1919 m. spalio 15 dieną Kaune startavo Aukštieji medicinos kursai, davę pradžią Aukštiesiems kursams, vėliau virtusiems į Lietuvos universitetą. Šiai sukakčiai paminėti vykusiame renginyje istoriniame pastate prisimintos aplinkybės, tapusios lemtingomis medicinos studijų pradžiai.
Šalis kilo iš skurdo ir griuvėsių
Kaip rašoma pranešime spaudai, pirmasis pasaulinis karas visiškai sugriovė Lietuvos pramonę, sunaikino žemės ūkį, prasidėjo epidemijos. Gydytojų buvo mažai, retas kuris galėjo susikalbėti lietuviškai. Tokioje padėtyje XX amžiaus pradžioje, žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, buvo atsidūrusi Lietuva.
Gruodžio 18 dieną istorinėje Kauno miesto ligoninėje (Muitinės g. 2), minint Aukštųjų medicinos kursų pradžios 100 metų jubiliejų, LSMU prorektorė mokslui prof. Vaiva Lesauskaitė išskyrė vieną opiausių Lietuvos problemų 1919-aisiais – tuo metu dešimčiai tūkstančių gyventojų teko vienas gydytojas. Iš viso šalyje dirbo 285 gydytojai.
„Galime pasidžiaugti, kad Kaunas buvo turtingas ligoninėmis – Kauno ligoninė su 200 lovų buvo pati didžiausia Lietuvoje. Antroji ligoninė – žydų – turėjo 60 lovų. Kaip vargstančiai Lietuvai tikrai buvo neblogai“, – kalbėjo prorektorė.
Nepaisant sunkios padėties, prof. V. Lesauskaitės teigimu, per artimiausią pusmetį prasidėjo proveržio metas, kuris parodė, kaip galima greitai kilti iš griuvėsių, kurti lietuvišką aukštąjį mokslą. Prie to ypač prisidėjo medikų korporacija „Fraternitas Lituanica“, iškėlusi pagrindines to meto sveikatos apsaugos problemas ir Vyriausybei pasiūliusi, kaip gerinti padėtį.
Tai atvėrė kelią Aukštiesiems medicinos kursams Lietuvoje, kurie vėliau, 1922 metų vasario 16 dieną, tapo Lietuvos universiteto dalimi.
„Buvo pradėtas Lietuvos augimo kelias, jis truko beveik 2 dešimtmečius ir sudarė tvirtą pagrindą dabartiniam mūsų universitetui ir medicinos studijoms“, – teigė prof. V. Lesauskaitė.
Nežinomo miesto sužydėjimas
Atgimstant švietimui augo ir pats miestas, nors iki tol Rusijos imperijoje Kaunas buvo visiškai nežinomas, Aukštųjų medicinos kursų pradžios 100 metų jubiliejaus minėjime kalbėjo LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius, doc. Tauras Mekas.
„Bet nebuvo taip blogai – Kaune veikė 500 vietų teatras, dvi gimnazijos – mergaičių ir berniukų. Berniukų gimnazija žymi tuo, kad čia prasidėjo lietuviškosios anatomijos studijos“, – pasakojo muziejaus vadovas.
Stipriausia Kauno vieta tuo metu buvo miesto geografinė padėtis – upės leido vystyti laivybą, dėl ko Nemune netgi susidarydavo laivų spūstys, taip pat vyko prekyba su Prūsija. Kaunas išsiskyrė ir naujųjų laikų žyme – buvo nutiestas geležinkelis į Petrapilį ir Varšuvą, su atšaka į Prūsiją. Tai leido atgimti pramonei.
