Pasaulis labai greitai sukosi. Ir mes visi jame sukomės vis greičiau ir greičiau. Dabar viskas lėtėja, stoja, bet iš inercijos mes vis dar lėkime… Padaryti greičiau, padaryti daugiau, padaryti pirmam… Kokias pamokas mums siūlo įvesti karantino ribojimai ir kaip pasikeis pasaulis po jų?
Technologijos mums suteikia galimybę išlikti darbingiems 24 val. per parą, bet ar suteikia tokią galimybę kūnas? Jis tikrai ne beribis, kaip ir ši mūsų planeta Žemė, kurioje gyvename.
Drąsu dabar būtų sakyti, kad šitos krizės pasauliui ir žmogui reikėjo. Išvadas galima daryti tik po visko, nes šiuo metu pernelyg neaišku, kuria linkme viskas pasisuks. Norisi labai tikėti – ta gerąja – pasveikimo. Ir pasitikėjimo, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Pirmiausia, kas, mano galva, tikrai pasikeis – tai pagerės žmonių tarpusavio santykiai. Ir nors dabar atrodo, kad sumažėjusios privatumo ribos kelia pyktį, įtampą, vargina, bet… jau girdžiu ir kitų kalbų, kad vienas kitą labiau ėmė vertinti sutuoktiniai, sveikintis per pagarbų atstumą kaimynai, jaunesni nori padėti vyresniems, tėvai ir seneliai vaikuose ir anūkuose mato vis mažiau trūkumų, o pastarieji – jųjų netobulumo, vėl prisiminėm, kad turime mylimus brolius, seseris, rūpi, kaip jie gyvena, ką galvoja.
Pastebėjot, dažniau ne tik skambiname draugams ir giminaičiams, bet ir jaučiame empatiją ne saviems – be būtinųjų apsaugos priemonių dirbantiems medikams, sergantiesiems ligoninėse, slaugomiems senelių namuose. Dalis žmonių įsitraukia į savanoriškas veiklas, patys jas organizuoja, aukoja. Kai kurie net ir labai dosniai.
Dar vienas pokytis, kuris dėl šio karantino tikrai jau labai greitai įvyks – tai 4-oji pramonės revoliucija. Apie ją daug kalbėjom, spėliojom, kada ir kaip. Bet ji jau VYKSTA. Pokyčiai – ant visų mūsų namų, kurie daugeliui šiomis dienomis tapo ir darbo vieta, slenksčių. Žinoma, vis dar nėra 5G sprendimų, be kurių visiška robotizacija neįmanoma, bet kas dabar galėtų paneigti, kad viruso vakciną bandantys išrasti mokslininkai tolygiai nelenktyniauja su tais, kurie kuria 5G ateitį.
Skaudžiai ir pamokomai šiame kontekste atrodo ir valstybės neinvestavimo į švietimo sistemą pasekmės. Pasirodo, technologijų Lietuvoje reikia mokyti ne vaikus, o mokytojus… Karantinas kaip niekas kitas aiškiai parodė, koks vis dar tamsus šimtmečio senumo stereotipinių įsitikinimų apie technologijų teikiamas galimybes pilnas mūsų visų brangių mokytojų smegenų lizdas. Ir kad vaikai ir mokytojai jau seniausiai gyvena skirtinguose pasauliuose. Kaip skirtingose Lietuvose gyvena valstybinių (ypač periferijoje) ir privačių, tik aukštas pajamas turinčių šeimų mokyklų bendruomenės.
Nenubraukiu šiuo savo pastebėjimu daugybės teigiamų, šviesių pavyzdžių, bet nuotolinio mokymo kompetencijų pareikalavusioje kasdienybėje jie buvo tie šviesos spinduliai, kuriuos vieną dieną vis tiek turės įsileisti visos mokyklos pro technologijoms užvertus langus. Nes tiesiog taip vystysis pasaulis – kitaip.
