Šią vasarą ne vienas lietuvis traukia į egzotiškuosius Artimuosius Rytus, kur sielą kviečia kvapą gniaužiantys musulmonų krašto – Jordanijos – vaizdai. Dėl vairavimo ši šalis gali pasirodyti itin sava, mat kauniečiai čia, visai pamiršę eismo taisykles, tikrai neprapuls. Tačiau yra ir kita medalio pusė – dalykai, kurių iš atminties neištrins net Petros didybė.
Beribis krašto grožis: nuo šventyklų iki smėlio tornadų
Pirmas vaizdas, pamatytas dar skrendant lėktuvu virš svečios šalies, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, lydėjo visos dešimties dienų kelionės metu, mano akimis, tapo Jordanijos vizite kortele – smėlio tornadai. Jei tik kiek jausite jus glostantį vėją, neabejokite, važiuodami pro smėliu apdovanotas vietoves išvysite šią egzotiką, kuria nepasigiria Lietuva.
Tiesa, ir akceleratorių dėl šios gamtos išdaigos vieną kartą teko spausti stipriau – tornadas, sukęsis prie pat kelio, nutarė per jį „prasiausti“ būtent tuo metu, kai mes su draugu riedėjome pro šalį. Vos už automobilio ant asfalto pasisklaidęs gamtos pokštas, pasiekęs kitą pusę – vėl taip gerai pažįstamą smėlio paviršių, ėmė tik dar labiau stiprėti.
Kraštovaizdis, susiformavęs Jordanijoje, yra iš tiesų įspūdingas, jis neapsiriboja geltono, oranžinio ir raudono smėlio dykumomis. Kvapą užgniauš kanjonų ir kalnų aukštybės, vingiuoti keliai į jų papėdes, važiuojant link Džarašo – Romėnų architektūros miesto, ar link Danos rezervato, akį nustebins ir ta savitoji, tiesa, gerokai skurdesnė, žaluma. Ši šalis pasigirti gali ir Negyvąja bei Raudonąja jūromis, kurių neaplankyti būtų tikra nuodėmė. Tačiau apie viską iš eilės.
Amane antikinis palikimas paskendęs gamtinių reikalų kvape
Kadangi jau iš oro uosto judėjome nuomotu automobiliu, į kelius išriedėjom ryžtingai nusiteikę – prieš išvykstant paskaičiau, kad eismas čia tragiškas. Na, nieko baisaus nemačiau, man, kaip Kauno gatvėse nardančiai vairuotojai, jordaniečių vairavimas pasirodė gana savas: skubėjimas, užkišinėjimas, tik svečioj šaly taisyklių išvis nėra, o posūkio svirtelė, ko gero, jau seniai apkerpėjusi, nes šis signalas neegzistuoja. Negana to, kad nubrėžtos juostos yra retenybė, noras važiuojant ketvirta juosta išvažiuoti iš žiedo itin dažnas, tad chaoso yra, bet mažiau nei tikėjausi.
Lankantis Amane vertėtų nepamiršti pašmirinėti po sostinės centrą: čia pasitinka puikiai išlikęs Romėnų amfiteatras, judėdami link Romėnų fontano vietos, praeisite sendaikčių pilnus kioskelius. Musulmonų derybiniai sugebėjimai stebina: jei susižavėsite preke, neskubėkite to parodyti pritarimu, mat prekybininkus nuo 75 JD (1 JD = 1,24 Eur) iki ištartų 20 JD skiria sekundės, tad sutaupyti gali būti lengva.
Net ir „Google“ žemėlapiui parodžius, kad stovime prie Romėnų fontano vietos, sunkiai supratome, kad atėjome ten, kur reikia – viską užgožė kvapas. Vidury baltos dienos ant Romėnų palikimą apjuosusios tvoros šlapinosi musulmonas. Ir nieko čia nepadarysi, tokia kultūra, tiesa? Tad stengdamiesi neįtraukti giliai įsišaknijusio aromato, skubiai patraukėme atgal.
Dar viena lankytina vieta – Amano citadelė, kurioje puikuojasi Heraklio šventykla. Čia nenuvils nei kvapas, nei vaizdas: pamatysite ne tik Romėnų palikimo, bet ir miestą, o jame – amfiteatrą, iš aukštai.
