Jokia paslaptis, kad Lietuvos laikinąja sostine tapęs Kaunas tarpukariu išgyveno ekonominį, mokslinį ir kultūrinį renesansą. Šiam gyvenimo kokybės šuoliui didžiulę įtaką turėjo ne tik aukštai iškeltos laisvų piliečių galvos bei srūvančios vakarietiškos tendencijos, bet ir pavienės asmenybės, vedusios visuomenę progreso keliu.
Vienas tokių žmonių – gydytojas akušeris ginekologas, profesorius Pranas Mažylis, iš esmės pakeitęs gimdymo praktiką. Apie jo anuomet įvestas medicinos naujoves ir šių dienų gydytojo požiūrį į nėštumą „Kas vyksta Kaune“ kalbėjosi su Kauno klinikinės ligoninės P. Mažylio gimdymo namų vadovu dr. Tomu Biržiečiu.
1885 m. buvusiame Šileikiško kaime gimęs P. Mažylis 1908 m. emigravo į Lenkiją, kur 1913 m. baigė Jogailos universiteto medicinos fakultetą, o nuo 1914 m. dirbo Krokuvos ligoninėje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, be gana aktyvios politinės veiklos P. Mažylis pasinėrė į medicininį ir akademinį darbą.
Būtent jo pastangomis tarpukariu rekonstruota Raudonojo Kryžiaus ligoninė – šiai įstaigai gydytojas kurį laiką ir vadovavo, tačiau 1935 m. prasidėjus nesutarimams tarp P. Mažylio ir Raudono Kryžiaus vadovybės, maždaug per devynis mėnesius pastatyta privati ligoninė V. Putvinskio gatvėje.
Čia persikėlė Akušerijos ir ginekologijos katedra, visąlaik tvyrojo akademinė dvasia, buvo dirbamas mokslinis darbas. Kauno klinikų tuomet nebuvo, jos pastatytos 1939 m. ir užėjus Antrajam pasauliniam karui buvo tik pradėjusios veikti, o kaip akademinė įstaiga visu pajėgumu ėmė dirbti po karo.
Nuo 1936 m., kai pradėjo veikti privati moterų ligoninė, keliskart reorganizuotai įstaigai vadovavo pats P. Mažylis, Emilija Bliūdžiūtė, Halina Bobianskienė, Eugenijus Valasevičius ir laikinai – Irena Tumelionienė. Skaičiuojant ir pastarąją, pernai pareigas užėmęs akušeris ginekologas T. Biržietis per daugiau kaip 82 įstaigos gyvavimo metus yra šeštas jos vadovas.
Ne privilegija, o pareiga
„P. Mažylio gimdymo namai ypatingi tuo, kad turėjo ilgalaikius vadovus. Ir aš tikiuosi, kad ne metams čia atėjau (juokiasi). Įstaigos vadovu tapau tiesiog palankiai susiklosčius aplinkybėms, be to – gyvenimas prasmingas ir įdomus, kai jame yra pokyčių, iššūkių. Gavau pasiūlymą, kurį priėmiau“, – pasakojo T. Biržietis.
Jo manymu, ligoninių vadovais neretai tampa specialistai, manantys turį tam tikrų šioms pareigoms reikalingų savybių, turintys viziją, žinantys, ko įstaigai siekti. Įstaiga taip pat renkasi tokį žmogų, kurį mato galintį vadovauti, formuoti įstaigos politiką. Tam tikra abipusė rizika ateinant naujam žmogui yra. Visgi nepabandęs ir nežinosi, ar pavyks.
„Pirmiausia, turi pats subręsti ir norėti dirbti tokį darbą, o gyvenimas parodo, ar išties gali tai daryti. Ar esi tinkamas, ilgainiui patvirtina ir personalas, ir rezultatai, be to – viskas tikrai priklauso ne nuo vieno žmogaus, o nuo komandos, finansavimo, socialinių reiškinių (gimstamumo mažėjimas nori nenori atsispindi akušerines paslaugas teikiančių įstaigų rodikliuose) – vardijo pašnekovas.
– Užimti tokias pareigas yra pareiga ir atsakomybė, ne privilegija. Kas nebijo ir nesikrato atsakomybės, imasi tokio darbo. Išbandymą valdžia išlaiko ne visi. “
Pionierius, statęs šiuolaikinės akušerijos ir ginekologijos pamatus
P. Mažylis buvo žmogus, kuriam patikėta formuoti Lietuvos akušerinę-ginekologinę tarnybą. Tai buvo vienas Aukštųjų kursų, iš kurių gimė Vytauto Didžiojo (iki 1930 m. – Lietuvos) universitetas (VDU), sudarytojų, jis vadovavo pirmajai VDU įsteigtai Akušerijos ir ginekologijos katedrai. Kaip aiškino T. Biržietis, kol nebuvo sukurta akušerinės pagalbos tarnyba, daugelis moterų, ypač iš kaimo, gimdydavo tiesiog namie. Gimstamumas buvo didelis, bet vyravo didžiulis naujagimių ir gimdyvių mirtingumas. Būtent tarnybos suformavimas leido pažaboti mirtingumą ir smarkiai pagerinti rezultatus.
