Skurdas ir pajamų nelygybė – dvi bėdos, kurios kamuoja lietuvius jau labai seniai, tačiau blogiausia, kad situacija mažai keičiasi. Kai kurių ekspertų teigimu, pokyčiai yra per maži, kad judėtume į priekį. Kas pasikeistų, pritaikius 12 valandų darbo dieną 6 dienas per savaitę Lietuvoje?
Kiek anksčiau Europos Komisijos paviešintoje ataskaitoje situacija Lietuvoje pavadinta netgi kritiška, taip pat buvo atkreipiamas dėmesys ir į mažėjantį darbingo amžiaus žmonių skaičių.
„Skurdo lygis ir nelygybė yra viena aukščiausių ES, o mokesčių ir išmokų sistema turi mažai įtakos mažinant nelygybę Lietuvoje. (…) Skurdas susijęs su vyresnio amžiaus žmonėmis ir nepilnais namų ūkiais, skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimuose beveik dvigubai didesnė nei miestuose“, – vasario pabaigoje komentavo EK atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius.
Lietuvoje vis dar gajus mitas
Kaip žmonėms įveikti skurdą ir pajamų nelygybę? Ar valdžia geba padėti labiausiai stokojantiems? Apie tai pokalbis „DELFI Dienos“ studijoje.
„Pagrindinė priežastis yra tas stereotipas, kuris Europoje jau praktiškai išnyko, o Lietuvoje vis dar yra labai gajus, kad viską sutvarko laisva rinka, ir kad augimas yra tai, ko mums visiems reikia, o pastangos nėra reikalingos. Rinka turi turėti tikslą, jeigu tikslas yra pati rinka, tai jau yra blogai. Jeigu tikslas yra gerovė ir lygybė, socialinis teisingumas, tuomet yra teisinga. (…) Augant ekonomikai, mums reikia dar daugiau pajamų duoti socialinei sričiai“, – laidoje sakė Seimo narys Tomas Tomilinas.
Ekonomisto Romo Lazutkos nuomone, vien jau ekonomikos augimas reiškia nelygybės didėjimą.
„Jeigu žmonėms duodi pinigus, jie gali nusipirkti ir meškerę, ir žuvį, bet jeigu duoti tik meškerę, jis gali jos nenulaikyti, nes bus alkanas. (…) Vien ekonomikos augimas reiškia pajamų nelygybės didėjimą. Tie, kurie pasiima iš ekonomikos daug, tai augant ekonomikai, jie pasiima dar daugiau, todėl valstybės įsikišimas yra labai svarbus.
Žinoma, kiekvienoje šalyje yra problemų, ir dirbantys žmonės yra labai įvairūs, o mes žinome, kad Lietuvoje dirbančiųjų padėtis yra gerokai sunkesnė nei daugelio kitų Europos šalių, nes dalis nacionalinių pajamų, atitenkančių darbui, yra mažesni. Tiesa, porą metų algos augo, augo vos ne 10 procentų. Taigi padėtis šiek tiek keičiasi, bet labai skirtingai įvairiose socialinėse grupėse“, – laidoje DELFI sakė ekonomistas.
Nuomonės dėl darbo valandų išsiskyrė
Laidoje taip pat buvo pasidalinta nuomonėmis apie dabar galiojantį Darbo kodeksą, kuriame yra numatyta, kaip ir kiek valandų darbuotojas turi dirbti. Tiesa, būtent darbo valandų klausimas žmonėms yra aktualiausias. Kinijos milijardierius, vienas iš internetinės prekybos milžinės „Alibaba“ įkūrėjų Jackas Ma ir toliau agituoja įteisinti nuo 9.00 iki 21.00 val. trunkančią darbo dieną bei šešių darbo dienų savaitę.
Daugiau nei 25 metus – nuo aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigos iki pirmojo šio amžiaus dešimtmečio vidurio – Kinijoje buvo konstatuojamas vidutiniškai 10 proc. ekonominis augimas. Tik vėliau jo tempas sulėtėjo iki 6 proc.
„Nežinau, iš kur tokia idėja atsirado, bet ir dabar yra tokių žmonių, kurie dirba labai daug, pasirenka savo noru, dažniausiai tai yra savarankiškai dirbantys žmonės, verslininkai, gydytojai, o kiti žmonės perspėja ir sako, kad taip nėra gera, nes tai nėra sveika, tai nėra žmogaus gerovės naudai. Tačiau margame pasaulyje yra visko. Dėl 40 darbo valandų savaitės buvo didžiulės kovos, juo labiau, kad yra ekonominė ir technologinė pažanga, visuomenės turtėja. Turėtume stengtis dirbti trumpiau, o ne ilgiau.(…)Viena valanda trumpiau, manau, reikštų apie 15 procentų gamybos sumažėjimo, bet jeigu pažiūrėtume, per kiek laiko ekonomika paaugo 15 procentų, tai, matyt, turėtume kokius penkerius metus prieš. Reikia atsiminti, kad trumpinimas darbo laiko nebūtinai reiškia ekonomikos smukimą, nes kai darbuotojas dirba ilgiau, jis gali dirbti intensyviau. Galima per tą patį laiką sukurti tą patį produktą, kai turime tokią technologinę pažangą“, – DELFI sako R. Lazutka.