Tiesa, sostinės kontrastai stebina. Mieste išlikę ne tik istorinių pastatų, bet gausu ir palapinėse ar lūšnelėse gyvenančių žmonių, o pakėlę galvą aukščiau išvysite ir dangų remiančius dangoraižius. Visgi, šiukšlių tuntai čia kasdienybė, tad tik kurortiniame rajone, kuriame įsikūrę prabangūs viešbučiai, jų nebus.
Sostinėje susidūrėme ir su prekybininkų svetingumu. Užsisakę arbatos už 20 centų, likome labai patenkinti skoniu, o mums nuėjus į automobilį ir besiruošiant išvažiuoti, pribėgo kavinės savininkas ir nemokamai davė du itin skanius, didelius kokosinius sausainius. Tai vienas šilčiausių prisiminimų apie šią šalį.
Romėnų laikus atgaivinantis miestas – Džarašas
Teko atostogauti Graikijos saloje Korfu, Maltoje, kur tikrai buvo Romėnų architektūros, tačiau toks jausmas, kuris lydėjo vaikščiojant po Džarašą, dar niekur nėra apėmęs. Tiek daug išlikusių pastatų, bažnyčių niekur nemačiau. O einant link buvusio miesto centro per alėją, apsuptą kolonų ir įvairiausių statinių, trūko tik tiek, kad žmonės būtų apsirengę ne musulmoniškomis skaromis, o romėniškomis tunikomis ir jausčiausi nusikėlusi į Romos imperiją.
Miestas nemažas, apeiti ir pasifotografuoti bent trijų valandų tikrai reikia. Aštraus proto čia irgi prireiks: įvairiose vietose sutiksite itin smulkių prekeivių, kurie geranoriškai pasiūlys nusifotografuoti. Tik po dešimt minučių trunkančio seanso, būsite paprašyti arbatpinigių. Panašus principas vyrauja įvairiose turistinėse vietose, tad tam reikia būti pasiruošus iš anksto.
Nesmagioji Negyvosios jūros pusė – vandens lašas apakins
Vos daugiau nei per valandą vykdami iš Amano pasieksite Negyvąją jūrą ir prie jos įsikūrusį viešbučių kompleksą. Užvažiavus užsipilti kuro, teko išsiaiškinti, kodėl visoje šalyje tiek daug šiukšlių. Mums paprašius išmesti kebabo dėžutę, ji kartu su turiniu tiesiog skrido per tvorą.
Grįžtant prie populiariojo ežero, naktį pasirinkome praleisti 4 žvaigždučių viešbutyje, tačiau likome labai nusivylę – kaina neatitiko kambario kokybės: suodina patalynė, suplyšę rankšluosčiai, nudriskęs fotelis ir labai nedraugiškas personalas. O kaip paaiškėjo vėliau, turėjome daug malonesnes viešnages pigesniuose Jordanijos viešbučiuose. Tad tik įsitikinome, kad Jordanija nenustos stebinti ir nebūtinai iš gerosios pusės.
Dieną pasirinkome praleisti viešbučio komplekse ir paplūduriuoti Negyvojoje jūroje. Tiesa, užteko vos nepilnos valandos itin sūriame vandenyje. Socialinių tinklų kuriamą miražą greitai išsklaidė graužiančios žaizdos, o kai į akį papuolė dar ir šio nuostabiojo, į viršų keliančio vandenėlio, juokai visai išgaravo. Negalėdama atsimerkti, buvau lydima prie gėlo vandens kranelio. Bet visa tai mielai kartočiau: kai lietuviškas pastangas nenuskęsti pakeičia pastangos kojas panarinti giliau nei vandens paviršius, jausmas neapsakomas.
Vaikai nusimetę draugiškumo kaukę – dėl pinigų ir grasins
Pailsėję prie garsiojo ežero, patraukėme link Danos rezervato. Kadangi kelias veda palei Negyvąją jūrą, ne vienoje vietoje sustojome pasigrožėti druska nuklota pakrante, ekstremalams rekomenduoju eiti Wadi Mujib rezervate įkurtu Siq kalnų taku. Čia porą valandų trunkantis žygis tęsiasi kanjono tarpeklyje, Amano upėje, tad iššūkių tikrai bus.