Asmenybė tai buvo neeilinė, nors dėl savo kairiųjų pažiūrų šiandien galėtų būti kritikuojamas. P. Mažylis liko vadovauti ligoninei bei katedrai po įstaigos nacionalizavimo 1940 m. Šias pozicijas jis užėmė ne šiaip sau – tai buvo stipri asmenybė, viena tų, kurių sovietai nesugebėdavo pažaboti ir toleruodavo.
„P. Mažylis pradėjo daryti ne vieną visiškai naują sudėtingą ginekologinę operaciją, galima sakyti, buvo modernios akušerijos-ginekologijos pradininkas Kaune. Tarp gydytojų profesorius akademikas P. Mažylis buvo labai gerbiamas, tarpukariu – žinomas ir tarptautiniu mastu. Dabar pasaulyje jau vargu ar kas žinotų, bet Lietuvoje daugelis medikų pažįsta šią istorinę asmenybę“, – vertino P. Mažylio gimdymo namų vadovas.
Iš neginčijamo autoriteto – pakeleivis gausios informacijos takais
Jeigu apie 1930-uosius Lietuvoje per metus pasaulį išvysdavo maždaug 70 tūkst. naujagimių, mūsų laikais šis skaičius vos viršija 30 tūkst. O medikų, atvirkščiai, gerokai daugiau nei būta tarpukariu, tačiau anuomet vyravo visai kitokia darbo specifika, kelti kitokie reikalavimai, lūkesčiai.
„Tikriausiai, šių dienų akušeris ginekologas nėra nei labiau atsipalaidavęs, nei turi mažiau darbo, nes mažėjant gimstamumui uždaromi kai kurie akušerijos stacionarai, jų Lietuvoje smarkiai sumažėjo – dėl to didesnėms ligoninėms krūvis išlieka toks pats. Jau ne vienerius metus Kauno gydymo įstaigose gimdymų skaičius yra gana stabilus, – statistiką probėgšmais apžvelgė T. Biržietis.
Berods, mažiausiai gimdyta apie 2000-2001 m., paskui metai po metų gimstamumas augo, o dabar stabilus ir šiek tiek pamažėjęs. Statistika labai įdomi – tarpukariu labai gausios šeimos, turinčios 10-15 vaikų, gyveno kaime, mieste šeimos buvo mažesnės. Sovietmečiu šeimos išvis susitraukė, turėjo 1-2 vaikus, nors kaimuose didelių šeimų dar išliko. Gi atgavus nepriklausomybę įvyko demografinis persiskirstymas – iš kaimų daugelis išvažiavo į miestus, provincijoje nedidelių šeimų neliko, bet miestiečių šeimos pagausėjo.“
Akušerio ginekologo darbas, pašnekovo manymu, taip pat keičiasi. Kadangi P. Mažylio laikais perinataliniai (susijęs su gimimu ir 10 dienų po jo – „Kas vyksta Kaune“) rezultatai buvo labai prasti, buvo didelis gimdyvių mirtingumas, kaip tik reikėjo agresyvios medicinos, kad tai būtų suvaldyta. Dabar, kai naujagimių sergamumas ir mirtingumas, gimdyvių mirtingumas yra vieni geriausių Europoje – lenkiame ne vieną Vakarų Europos valstybę ir stengiamės lygiuotis į Skandinavijos šalis, kurios turi geriausius perinatalinius rezultatus – atsiranda kitokie iššūkiai.
„Pradedi galvoti ne tik kaip padaryti, kad skaičiai popieriuje būtų geri, tačiau ir padaryti laimingą žmogų. Pats gydytojas savaime galbūt nelabai keičiasi, bet kinta visuomenės reikalavimai, požiūris – tai verčia prisitaikyti ir medikus. Kitaip žvelgiame į žmogų, bendravimą, daugiau aiškinime ką ir kodėl darome, o priimant sprendimus dalyvauja pacientė ir jos artimieji“, – tvirtino T. Biržietis.
Jei tarpukariu gydytojas buvo didžiulis autoritetas ir niekas neklausdavo, kodėl reikalinga viena ar kita procedūra, sovietmečiu paciento nuomonė taip pat buvo absoliučiai nesvarbi, mūsų dienomis yra visiškai kitaip. Naudodamasis informacinėmis technologijomis reta liga sergantis pacientas gali apie ją pasiskaityti ir žinoti daugiau nei kai kurie gydytojai. Kita vertus, atsirinkti, kas yra tiesa, ne taip lengva, dėl to gydytojo vaidmuo didžiulis – dar svarbiau parodyti ir suorientuoti, kad ne viskas, ką perskaito žmogus, teisinga ir svarbu.
