Maištinga paauglystė, dažni pabėgimai iš globėjos namų ir karštligiškas pasipriešinimas aplinkinių pagalbai. Galiausiai – supratimas bei nuoširdus dėkingumas už sunkiai protu suvokiamą kantrybę, neįkainojamą pagalbą bei žmogišką šilumą. Šitaip kontrastingai apie kelerius globoje praleistus metus kalba kaunietė Ernesta Ručytė. Dabar trijų atžalų mama ir pati svajoja vieną dieną tapti globėja, kad atsilygintų likimui už jai suteiktą šansą kabintis į gyvenimą.
Asmenine istorija su „Kas vyksta Kaune“ pasidalinusi 35 metų moteris prisiminimuose grįžo keliais dešimtmečiais atgal, kur giliai įsirėžę sunkiausi išgyvenimai. Dabar visa tai ji vertina kitaip. Atrodo, kad anuomet nepritekliais bei kitais išbandymais grūdinęs likimas čia pat įteikė ir dovaną – galimybę atsidurti rūpestingoje globoje.
Pirmoji reakcija – šokas
„Aš buvau tikrai problemiškas vaikas, nuolat prieštaravau ir visaip priešinausi globai. Norėjau likti su mama, nors ir neturėjom kur gyventi, net mokyklos tuo metu neišgalėjom padoriai lankyti. Man buvo labai sunku. Nepaisant problemų dėl alkoholio, ji mus labai mylėjo ir vis stengėsi atsikratyti savo bėdų“, – pasakoja Ernesta.
Ji lyg šiandien atsimena tą dieną, kai būdama trylikos drauge su septynmete seserimi atsidūrė tuo metu besikūrusiame Vaikų gerovės centre „Pastogė“. Pamačiusi savo būsimą globėją, tiesmuko būdo paauglė neapsimetinėjo: „Iškart nusisukau ir galvoju sau: „Va Jėzau, ką aš su ja veiksiu? Nu jau ne, pas ją tai aš neisiu! Čia gi kraupus vaizdas.“
Buvo šokas – nesuvokiau, kas vyksta. Tai buvo visai kitoks žmogus. Dar tas ilgas sijonas ir keistai atrodę plaukai. Maniau, kad mane išims iš „komforto zonos“, kadangi iki tol buvo patogu – galėjau veikti ką noriu, išeiti kada noriu. O ji taip sėdėjo, žiūrėjo į mus ir galiausiai sako: „Paimsiu aš tas mergaites.“
Puoselėjo ryšį su tėvais
Vėliau globėja Aldona prisipažins, kad Ernesta buvusi pati sunkiausia mergaitė iš dešimčių jos globoje gyvenusių vaikų. Nepaisant to, savo atsainiu nusiteikimu bei išsišokimais geležinę kantrybės taurę galbūt ne kartą perpildžiusi paauglė iš globėjos niekada nesulaukė piktų žodžių. Užuot moralizavusi ar tūžusi, moteris išlikdavo rami, supratinga ir palaikanti kiekviename žingsnyje.
„Ji su manimi turėjo labai daug problemų. Nuolat bėgdavau iš jos namų, ne kartą ieškojo su policija. Maža to, čia net ir po darbo valandų prisijungdavo „Pastogės“ darbuotojai. Jie bet kuriuo metu atvažiuodavo ir pas mus į namus, kai gyvendavome su mama, kuri vis atkrisdavo ir įnikdavo į alkoholį. Tik vėliau įvertinau, kiek daug tie žmonės dėl mūsų padarė, nors dažnai galėdavo tiesiog nuleisti rankas. Rodos, jie neskaičiavo nei laiko, nei jėgų. Juk tokių šeimų būdavo ir tebėra tikrai ne viena“, – pagarbiai apie vaikų globos specialistų pastangas atsiliepė E. Ručytė.
Pasak jos, visi šie žmonės atidavė nepalyginamai daugiau savęs nei jiems priklausytų. Socialiniai darbuotojai visapusiškai padėjo ne tik mergaitėms, bet ir į alkoholizmo liūną įklimpusiai motinai. Ernesta negali pamiršti, kai „Pastogės“ vadovas anuomet leido be namų likusiai jos mamai trumpam apsistoti nebaigtose įrengti įstaigos patalpose, o kartą iš asmeninių lėšų davė pinigų, kad moteris galėtų gydytis nuo ją kamavusios priklausomybės.
Tuo metu globėja, nors ir nusižengdama galiojusioms formalioms taisyklėms, kaip įmanydama skatino globotinių ryšį su tėvais. Evelinos atveju ji rengdavo susitikimus, kviesdavo mamą drauge minėti didžiąsias metų šventes, o sykį slapčia priglaudė pas save namuose ištisai savaitei, kad padėtų išsikapstyti eilinį kartą įklimpus į daugiadienį alkoholio liūną. Globėja paprašydavo tik niekam apie tai nepasakoti, mat tuometinė tvarka draudė vaikų susitikimus su girtaujančiais tėvais.
Su globėja bendrauja iki šiol
Prireikė bemaž pusės metų, kol pagaliau atsirado tvirtesnis ryšys tarp globėjos ir nuolat maištaudavusios paauglės. Moteris netgi atrado mergaitės gebėjimą rašyti ir vis ragino tobulėti bei rinktis žurnalistikos studijas. Vienas Ernestos straipsnis apie Lietuvos laisvę Sausio 13-osios proga yra patekęs ir į spaudą. Vis dėlto vėliau trijų vaikų susilaukusi moteris pasirinko kulinarės profesiją.