Tiesa, nutarėme kiek nukrypti į šoną – aplankyti Karak pilį ir pasivaikščioti jos požemiais. Vaizdas nenuvylė, išlikusios net krosnys ar arklidės. Visgi, patarimas čia suvenyrų nepirkti, Petroje įsigysite daug pigiau. Prieš važiuojant į šią pilį jau buvau apsipratus, kad su manim vyrai nenoriai bendraus, atsakinės draugui, net jei klausiu aš, tačiau lūkuriuojantys policininkai prie tualeto nustebino – išsitraukė telefonus ir ėmė mane fotografuoti. Tad patarimas moterims – šortų geriau venkite.
Siaurais keliukais toliau važiuojant į Daną teko praleisti per gatvę avis genančius vaikus. Buvo du berniukai, vienas jų sėdėjo ant asilo, kitas ėjo pėsčiomis, pastarasis pribėgo prie vairuotojo pusėje esančio lango ir ėmė murmėti money (angl. pinigai). Ne iš karto supratau, ko jis nori, tačiau po kurio laiko draugas pasiūlė sausainių. Vaikas papurtė galvą ir kaskart vis garsiau ėmė reikalauti pinigų. Supratęs, kad iš mūsų gaus tik maisto, ėmė piktai rėkti ir svaičiotis pagaliu. Pastarasis dėl palikto užstato už mašiną gerų emocijų nesukėlė, tad „paragavę“ kontrasto jordaniečių svetingumui, nustebę ir sutrikę berniuko poelgiu, važiavome toliau.
Nuolatos kildami į kalną, pagaliau pasiekėme jo viršūnę ir vietą, kurioje apsistojome. Vaizdas nuo kalno keri, tačiau vieninteliam kempinge buvusiam žmogui nemokant anglų kalbos, nutarėme sugrįžti tik vakare ir pavažiavę kilometrą užsiregistruoti žygiui Danos rezervate. Susimokėjus po 8 JD už žmogų, buvome džipu nuvežti nuo kalno į kitą kempingą, kuriame startuoja visi žygiai.
Tiesa, mūsų aktyvus laisvalaikis pasibaigė vos prasidėjęs, nes patyriau traumą. Tačiau visiems aktyvesnio laisvalaikio mėgėjams rekomenduoju išmėginti žygį pagal savo norus: įvairios kilometrus besitęsiančios trasos sužavės ne vieną, čia galima išvysti ne tik gyvūniją, augmeniją, bet ir vėliau pasigirti įveikus kanjoną. Esu įsitikinusi, apsistojus kalno viršuje ne tik saulėlydis, bet ir saulėtekis atims žadą.
Nuskendęs tankas ir žuvyčių rojus – Akaba
Raudonosios jūros įlanka – tarsi ramybės oazė triukšmo ir šiukšlių išvargintoje šalyje. Vaizdas džiugina akį – miestas pritaikytas turistams, nematyti šiukšlių, o gatvėse nusidriekia prižiūrėtų palmių alėjos. Triukšmo čia taip pat gerokai mažiau.
Tačiau viešnagės pietinėje valstybės dalyje kulminacija ir daugelio turistų siekiamybe turėtų tapti nardymas. Ne paslaptis, kad Raudonoji jūra turi ką parodyti, o dar ir nardymo instruktorių galima rasti tiesiog viešbutyje, kuriame apsistojote. Jei visgi nerasite ten, pasivaikščioję mieste sutiksite ne vieną verslą, siūlantį tokias paslaugas. O ir dvejoti nėra ko: po vandeniu išvysite įvairiausią augmenijos ir gyvūnijos pasaulį, o širdį glostys įvairiapusė spalvų paletė. Nerdami ne daugiau nei į 7 metrų gylį, pamatysite nuskendusį tanką, nerdami giliau – laivą ir net lėktuvą.