„Per labai trumpą laiką įvyko neįtikėtinas lūžis ir Lietuva pradėjo kilti. Daugelis permainų Kaune buvo susiję su Laisvės alėjos rekonstrukcijomis. Po truputį tapome prašmatniu, šiuolaikišku, vakarietišku miestu su savo universitetu“, – kalbėjo doc. Tauras Mekas ir pacitavo pranašiškus dr. Juozo Žemgulio žodžius: „Sykį medicinos mokyklai atsistojus ant kojų jos mums niekas neišnaikins. Net nepriklausomybei žuvus per aukštąją mokyklą ir kultūrą tauta gali vėl atgauti nepriklausomybę“.
Pati pradžia – netrukus po karo
Politikas, ilgametis Kauno medicinos draugijos pirmininkas, daktaras Jonas Staugaitis 1929 m. „Medicinos“ žurnale rašė: „Aukštųjų Medicinos kursų steigimo klausimą iškėlė pats gyvenimas“.
Pasibaigus karui ir pradėjus kurtis nepriklausomai Lietuvos valstybei praktikuojančių diplomuotų gydytojų nepakako. Užtrukus Vilniaus universiteto steigimo reikalams, studentai kreipėsi į Kauno medicinos draugiją, prašydami organizuoti Kaune aukštuosius medicinos kursus.
Kauno medicinos draugija 1919 m. rugsėjo pradžioje aptarė tokių kursų galimybes: siūlyta baigusiems šešis ir daugiau semestrų organizuoti mokymo procesą Kauno ligoninėse ir kitose institucijose, kad studentai, baigę kursus ir išlaikę valstybinius egzaminus, galėtų dirbti gydytojo darbą.
Draugijos komisija parengė kursų programą, sąmatą ir memorandumą vyriausybei, kuriuo prašyta gydytojų kursų steigimą pripažinti reikalingu ir skirti lėšų, mobilizuotus karo tarnybai studentus medikus rekomenduota perkelti į Kauną ir suteikti jiems galimybę tęsti studijas. Spalio 6 d. draugija nutarė pradėti užsiėmimus. Sutarta dėl dėstomų dalykų, numatytos galimos lektorių kandidatūros.
Lektoriai dirbo nemokamai
1919 m. spalio 15 d. chirurgas Juozas Žemgulys sukvietė studentus į pirmąjį kursų užsiėmimą – ligonių demonstraciją Kauno valstybinėje ligoninėje. 1919 m. pabaigoje prie šios veiklos prisijungė gydytojai M. Nasvytis, J. Alekna ir J. Žilinskas. Medicinos studijų procesas taip pat vyko Karo ligoninėje bei Higienos institute.
Gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija patvirtino Aukštųjų medicinos kursų veiklą, o 1920 m. sausio 5 d. statutą. Deja, vyriausybė neskyrė finansinės paramos. Nors studijos buvo tęsiamos, tačiau trūko kai kurių dalykų lektorių, nes tuo metu kursuose jie dirbo nemokamai.
1919 m. rudenį paraleliai vyko Švietimo ministerijos pasiūlymo steigti Aukštuosius kursus pagal universitetinę programą svarstymas, tačiau dėl tuometinių valstybės finansinių problemų vyriausybė šios iniciatyvos atsisakė.
1919 m. pabaigoje buvo įkurta Aukštųjų mokslų draugija. Draugijos veikloje aktyviai dalyvavo ir kitų mokslo sričių atstovai: matematikas Zigmas Žemaitis, zoologas Tadas Ivanauskas, teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis, psichologas Jonas Vabalas-Gudaitis bei gamtininkas Liudas Vailionis.
Tai buvo visuomeninė organizacija, kuri 1920 m. pradžioje organizavo Aukštuosius kursus, steigdama humanitarinio profilio, gamtos ir tiksliųjų mokslų, medicinos ir technikos padalinius.
Aukštųjų kursų iškilmingas atidarymas įvyko 1920 m. sausio 27 d. Aukštieji medicinos kursai tapo Aukštųjų kursų Medicinos skyriumi ir tęsė veiklą iki 1922 m. vasario 16 d., kai buvo atidarytas Lietuvos universiteto Medicinos fakultetas.