T. Tomilino nuomone, daug teisingesnis variantas būtų septynių valandų darbo diena.
„Aš manau priešingai. Pažiūrėkime, kaip dirba didžiausios pasaulio įmonės, ten yra darbo trukmės trumpėjimo tendencija. Aš manau, kad Europos Sąjungoje turėtume svarstyti septynių darbo valandų dieną. Tai buvo progresyvu, o ne atvirkščiai – didinti darbo krūvį. Šiandien tikrai trinasi riba tarp verslininko ir darbuotojo, darbuotojas stumiamas dirbti kuo daugiau, būti paslaugos tiekėju, mažiau tos apsaugos iš įstatymų, bet, manau, kad mes turėtume kalbėti apie mažesnį krūvį darbuotojams, verslininkams.
Aš manau, kad smulkųjį verslą reikėtų remti labiau, jis neturėtų dalyvauti globalioje konkurencijoje, kad išlaikytume darbuotojus. Tačiau jeigu tik Lietuva nuspręstų apsiriboti septynių valandų darbo diena, o ne visa Europos Sąjunga, manau, kad taip nebūtų gerai, tada atsirastų konkurencinis kitų valstybių pranašumas, bet jeigu tai daroma harmonizuotai, tada tai yra gera idėja. Deja, dabar yra tokia situacija, kad ant vieno darbuotojo pečių norima užkrauti labai didelę naštą, vis mažiau laiko paliekant jo asmeniniam gyvenimui, poreikiams, socialiniam aktyvumui, reikia, manau, elgtis priešingai. Jeigu tai darytume sutarę su kitomis valstybėmis, būtų tikrai geriau“, – DELFI kalbėjo T. Tomilinas.
Įvertino Darbo kodekso gerąsias puses
Jis taip pat pabrėžė, kad darbo santykiai yra krizėje, praktiškai visoje visuomenėje didėja darbo valandų skaičius, mes mažiau ilsimės.
„Manau, kad mes turėtume įvertinti visą visumą mūsų amžiaus. Taip, darbo santykiai yra krizėje, praktiškai visoje visuomenėje didėja darbo valandų skaičius, mes mažiau ilsimės. Tai yra Europos problema, manau, kad algos auga, bet mūsų, kaip visuomenės, uždavinys yra, kad tos pajamos pasiskirstytų kuo tolygiau. Galima sakyti, kad socialinio teisingumo tikrai stinga. Kiek įmanoma, mes stengiamės grąžinti šios problemos svarstymą į politinę darbotvarkę, tačiau biudžeto ir darbo galimybės, lyginant su kitomis šalimis, tikrai skiriasi. Darbo kodeksas 2016 metais pakoreguotas darbuotojo naudai, priešingai nei buvo anksčiau. Nėra tai, kad Darbo kodeksas automatiškai apsaugo nuo išnaudojimo.
Darbo kodekse yra labai nemažai gerų nuostatų, kurios saugo darbuotoją, bet ar mes visi žinome darbo teisės teikiamas garantijas, ar mokame jomis naudotis? Dažnai taip nėra. Iš tikrųjų, situacija yra tokia, kad individualiai apsiginti yra praktiškai neįmanoma arba bent jau labai sunku. Gintis reikia kolektyviai, reikalauti, kad darbdavys raštu pateiktų reikalavimus. Svarbu dalintis informacija su kolegomis, prašyti profsąjungų pagalbos, deja, mes dar stingame socialinių įgūdžių prašyti pagalbos“, – sakė T. Tomilinas.
Savo ruožtu R. Lazutka tvirtina, kad daugeliui darbuotojų ir darbdavių Darbo kodeksas yra visai neaktualus dalykas, taip yra paprasčiausiai dėl to, kad nei viena, nei kita pusė nė nemano jo perskaityti.
„Yra dar mažai praėję laiko, todėl dar neturime tikslių duomenų, bet reikia turėti omenyje, kad jo įsigaliojimas sutapo su ekonomikos gerėjimu, todėl ekonomika plečiasi, reikia daugiau darbuotojų, darbą susirasti bent jau miestuose yra lengviau. Darbdavys turi pasistengti, kad darbuotojai būtų lojalesni, kad darbo sąlygos būtų geros. Ekonominė padėtis dabar tikrai yra daug geresnė nei ji buvo kriziniais metais.
Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad daugelis darbuotojų ar darbdavių to Darbo kodekso net niekada neskaitė ir turbūt neskaitys. Žmogus gali supykti, susirinkti daiktus ir tiesiog išeiti iš darbo. Ypatingai mažose įmonėse retas darbuotojas mato prasmę eiti skųstis ar bylinėtis, net kai sąlygos yra pažeistos, – tikina R. Lazutka.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