Visos kelionės kulminacija – Petra
Petra su Vadi Rumu yra įspūdingiausi Jordanijoje, tad planuojantis kelionę to reiktų nepamiršti. Petroje mus pasitiko stiprus arklidžių kvapas. Čia galėsite rinktis, ar norite jodinėti žirgais, ar keliauti karieta, mat ši pramoga įskaičiuota į Jordan pasą, tačiau, kaip jau minėjau, musulmonai už dyką nieko nedaro, tad arbatpinigių sumą susitarkite iš anksto, kol neužsikabarojote ant žirgo.
Nuo įėjimo iki Vienuolyno – 10 km, iš jų virš 2 km laiptais, tiek pat turėsite pareiti atgal. Tačiau vaizdas vertas kiekvieno žingsnio. Uolose iškaltos šventyklos, o ypač vos kanjono tarpeklį praėjus atsiveriantis Iždas ir visos Petros pažiba – Vienuolynas įsirėš giliai į sielą.
Norintiems parsivežti suvenyrų Petra yra geriausia vieta. Lipant link paskutinio akcento kainos vis mažės, tad kalno viršuje už 1 JD nusipirksite net 5 magnetukus.
Madabos realybė – aprašinėtos krikščioniškos bažnyčios
Paskutinė mūsų nakvynė buvo Madaboje, čia nutarėme aplankyti Nebo kalną, Šv. Jono Krikštytojo Romos katalikų bažnyčią, pasivaikščioti po miestą. Apsilankius bažnyčioje, mus pasitiko musulmonų studentų juokas, likome sutrikę, kas čia tokio juokingo. Kunigas mus priėmė itin šiltai, aprodė patalpą, kurioje išlikusi mozaika, papasakojo istoriją ir nurodė leistis į požemius. Kiek pasivaikščiojus vėl sutikome tą patį kunigą, jis pakvietė mus lipti į varpinę, o musulmonams to daryti neleido. Tačiau vos pradėję lipti siaurais ir stačiais laiptas, supratome kodėl – sienos aprašinėtos.
Iš užrašų sužinojome, kas kada čia lankėsi, kad reikia išlaisvinti Palestiną, kad reikia šokti, tarsi niekas tavęs nematytų, kas ką myli. Ir supratome, kaip turėtų būti sunku tarnauti krikščionių kunigu musulmonų valstybėje. Vos išėję iš varpinės vėl sutikome kunigą, natūraliai ėmėme klausinėti, kodėl aprašinėta varpinė, ar kunigas jaučia kokį nors spaudimą iš vietinių.
„Musulmonai nežino, kad yra krikščionybė. Studentai čia atvažiuoja dėl architektūros paskaitų, todėl jie nesupranta“, – ramiai tarė kunigas. Pasak jo, žmonės jo nepašiepia dėl to, kokiai bažnyčiai jis priklauso, tačiau mes išėjome manydami priešingai.
Esminiai patarimai: nuo geriausio ryšio kortelės iki aprangos
– Pirkome „Zain“ 50 GB ryšio kortelę dar oro uoste. Čia teks nusiteikti pastovėti eilėje, mat nemažai atvykusių iškart skuba įsigyti internetą. Mokėjome apie 29 JD.
– „Jordan Pass“ yra itin patogus pirkinys. Nors perkant teks paploninti piniginę, į jį įeina vizos suma, įvairių lankytinų objektų bilietai, tad patogumas garantuotas. Įsigysite internetu dar būdami namuose.
– Išsinuomoti automobilį oro uoste taip pat patogu, už 10 dienų mokėjome 300 JD ir 350 eurų užstatą, kurį atgavome tą pačią dieną, kai grąžinome automobilį.
– Išsikeisti pinigų geriausia mėginti degalinėse, kur netaikomi jokie mokesčiai ir nėra didžiulio noro pasipelnyti. Tiesa, ne visi sutiks su tokia avantiūra, bet pamėginti verta.
– Uždaresni rūbai moterims didelis privalumas, jei nenorite būti fotografuojamos.
– Nepamirškite derėtis ir pirkinį gausite už norimą kainą.
– Susiruošę į mečetes, dėvėkite kelius ir alkūnes dengiančius rūbus, jei ne, teks apsivilkti sutaną.
– Būkite pasiruošę maldoms 3.30 val. ryto savaitgaliais. Jei šalia jūsų nebus garsiakalbio, miegosite ramiai, kitu atveju norėsite skradžiai žemę prasmegti.
