Ar verta sekti Vilniaus pavyzdžiu ir pervadinti K. Škirpos gatvę Kaune?

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Liepos pabaigoje šalyje užvirusi arši diskusija dėl tarpukario diplomato Kazio Škirpos atminimo įamžinimo Kauną aplenkė šonu. Nors mieste prie Nemuno taip pat yra nemažai atminties ženklų, skirtų su antisemitine veikla siejamo visuomenės veikėjo pagerbimui, imtis kokių nors skubių pokyčių Kaune neketinama.

Keisti neketina

Dėl skirtingo istorijos vertinimo ir požiūrio į tautos didvyrius didelio visuomenės susipriešinimo sulaukęs Vilniaus miesto tarybos sprendimas pervadinti tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėją kitu vardu, Kauno miesto valdžios požiūrio nekeičia. Vilniečių apsisprendimas pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės, nedidelės gatvelės Kalniečių rajone gyventojų ramybės nesudrums – K. Škirpos gatvės Kaune pavadinimo, bent jau artimiausiu metu, keisti neketinama.

„Tai yra jautrus klausimas, kurį norėtume išspręsti nesukiršinant visuomenės. Savivaldybė daro daug dalykų, skirtų holokausto temai, stengiamės puoselėti žydų kultūrinį paveldą, nepamirštam įamžinti ir tūkstančius žydų išgelbėjusius didvyrius Ch. Sugihara, J. Zwartendijk. Be to, viena „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos dalių yra skirta istorinei atminčiai, skaudžių temų nagrinėjimui“, – portalui „Kas vyksta Kaune“ sakė Kauno mero patarėjas, buvęs vicemeras Simonas Kairys.

Pasak jo, Kaune yra ne tik Škirpos gatvė, bet ir jo kapas Petrašiūnų kapinėse, kuris yra saugomas valstybės. Taip pat Birželio 23-iosios gatvė.

„Kitaip tariant, norėtume pasiekti vienodą istorijos vertinimą, kad kiekvieną kartą nebūtų emocijų vis dėl kito objekto“, – teigė S. Kairys.

Reikia diskutuoti

Kauno religinės žydų bendruomenės vadovas Mauša Bairakas sako, kad tokios temos negali būti nagrinėjamos drastiškai, nes tai skaldo visuomenę ir priešina žmones tarpusavyje. „Manau, kad istorinės atminties įamžinimas yra labai atsakingas procesas ir pasikeitęs požiūris į vieną ar kitą asmenį bei jo praeities veiklą turi būti labai gerai apsvarstytas, išdiskutuotas su savo srities ekspertais, mokslininkais, vietos bendruomenėmis. Labai svarbu laikytis tarptautinės teisės rekomendacijų ir taikyti vienodus kriterijus vertinant tiek lietuvių, tiek žydų ar kitų tautų istorines asmenybes“, – sako jis.

Kauno choralinę sinagogą administruojančio M. Bairako įsitikinimu, diskusija apie K. Škirpos gatvės Kaune pervadinimą galėtų vykti, bet drauge turėtų būti svarstoma ir kitų istorinių asmenybių atminimo Kaune įamžinimo pagrįstumas. „Manau, prie vieno stalo turėtų susėsti gana platus ir įvairus visuomenės atstovų būrys, tačiau tik išklausius visas nuomones ir pozicijas galėtų būti priimtas išmintingas sutarimas, kuris telktų, o ne skaldytų pilietinę visuomenę“, – sako jis.

Veikla vertinama dvejopai

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išvadoje K. Škirpos veikla II Pasaulinio karo metais vertinama nevienareikšmiškai.

„Iš vienos pusės jis buvo Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui. Kita vertus, 1940–1941 metais jo veikloje būta ir antisemitizmo apraiškų“, – teigiama pažymoje.

Pasak centro, K. Škirpai, jo vadovaujamai Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) organizacijai galima prikišti tai, kad antisemitizmas joje buvo iškeltas į politinį lygmenį ir „tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. Organizacija siūlė žydus išvaryti iš Lietuvos. Centras pažymėjo, kad apie nacių planus vykdyti holokaustą LAF nariams II pasaulinio karo išvakarėse nebuvo žinoma.

„Pasaulio bendrija vieningai sutaria, kad genocide dalyvavusių asmenų nepateisina jų sudėtingi gyvenimai ar komplikuotos situacijas, į kurias jie galėjo patekti. Dalyvavimo arba bendrininkavimo genocide fakto negali pakeisti naujai persvarstomos istorinės aplinkybės, kurias pateikia politinė dešinė ar kairė ar konservatoriškų ar liberalių pažiūrų politikai bei kiti visuomenės nariai“, – apie Lietuvos visuomenę suskaldžiusią K. Škirpos alėjos pervadinimo Vilniuje istoriją savo socialinėje paskyroje rašė VDU profesorė dr. Dalia Leinartė. VDU mokslininkės teigimu diskusijos apie genocidą ir jame dalyvavusius asmenis gali vykti tik remiantis tarptautiniais teisiniais dokumentais, o ne nuomonėmis ir politiniais pasisakymais.

Po kilusios įtampos dėl Vilniaus valdžios sprendimų atsisakyti pareigūnų Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimo įamžinimo bei gautų grasinimu antradienį Vilniuje buvo uždaryta Lietuvos žydų bendruomenės būstinė ir Vilniaus sinagoga. Apie tai trečiadienį pasisakė ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, ir Premjeras Saulius Skvernelis.

„Tikrai Lietuva visada pasižymėjo kaip labai tolerantiška valstybė, kurioje po vienu stogu gali sugyventi daugybė tautybių. Aš esu šventai įsitikinęs, kad taip bus ir dabar, taip bus ir ateityje“, – žurnalistams trečiadienį prezidentūroje sakė G. Nausėda. Premjero Sauliaus Skvernelio teigimu, Lietuva per šimtmečius įrodė, jog yra „ta valstybė, kur visų tautybių žmonėms yra saugu gyventi“, o bet kokie bandymai kurstyti neapykantą yra netoleruotini.

Ketvirtadienį Lietuvos žydų bendruomenė išplatino pranešimą apie priimtą sprendimą atnaujinti bendruomenės ir sinagogos veiklą Vilniuje.

59 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Kauno „Žalgirio“ organizacija varžosi dėl geriausiojo darbdavio titulo

„Achemoje“ dangų uždengė oranžinis debesis: liepia užsidaryti langus ir neiti į lauką (papildyta)

Originaliai atnaujintas „PJazz“ restoranas Laisvės alėjoje

Nuogą Kauno mokyklos teritorijoje sulaikytą vyrą teismas suėmė ilgiausiam terminui

Žaibiška atomazga: Kaune stadioną statantys turkai gali lengviau atsikvėpti

Už grotų du dešimtmečius praleidusiam H. Daktarui – liūdna žinia iš teismo

Startuoja pasiruošimas šaukimui į nuolatinę privalomąją karo tarnybą

Neteisėti pareigūnų veiksmai: ar galima reikalauti žalos atlyginimo?

Atkeliavo vėsesni orai – saulė švies, bet nešildys

Namo laiptinėje užpultas ir apvogtas garbaus amžiaus kaunietis