Vienu iš kovą visame pasaulyje minimo Frankofonijos mėnesio akcentų Kaune antradienį tapo naujos informacinės lentos ant Jiesios piliakalnio (Napoleono kalno) ir stendo jo papėdėje atidengimas. Košiami permainingo lietuviško pavasario, aukščiausi miesto valdžios, kultūros, Prancūzijos valstybės Lietuvoje atstovai, visai kaip tiltus per Nemuną tiesusi Napoleono armija, sujungė istorijos krantus bei deklaravo tautų draugystę.
Jiesios piliakalnyje reprodukuotas Giuseppe Pietro Bagetti kūrinys „Napoleono armijos persikėlimas per Nemuną 1812 m. birželio 23 d.“ (Passage du Niemen par l’armée française, le 23 juin 1812), taip pat pateikiami istorinio konteksto bei armijos dalinių išsidėstymo aprašai lietuviškai, prancūziškai ir angliškai.
Kaip dėstė renginį iškilmingai vedęs Kauno savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus specialistas Tomas Jarusevičius, nuveikti darbai leis kauniečiams ir miesto svečiams pažinti šioje vietovėje giliai įspaustus istorijos pėdsakus.
„Prancūzijos ambasados dėka ant Jiesios piliakalnio iškilo turistinis-istorinis stendas „Napoleono persikėlimas per Nemuną“. Dar vieną didžiulį stendą kalno papėdėje pastatė Kauno miesto savivaldybė, miestas taip pat pasirūpino, kad vaizdinga piliakalnio viršūnė būtų pasiekiama naujai įrengtais laiptais“, – trumpą reziumė pateikė T. Jarusevičius. Karo istorikas Arvydas Pociūnas „Kas vyksta Kaune“ pasakojo, kad tai jau ketvirtieji į viršūnę vedantys laiptai – suprask, Jiesios piliakalnis tarp lankytojų gana populiarus.
Ceremonijoje dalyvavo Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Claire Lignières-Counathe. Užsuko ir Kauno vicemerai Andrius Palionis, Simonas Kairys, kiti savivaldybės atstovai, kauniečiai – prancūzų kultūros ir istorijos apskritai gerbėjai.
Kalną išnaršė dar vaikystėje
Susirinkusiuosius paminėti naujo piliakalnio atžymėjimo sveikinęs V. Matijošaitis teigė esąs įsitikinęs, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas puikiai žino šį kalną, vietą, kurioje Napoleonas su savo armija persikėlė per Nemuną.
„Ne vienas, galbūt, pravažiuodavo pro šalį, nepastebėdavo, nes tai nebuvo tinkamai įženklinta, bet kad Kaune, ties Nemunu, yra tokia vieta, tikrai visi žinojo. Anoje pusėje upės turėjau garbės eiti į mokyklą, tad po kalną teko lakstyti ne tokiais gerais laiptais, kaip dabar, ir kone kasdien žiūrint pro langą kalbėti apie Napoleono žygį per Nemuną į Rusiją“, – prisiminė Kauno vadovas.
Jis džiaugėsi, jog rasta jėgų prisiminti tuos ne visai lengvus, bet įdomius laikus, kai buvo madinga kariauti, užkariauti ir pralaimėti, grįžti ir vėl kariauti, bei įamžinta ši vieta.
„Manau, nepraeisite abejingai pro šalį, prisiminsite, ir jūsų vaikai, vaikų vaikai taip pat žinos, kad pridėjote savo ranką prie šito darbo. Noriu ypač padėkoti vienam žmogui – karo istorikui Arvydui Pociūnui. Be jo gal būtume darę, darę, ir gal jau būtų pabodę daryti, tačiau Arvydas surado visą medžiagą, kurią čia matome“, – tinkamo istorinės Jiesios piliakalnio vertės įamžinimo iniciatorių sveikino V. Matijošaitis.
