šiol.
„Jaunystės laikų Kauną smagu prisiminti: Žaliakalnyje lankydavausi kavinėje „Tartu“, Panemunėje buvo populiari kavinė „Šnekutis“, centre – „Rambynas“, Šančiuose – „Apynėlis“. Dabar viskas pasikeitę…“ – nostalgiškai atsiduso Pranas.
„O, kažkas kimba!“ – apsidžiaugė vyras ir suskubo tikrinti laimikio, o mes susiruošėme atsisveikinti ir ieškoti pastogės nuo artėjančios audros. „Atvažiuokite dažniau! Iki!“ – draugiškai atsisveikino žvejys.
