Nors statistika rodo, kad Lietuvoje per paskutinius penkiolika metų mažėjo registruotų nusikaltimų, kriminologai pastebi, jog nėra žinoma, apie kokią dalį jų lieka nepranešta, todėl sunku vertinti bendrą padėtį šalyje.
„Mes turime labai didelę ledkalnio, plaukiojančio vandenyne, apačią, kurios mes nematome, o čia yra tik pati viršūnėlė“, – apie registruotų atvejų ir realaus nusikalstamų veikų skaičiaus santykį sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Gintautas Sakalauskas.
Vidaus reikalų ministerijos (VRM) skelbiamoje viešojo saugumo ataskaitoje pateiktais duomenimis, lyginant su 2005 metais, pernai Lietuvoje registruota 42,7 procento nusikalstamų veikų mažiau, o skaitine išraiška registruotų nusikaltimų mažėjo nuo 89,8 tūkst. 2005 metais iki 51,4 tūkst. 2019 metais.
Pasak G. Sakalausko, matant šią statistiką vienas esminių klausimų išlieka tai, koks jos santykis su tais nusikaltimais, apie kuriuos lieka nepranešta.
Mažėjo nužudymų, sunkių sužalojimų
Jo teigimu, nors dalies nusikaltimų, tokių kaip nužudymai, sunkūs sužalojimai, latentiškumas mažas, yra ir tokių nusikaltimų apie kuriuos itin vengiama pranešti: pavyzdžiui, manoma, jog pranešama vos apie vieną iš šimto seksualinių nusikaltimų.
Lietuvoje pernai registruoti 94 išžaginimai, tuo tarpu 2005-aisiais – 265.
Kriminologo teigimu, neturint visuomenės apklausų duomenų apie tai, kiek žmonių nukentėjo ar įvykdė tam tikrą veiką, sunku lyginti, kaip realiai kito tokių didelį latentiškumą turinčių nusikaltimų situacija.
Panašiai yra su nusikaltimais, kuriuose nukentėjusiųjų nebūna, tokiais kaip korupcijos, prekybos narkotikais ar jų vartojimo atvejai.
„Jie priklauso grynai nuo kontrolės intensyvumo. Kitaip sakant, jeigu policija paskelbtų karą ir bandytų sugaudyti daug, mes turėtume labai staigų šoktelėjimą, todėl, kad dėl tokių veikų niekas nesikreipia: jeigu žmogus perka ar parduoda narkotikus, duoda arba ima kyšį – nėra, kam kreiptis“, – sakė G. Sakalauskas.
Registruoto disponavimo narkotikais statistika per 15 metų iš tiesų keitėsi nežymiai: nuo 1,8 tūkst. atvejų 2005-aisiais iki 1,9 tūkst. 2019-aisias.
Vis dėlto, pasak eksperto, tokių nusikaltimų kaip nužudymai, sunkūs sveikatos sutrikdymai, plėšimai mažėjimas gali būti laikomas realios situacijos atspindžiu, nes apie tokius nusikaltimus policija dažniausiai visada sužino.
„Tai, kad jų labai aiškiai mažėja ir labai stipriai per 15 metų, tai yra indikatorius, kad turbūt ir smurto bendrai visuomenėje mažėja“, – sakė jis.
2005 metais nužudymų ir pasikėsinimų nužudyti, VRM duomenimis, registruota 390, po penkerių metų – jau 217, o pernai – 99.
Sunkių sužalojimų 2005 metais registruota 354, 2010 metais – 213, o pernai – 129.
Tarp nusikaltusiųjų dominuoja vyrai
Ministerijos duomenys rodo, jog tarp daugumos įtariamųjų ir kaltinamų dėl sunkių nusikaltimų pernai dominavo vyrai: 88,9 proc. ir 81,1 proc. nužudymo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo bylose. Tarp įtariamųjų ar kaltinamųjų plėšimais vyrų buvo 66,7 proc., nepilnamečių vaikinų – 26,9 proc.
Pasak G. Sakalausko, tendencija, jog kriminalinėje statistikoje dominuoja vyrai, pastebima visame pasaulyje: moterų procentas tarp nusikaltėlių svyruoja nuo 2–25 procentų ir aukštesnis būna Vakarų šalyse.
Tai, kodėl moterų dalis yra mažesnė, pasak jo, aiškinama įvairiai – tiek biologiniais, tiek auklėjimo skirtumais, tiek lyčių nelygybe.
„Kuo yra daugiau lygybės tarp vyrų ir moterų, tuo moterų nusikalstamumo yra daugiau“, – pastebėjo jis.
Fizinio skausmo sukėlimų atvejais vyrai įtariamaisiais ar kaltinamaisiais tapo 86,8 proc. atvejų, o tarp nukentėjusių daugumą sudarė moterys – 59,8 proc. Šie nusikaltimai atspindi smurto artimoje aplinkoje situaciją.
Statistika rodo, jog Lietuvoje per penkiolika metų smarkiai išaugo pranešimų apie tokius nusikaltimus: nuo mažiau nei 1,4 tūkst. 2005 metais iki beveik 10 tūkst. 2019 metais.