Socialinė atskirtis šiomis dienomis ne mažiau bado akis kiekvienam nos kiek mąstančiam piliečiui. Neabejoju, kad po šios krizės turės ateiti didesnio socialinio teisingumo ir socialdemokratinių vertybių populiarumo bumas. Dauguma piliečių krizės akivaizdoje tikrai vis labiau įsisąmonina, kokios svarbios yra visos viešosios paslaugos – sveikatos apsaugos, švietimo, susisiekimo, komunalinių paslaugų ir kitos, kurias mums užtikrina mūsų valstybė. Mano galva, po šitos krizės, jei tik pajėgs, sveikatos apsauga ir švietimas taps visų bent kiek mąstančių visuomenių prioritetu.
Visgi, greičiausiai kultūrai teks vis labiau trauktis, nes kad ir ką besakytume, krizės akivaizdoje stiprūs yra tie, kurie valdo technologijas. O gal kultūros laukui tiesiog ateina laikas labiau revizuoti savo funkcionalumo pokyčius – bandyti jungti technologijas ir švietimą per kultūrą, eiti ne senuoju gyvos pramogos, laisvalaikio praleidimo keliu? Juk mes tikrai nežinome, kaip greitai po šios pasaulinės pandemijos galėsime vėl pradėti lankyti spektaklius, parodas, vėl keliauti ir kitaip gyvai pramogauti.
Mano galva, per šią krizę daugelis žmonių pasidarys ne tik generalinę namų tvarką (o ir metas tam tinkamas – priešvelykinis), bet ir vartojimo poreikių reviziją. Tie, kurie ir iki šiol bandė gyventi tvariau, šiandien beveik neišgyvena vartojimo ir daiktų trūkumo, baimės, kad neliks kažkokių prekių, paslaugų. Atvirkščiai, jie savo gyvenime jau įgyvendinę tam tikrus sprendimus, kurie šiomis dienomis suteikia pasitikėjimo, kad viskas susiklostys į šviesiąją pusę.
Tikrai nekvarksėsiu populistiškai apie atsikvėpusią gamtą, sumažėjusią taršą – nesu tų pusėje, kurie džiūgauja dėl staiga stojančios gamybos, prekybos, transporto – žodžiu, visos pasaulio ekonomikos. Tiesą sakant, net nemanau, kad ji tikrai taip dramatiškai sustings, kaip šūkauja didžiausi skeptikai ir sąmokslo teorijų skleidėjai. Du mėnesiai, na, trys – atlaikoma, jei nori ir moki prisitaikyti. Specialiai nekalbėsiu ir apie politikus – tą analizuosime po visko. Dabar ne metas politikavimui.
Manau, kad tiek, kiek pasikeis pasaulis į gerąją pusę, šiuo metu labai priklausys ir nuo kiekvieno iš mūsų elgesio. Pabrėžiu, KIEKVIENO. O tai, kad vis dar negebame ir net nenorime perskaityti ilgesnės nei aštuonių sakinių instrukcijos apie tai, kaip dezinfekuoti paviršius, dėvėti kaukes ir pirštines, ką daryti su iš parduotuvės parsineštais daiktais, kaip skalbi skalbinius buityje, tik rodo, kokios visgi yra įvairių internetinių juokelių atbukintos mūsų smegenys. Todėl gal vėl pradėsime skaityti knygas ar bent jau ilgus tekstus. Ir mokysime tai daryti savo vaikus.
Daugiau tvarkysimės, pradėsime labiau branginti vandenį ir elektrą.
Susitvarkę buities ir namų kampus, pagaliau surasime laiko ir asmeninei dvasinei higienai. Minčių, jausmų, elgsenos. Tiesiog ateis laikas ramiai, oriai ir turiniu pripildytai kasdienybei. Ir savo paties pažinčiai su savimi. Gal net paaiškės, kad jau daug metų nesimatėme?
Turime neeilinę progą susistabdyti, pervertinti, revizuoti, kas svarbu, o kas nelabai. Kai galim iš tiesų labai nuoširdžiai pradėti vertinti gilų žmogaus ryšį su kitu žmogumi. Taip pat žodį, mintį, tekstą.
Na, jei tikrai norime išlikti žmonėmis – ne robotais. Kurie neserga. Bet vieną dieną tiesiog sugenda.
Nuomonės tipo portalo „Kas vyksta Kaune“ redaktorės ir žurnalistės Brigitos Sabaliauskaitės rašinys. Daugiau autorės tekstų galite sekti asmeniniame Facebook profilyje.