Dvejus metus globoje praleidusi Ernesta prisimena visąlaik norėdavusi greičiau ištrūkti iš uolios priežiūros, tačiau sulaukusi tos dienos, kai teko palikti globėjos namus, negalėjo sutramdyti ašarų. Jos artimas ryšys su globėja išlikęs iki pat šių dienų: „Ji netgi buvo šalia, kai gimė mano pirma dukrytė. Vėliau ne kartą padėjo priimti reikšmingus gyvenimiškus sprendimus.“
Dabar, kuomet Aldona mini savo jubiliejų sukaktis, ją pasveikinti Ernesta su seserimi kaskart vyksta drauge pasiimdamos ir savo mamą. Moterys iki šiol jaučia didžiulį dėkingumą motiniškos šilumos niekada negailėdavusiai globėjai.
„Globėjos namuose jautėmės ne tik pavalgydintos, aprengtos, bet ir viskuo aprūpintos – lankėme įvairius būrelius, vykdavome į stovyklas, buvome skatinamos viskuo domėtis, daugiau skaityti. Su ja apie viską galėdavai pasikalbėti atvirai. Net ir pradėjusi savarankišką gyvenimą, aš vis kreipdavausi į ją patarimo, pagalbos, nes žinojau, kad čia sulauksiu nuoširdaus atsako“, – kalba Ernesta.
Neseniai ji patyrė daug juoko sukėlusį akibrokštą, kuomet, svečiuojantis buvusios globėjos namuose, garbaus amžiaus moteris ištraukė beveik du dešimtmečius saugotą laiškelį. Jį vaikystėje per raštvedybos užsiėmimus buvo atspausdinusi Ernesta: „Atsiprašau, teta. Aš labai jus myliu. Gal galėčiau vėl išeiti į šokius?“
Vietoje padėkos – nepelnytas puolimas
Gerų žodžių atsidavusiems globėjams negailinti kaunietė teigia su ironiška šypsena žvelgianti į pastaruoju metu kylantį ažiotažą dėl vaikų globos: „Jau net juokinga matyti, kaip suaugę žmonės lengvabūdiškai pasiduoda visiškam populizmui vertindami įvairias su vaikais susijusias situacijas ir netgi drįsta pulti globėjus. Niekas iš tikrųjų nežino ir nemėgina suprasti, kiek daug darbo jie padaro drauge su socialiniais darbuotojais, kol to nepamato iš arčiau arba nepatiria patys. Tai nuostabūs žmonės, kuriems turime būti be galo dėkingi. Aš nežinau, kur ir kuo būčiau dabar, jei ne tas nepažabojamas globėjos gerumas.
Tai sunkus ir nedėkingas darbas, bet vis dažniau pati pagalvoju, kad užauginusi savo tris atžalas, tapsiu globėja. Tikrai norėčiau suteikti bent vienam vaikui šansą, kad jis galėtų eiti toliau, o sulaukęs pilnametystės, neklaidžiotų klystkeliais, bet kabintųsi į gyvenimą.“
Vos išgirdusi klausimą apie pinigus, E. Ručytė atkerta, kad vaiko globa nė iš tolo negali būti tapatinama su uždarbiu. Šį savo įsitikinimą ji iliustruoja asmeniniu pavyzdžiu: „Mudvi su seserimi pas globėją augome lyg pilnaverčiai šeimos nariai, todėl tie pinigėliai, anuomet nesiekę nė kelių šimtų litų, tikrai nebuvo tokie dideli, kad mus išlaikyti. Nežiūrint to, kai mano sesuo, sulaukusi šešiolikos, paliko globėjos namus, ši buvo sutaupiusi už globą gautus pinigus ir kurį laiką sesei kas mėnesį duodavo po šimtą litų. Tai įrodo, kad globa – tikrai ne būdas užsidirbti ar juo labiau pralobti.“
Vaikams aukojosi ne dėl garbės
Pašnekovė prisiminė, kad vienu laikotarpiu jos globėjos namuose gyveno net penkios paauglės, o iš viso „teta Aldona“ savo globotines skaičiuoja dešimtimis. Daugelį jų pažinojusi Ernesta tvirtina, kad dabar jau suaugusios moterys gyvena laimingus gyvenimus, o nemaža dalimi jų sėkmės tapo būtent likimo mestelėtas šansas patekti į rūpestingą globą.
Ernestai ypač įsiminė globėjos pamokymai atleisti tėvams už paklydimus, nenešioti savyje pykčio ir ugdytis pagarbą. Daugelis jos augintų vaikų, kurie nėra likę našlaičiais, nenusigręžė nuo savo biologinių tėvų ir rūpinasi jais senatvėje: „Aš ir pati sugebėjau atleisti mamai ir numalšinti tą pyktį gal tik sulaukusi trisdešimties. Užtat dabar jaučiuosi esanti visai kitas žmogus.“
„Norėjome siūlyti savo globėją, kad būtų nominuota kokiam nors apdovanojimui, tačiau ji tam paprieštaravo sakydama, kad nenori afišuotis ir ne dėl garbės savo gyvenimą pašventė globai. Jei kada paklausdavome, kodėl ji išvis ėmėsi tokios pasiaukojančios misijos, sulaukdavome vis tų pačių žodžių: „Man atrodo, kad aš galiu kažkam padėti.“ Ir išties ji labai daug kam neįtikėtinai padėjo, viena užauginusi du savo vaikus ir į gyvenimą išleidusi dešimtis globotinių. Tad čia veikiausiai yra ne kas kita kaip įgimta savybė ar tiesiog pašaukimas daryti gera.“