Suvaldžius mirtingumą – nauji tikslai
Nukraujavimas, dėstė T. Biržietis, iki pat dabar visame pasaulyje yra viena svarbiausių nėščiųjų bei gimdyvių mirties priežasčių. Pagrindines priežastis apskritai galima skirti į kelias kategorijas – tai kraujavimas, sepsis, eklampsija, rečiau – embolijos. P. Mažylis pradėdamas taikyti kraujo perpylimus matė smarkiai į priekį, suprato, kad nukraujavimas yra didžiulė problema, kurią ėmėsi spręsti.
„Dabar tai yra stiprioji Lietuvos vieta, bet gausių kraujavimų irgi būna, juos numatyti labai sunku. Visgi dėl šios priežasties kylančių gimdyvių mirčių galima išvengti, gerai valdant kraujavimą galima išsaugoti gyvybę. Aišku, medikai negali padaryti žmogų nemirtingą“, – kalbėjo medikas.
Šiandien svarbiausios medicinos naujovės ir tendencijos – orientuojamasi į mikroinvazines, kaip galima mažiau organizmą pažeidžiančias procedūras. Jeigu gali neoperuoti, geriau neoperuok, jeigu gali pagelbėti mažesnės apimties operacija, taip ir daryk. Visame pasaulyje krypstama į kuo švelnesnę, konservatyvesnę, neinvazyvią mediciną. Akušerijos ir ginekologijos srityje – lygiai tas pats: jei įmanoma, operacijos stengiamasi išvengti, apskritai įsitvirtina holistinis požiūris: gydai ne ligą, o visą žmogų.
„Kalbant apie gimdyvių kraujavimą, perversmą padarė ir medikamentai, leidžiantys išvengti daugelio intervencijų, ne tik lyginant su P. Mažylio laikais, bet ir su tuo laikotarpiu, kai pats pradėjau dirbti. Taktikos pasikeitė radikaliai ir pasisuko į neagresyvią mediciną. Dėmesys skiriamas šeimos, naujagimio poreikiams, gimdymo namai siekia naujagimiui palankios ligoninės vardo, skinasi kelią šeimai palankios ligoninės sąvoka, – pastebėjo P. Mažylio gimdymo namų vadovas.
Atrodo, ką dar mokytis apie tokį natūralų procesą kaip žindymas, tačiau per daugelį metų tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek sovietinėje erdvėje formuota, jog reikia žindyti griežtai nustatytomis valandomis, o dar geriau naudoti mišinius. Dabar vėl viskas grįžta atgal – skelbiama, kad nieko nėra geriau už natūralų žindymą – to privalu mokyti, iš pradžių požiūrio, o po to procedūros. Anksčiau daugelis tiesiog nekreipė dėmesio, užaugome kaip užaugome.“
Technologijų amžiuje popierizmo ne mažiau
Darbo specifiką tiesiog aukštyn kojomis apvertė ir informacinės technologijos, kurių dar neseniai nebuvo. Dėl jų šių dienų gydytojas priverstas atlikti daug darbų, apie kuriuos anksčiau net negalvojo: pildyti įvairius registrus, siekiama, kad nėščiosios kortelės ir gimdymo istorijos būtų virtualioje erdvėje, ne popierinės.
„Ar tai geriau – kitas klausimas. Kol kas visiems, dirbantiems su elektroninėmis sistemomis, duomenų įvedimas užima daugiau laiko nei popierinio dokumento užpildymas, bet siekinys yra, niekur nedingsi. Atsirado technologijos, jomis naudojasi visas pasaulis, pradedame naudotis ir mes – norisi tikėti, kad privalumus pajausime. Ta pati Elektroninė sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinė sistema turi koreguotinų niuansų, tačiau tai nereiškia, kad jos nereikia“, – atsargiai, bet optimistiškai į pacientų duomenų tvarkymo naujoves žvelgė P. Mažylio gimdymo namų vadovas.
Paradoksalu, bet informacinių technologijų amžiuje dėl minėtos aiškinimo ir konsensuso politikos gerokai padaugėjo ir popierinių dokumentų. Dabar pacientui turi suteikti informaciją apie parinktos procedūros motyvus, privalumus, galimas rizikas bei alternatyvius gydymo būdus ir asmuo pasirašo sutinkantis, kad procedūra būtų atlikta. Į senuose archyvuose naikinamų ligos istorijų vietas, kaip pažymėjo T. Biržietis, dabartinės istorijos netelpa, vadinasi, yra gerokai storesnės.
Beje, technologijų išmanymas pirmyn veda ne tik registracijos ar naršymo erdvėje, bet ir gydymo sferoje. Daug kas nuo aparatūros priklauso endoskopinėse, laparoskopinėse operacijose, dabar į Lietuvos mediciną ateina robotinė chirurgija, leidžianti operuoti per nuotolį. Šitaip operuojant galima atlikti dar tikslesnius judesius, išvengti rankų drebėjimo, bet tai reikia išmanyti ir daryti, taip įgyjant įgūdžius. Progresas neišvengiamas.
Straipsnis yra iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“ skirtomis lėšomis.