Stiprina Lietuvos ir Prancūzijos ryšį
Kaip svarstė C. Lignières-Counathe, Didžiosios Napoleono kariuomenės, kurioje tarp įvairių tautybių karių žygiavo ir prancūzai bei lietuviai, persikėlimas per Nemuną 1812-ųjų birželio 24-25 d. buvo nepaprastas karinis veiksmas savo trukme, mastu ir tuo, kad nepatirta jokių nuostolių.
„Kai buvau jauna, taip pat labai daug girdėjau apie Napoleono armijos persikėlimą, bet nesitikėjau kada nors būsianti šioje vietoje. Nuo to įvykio praėjo jau 200 metų, bet, manau, visiems jis dar nėra toks tolimas. Atsimenu, 2012 m. čia buvo imituotas mūšis ir persikėlimas per Nemuną“, – šnekėjo Prancūzijos ambasadorė.
Ji dėkojo Kauno savivaldybei ir Vytauto Didžiojo karo muziejumi, kurių bendradarbiavimo su ambasada vaisiumi tapo paminklinė lenta. Padėkos nusipelnė ir Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ministerijos archyvas bei pati Prancūzijos ambasada.
„Manau, nauja paminklinė lenta (…) leis visiems turistams, taip pat ir prancūzams, atrasti šią vietą. Po daugiau nei 200 metų stendo atidengimas sustiprina Lietuvos ir Prancūzijos atminties ryšius, po daugiau nei dviejų šimtmečių Prancūzija liudija solidarumą su Lietuva ir prisideda prie jos saugumo dalyvaudama sustiprintoje NATO misijoje“, – sveikos pompastikos netrūko C. Lignières-Counathe kalboje.
Prisiminė nepaprastą vaizdą
Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas, karo istorikas A. Pociūnas, dar prieš gerus penkis dešimtmečius su mokyklos suolo draugais tvarkęs piliakalnį, pažymėjo, kad napoleonistinė tema ir viena iš istorinių Kauno aktualijų.
„Vėliau ant kalno buvo atidengta lenta, pastatėme paminklą Naugardiškėse. Tačiau svarbu ne tik kiek visko padaryta, istorija man lėmė pamatyti įspūdingą reginį 1997 m. atkuriant armijos persikėlimą per Nemuną. Tiltu kirtus upę ir kitame krante laukiant, kol pasirodys Prancūzijos kariuomenės karo istorijos klubai, išlindo saulė. Jos spinduliai nuplieskė armijos dalinių auksines kokardas, mundurus – gyvai pamačiau tai, ką skaitome vadovėliuose, regime paveiksluose, – atgijusį persikėlimo operacijos vaizdą piešė istorikas.
– Viskas juda ir žygiuoja link tilto. Negalėjome tilto pastatyti kur Nemunas daro kilpą, nes ten yra daug akmenų, kurių mūsų upių tėvas ne vieną sunešė per ilgą laiką, bet tai iš tikrųjų buvo nepakartojama akimirka. Saulė švytėjo neilgai, kelias minutes, o paskui priblėso – birželis buvo apniukęs ir vėsokas.“
Tai, kad antradienį atidengta paminklinė lenta, anot A. Pociūno – dar vienas žingsnis į priekį miesto turizmui. Kaunas esąs toks pat turtingas istorinių vietų kaip Vilnius, Klaipėda ir kiti miestai, o kai kuriais aspektais net svarbesnis.
Žingsnis į užverstus istorijos puslapius
„Daugelis imperatorių Napoleoną I pas mus, vis dėlto, mini kaip grobiką, agresorių. Nebuvo jis nei geras, nei blogas, tiesiog buvo priverstas pradėti šį 1812-ųjų karą. Mums, lietuviams, tai yra labai svarbu, kad daugiau nepakartotume tokių nesąmonių, kaip 1795 m., 1940 m.“ – pamokančią praeities galią pabrėžė karo istorikas.
A. Pociūnas priminė, kad piliakalnis anuomet stūksojo Prūsijos teritorijoje, o anoje Nemuno pusėje plytėjo Rusijos imperija. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo vienu brūkštelėjimu iš Europos istorijos dingo jungtinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Net rusų istorikai dabar esą pripažįsta, kad agresorius buvo Rusijos imperatorius Aleksandras I, pats besiruošęs su 200 tūkst. karių suduoti lemiamą smūgį link Varšuvos.