Pasak G. Sakalausko, tai nulėmė 2012 metų pradėtas intensyvesnis smurto artimoje aplinkoje persekiojimas – nuo tada registruojama apie 9–11 tūkst. tokių nusikaltimų per metus ir šis skaičius smarkiai nekinta.
Vis dėlto jie, G. Sakalausko teigimu, atspindi tik dalį visų nusikaltimų ir nėra aišku, ar nematoma „ledkalnio“ dalis mažėja, ar didėja, lyginant su registruotais nusikaltimais.
VRM ataskaitoje pastebima, kad pastaraisiais metais pastebimai daugėjo pranešimų apie nuo smurto nukentėjusius vyrus: 2015 metais nuo šių nusikaltimų nukentėjusių vyrų dalis sudarė 19 procentų, o 2019 metais – 35,3 proc.
G. Sakalausko teigimu, didesnė nei vidurkis moterų nusikalstamumo dalis fiksuojama, pavyzdžiui, tarp finansinių nusikaltimų, kas sietina su tuo, kad tarp buhalterių ir finansininkų yra nemažai moterų.
Taip pat moterys sudaro didesnį nei vidurkis procentą tarp įtariamųjų su narkotikais susijusiais nusikaltimais.
„Tai tie atvejai, kai motinos neša savo sūnums į kalėjimus arba pačios prekiauja – yra įtraukiamos į patį žemiausią lygmenį ir jas dažniausiai sugaudo, o visą verslą organizuoja vyrai ir jie neįkliūva“, – pastebėjo jis.
Nusikalstamumo statistika – ne policijos darbo įvertinimas
G. Sakalauskas pabrėžia, jog nusikalstamumo statistika neturėtų būti siejama su geru ar blogu policijos darbu.
„Policija lyg ir jaučiasi už tą nusikalstamumą kažkaip tiesiogiai atsakinga, ji jaučia spaudimą parodyti, kad jis mažėja, nors tai yra neteisinga“, – pastebėjo jis.
„Nusikalstamumas pirmiausia priklauso nuo socialinių, ekonominių, kultūrinių visokiausių dalykų. Policija į jį reaguoja ir už jį persekioja, bet ji neturi jaustis atsakinga už jo tendencijas“, – pridūrė kriminologas.
Vis dėlto, G. Sakalausko teigimu, keista, jog augant pasitikėjimui policija, registruojamų nusikaltimų mažėja.
„Kas tikrai yra keista, kad didėjant pasitikėjimui mažėja registruotas nusikalstamumas – turėtų būti atvirkščiai“, – pastebėjo jis.
Iš dalies taip gali būti dėl to, jog dalis ankstesnių nusikalstamų veikų dabar galbūt patenka tarp administracinių nusižengimų. Kitais atvejais tai galėtų būti paaiškinama tuo, jog dalis smulkesnių, sunkiai išaiškinamų nusikaltimų galbūt nėra registruojami.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, jog pernai Lietuvoje registruota rekordiškai mažai nužudymų – 99, kai kelerius ankstesnius metus jų skaičius svyravo nuo 128 iki beveik 200.
Todėl lyginti šių metų situaciją su buvusia prieš metus, kalbant apie rekordiškai išaugusį nužudymų skaičių, nėra tikslu.
„Nužudymų skaičius pernai buvo mažiausias per visą Lietuvos istoriją. Tai reikėtų klausti, kodėl pernai buvo mažas, o ne kodėl jis dabar vėl sugrįžo į 2018 metų lygį“, – pastebėjo jis.
Per 15 metų Lietuvoje ženkliai sumažėjo vagysčių: 2005 metais jų registruota per 43,4 tūkstančius, šie nusikaltimai sudarė 48,4 proc. visų registruotų.
Pernai vagysčių registruota 12,5 tūkst., jos sudarė 24,4 proc. nusikaltimų.
Tačiau G. Sakalausko teigimu, sunku spręsti, ar šis mažėjimas reiškia, jog mažiau vagiama, nes nėra žinoma, kokia dalis vagysčių buvo kvalifikuotos kaip administraciniai nusižengimai ir kaip ši dalis keitėsi kintant sumai, iki kurios jos laikomos administraciniu nusižengimu.
„Mes nežinome, kiek jų persikėlė į Administracinių nusižengimų kodeksą, ar kiek realiai žmonės mažiau vagia“, – pastebėjo jis.
VRM ataskaitoje skelbiami visuomenės apklausų rezultatai rodo, jog apie nusikaltimus praneša 75-80 proc. nuo jų nukentėjusių asmenų.
Pernai apklausoje kaip didžiausią viešojo saugumo problemą respondentai įvardijo korupciją, antrojoje vietoje buvo eismo saugumas, trečiojoje – smurtiniai nusikaltimai.
VRM apklausų duomenys taip pat rodo, jog pernai 82 proc. respondentų jautėsi saugūs, 67 proc. manė, jog jiems kyla maža rizika tapti nusikaltimų auka ir gerai vertino kriminologinę situaciją.