„Napoleonas buvo priverstas leistis į karinį žygį, o lietuvių viltis buvo su šiuo imperatoriumi susigrąžinti savo valstybingumą. Kaip tai būtų atsitikę, XXI a. spręsti negalime, bet tai buvo simbolis, viltis – galvojome, kad su Napoleonu galėsime daug pasiekti tuo metu, kai daugelis Europos valstybių kentėjo nuo baudžiavos, priespaudos ir įvairių okupacijų“, – sakė A. Pociūnas.
Negražus elgesys, mūsų bažnyčių plėšimai, kuriais pasižymėjo Prancūzijos kariuomenė, pasak karo istoriko, yra visų armijų be išimties bėda. „Kaip sakydavo imperatorius, karas yra mėšlas, – žodžių į vatą nevyniojo A. Pociūnas, tuoj pat trumpai nupasakojęs ir naujojo stendo atsiradimo aplinkybes.
– Būtent šią lentą pasirinkome dėl to, kad joje labai aiškiai išdėstytas visas veiksmas. Kilo mintis sėsti ir papunkčiui atstatyti kariuomenės dalinių judėjimą, veiksmus bei geografines žymas, kad kauniečiai ir mūsų svečiai pagaliau galėtų toje litografijoje pasižiūrėti, kaip atrodė 1812 m. persikėlimas. Manau, mums pasisekė – tai naujas žingsnis į užverstus istorijos puslapius. Galvoju, kad jų yra labai daug, ir bendradarbiaudami su miesto valdžia bei Prancūzijos ambasada, dar nemažai tų puslapių atversime.“
Paliko ant Kauno juodą dėmę
Pagal Kauno apskrities viešosios bibliotekos (KAVB) portale pateikiamas rašytinių šaltinių ištraukas, 1812-ųjų birželį vykdant operaciją per Nemuną buvo nutiesti keturi tiltai, o persikeliančią kariuomenę Napoleonas stebėjo nuo kalvos greta Jiesios upelio. Imperatoriaus palydoje buvo ir lietuvių – kunigaikščiai Eustachijus Sanguška, Romualdas Giedraitis, grafai Liudvikas Pacas, Gabrielius Oginskis.
1812 m. birželio 24-25 d. per didžiausią Lietuvos upę persikėlė ir per Kauną pražygiavo apie 220 tūkst. karių. Operatyviai suorganizavus tiltų tiesimą ir perkėlus dešimtis tūkstančių žmonių, žirgų, kito karinio turto, A. Pociūno pasakojimu, ne tik nežuvo nė vienas karys ar žirgas, bet nebuvo prarastas nė vienas vežimas.
Visgi, toliau dėstoma KAVB portale, kauniečiai nesutiko Napoleono iškilmingai kaip išvaduotojo, mat jo kariai apiplėšinėjo miestiečius. Dalis gyventojų skubiai pasitraukė iš Kauno, kuriame 1812 m. buvo apie 5 tūkst. gyventojų ir apie 600 pastatų.
Pralaimėjęs karą Rusijoje, persekiojamas caro kariuomenės ir atšiaurios žiemos, Napoleonas su savo Didžiosios armijos likučiais traukėsi. Į Kauną sugrįžęs ankstų 1812 m. gruodžio 7-osios rytą, imperatorius trumpam apsistojo buvusiame Echelio name (Muitinės g. 14), tačiau neužsibuvo ir vakare pasiekė Marijampolę.
„Tomis dienomis Kaunas patyrė išbadėjusių, demoralizuotų prancūzų kareivių siautėjimą. Persekiojami rusų kariuomenės prancūzų armijos likučiai gruodžio 14 d. padegė miestą ir persikėlė per Nemuną. Po dviejų dienų rusų kariuomenė užėmė Kauną. Per šį karą Kaune buvo sunaikinta apie penktadalis namų“, – nurodoma Prano Juozapavičiaus rankraščių rinkinyje „Kaunas ir jo apylinkės“ (1980).
