Metų pabaigoje pristatome ne vieną Kauną tarpukariu ir dabar garsinančią ryškią asmenybę. Primename, kad 2019-ieji paskelbti Laikinosios sostinės metais, nes lygiai prieš šimtą metų čia iš Vilniaus ėmė keltis pagrindinės atkurtos Lietuvos valstybės institucijos. Tuo metu Kaune gyveno ir aktyviai darbavosi broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, dirbę ne tik valstybės naudai, bet ir drauge sukūrę ne vieną stambų to meto verslą. Šių ryškių asmenybių pavyzdys įkvepia ir šių dienų Kauno verslininkus – apie juos taip pat šis mūsų pasakojimas.
Dviejų brolių tandemas
„Visų pirma, Kaunas turėtų padėkoti Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Vailokaičiui už tai, kad būdamas įtakingu valstybės veikėju, drauge su bendraminčiais sugebėjo įtikinti atkurtos valstybės vadovus, jog tinkamiausia vieta perkelti sostinę iš Vilniaus yra Kaunas, – sako Humanitarinių mokslų daktare, istorikė Vilma Akmenytė – Ruzgienė. – Reiktų pripažinti, kad tuo metu – apie 1919 metus – dauguma Lietuvos miestų buvo gana silpnai išvystyti, stipriai nukentėję ir apleisti po Pirmojo pasaulinio karo sunkumų, todėl naujos valstybės sostinės statybos galėjo prasidėti bet kuriame kitame mieste, nebūtinai Kaune. Tačiau Kaunas pasirinktas dėl strategiškai patogios vietos – dviejų upių kelio, išlikusios pramonės ir darbuotojų potencialo“.
Ir šioje vietoje – naujosios sostinės statybose, ekonominiame pakilime, valdyme sublizga ne tik ekonomisto Jono Vailokaičio asmenybė, bet ir jo vyriausiojo brolio kunigo Juozo. Pasak istorinių šaltinių, šių dviejų žmonių veiklos Lietuvoje negalima vertinti atskirai, nes viskas, ką jie darė, – darė drauge.
Ieškant paralelių su šių laikų Kauno verslininkais, šių dviejų brolių neatskiriamą tandemą galima būtų palyginti nebent su brolių dvynių – bendrovės „Audimas“ įkūrėjų ir akcininkų Rimvydo ir Arvydo Povilaičių, kurie nuo 1992 m. drauge kūrė ir valdė Kaune įkurtą sportinės aprangos įmonę, per tą laiką išaugusią į stambią, Lietuvos vardą garsinančią bendrovę. O šių laikų Nepriklausomoje Lietuvoje brolių Vailokaičių sėkmę tarpukario Lietuvoje galima būtų lyginti su daugybe Kaune naujai ar tęsiant senąsias tradicijas susikūrusių verslų, kurie išaugo į stambias įmones ir pelnė tarptautinę sėkmę – tai bendrovė „Vičiūnų grupė“, SBA koncernas, bendrovė „Volfas Engelman“, „Kesko Senukai“ grupė ir daugelis kitų.
Atsakingas verslas rūpinasi ir savo aplinka
„Analizuojant Vailokaičių veiklą, akivaizdu, kad jie buvo ne tik puikūs verslininkai, bet ir filantropai, daug prisidėję prie valstybės kūrimo ir net tokio svarbaus įvykio, kaip Klaipėdos krašto susigrąžinimas, jie mecenavo kultūrą, meną, skyrė stipendijas nepasiturintiems studentams. Sulyginti jų plačius mostus su šių dienų verslo pagalba įvairioms valstybės sritims yra gana sudėtinga, laikai gerokai pasikeitė, tačiau Kaune tikrai daug verslo įmonių, kurios nuolat prisideda prie miesto kultūros, sporto ir kitų sričių rėmimo. Ir tikrai ne apie visus gerus darbus verslo žmonės garsiai kalba, todėl dažnai visuomenė ir ne viską sužino“, – sako Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas, kaunietis verslininkas Benjaminas Žemaitis.
Paprašytas pavardinti, jo nuomone, daugiausiai prie miesto iniciatyvų rėmimų prisidedančius verslus, B. Žemaitis mini tuos pavadinimus, kuriuos ir paprasti miestiečiai dažniausiai mato renginių informacinėje medžiagoje. Verslininkų autoriteto vertinimu, tai savo laiku „Žalgirį‘ rėmusi bendrovė „Vičiūnų grupė“, daug renginių ir iniciatyvų Kaune ne vienerius metus palaikanti bendrovė „Volfas Engelman“, tarp į socialines ir kultūrines iniciatyvas įsitraukiančio verslo minimos Kaune įsikūrusios bendrovės „Kautra“, „Husqvarna“, „Samsonas“, „Hegelman Transporte“, šiemet rimtai išgelbėjusi rėmėjų vis sunkiau randantį tradicinį Pažaislio festivalį.
Žvelgiant retrospektyviai, nemažai paramos kultūros renginiams yra skyrusi Kaune įsikūrusi „Karft Foods Lietuva“, kurios prekinis ženklas „Jacobs“ ne vienerius metus buvo pagrindiniu festivalio „Kaunas Jazz“ rėmėju. Paklaustas apie šių dienų festivalio rėmėjus, „Kaunas Jazz“ sumanytojas, įkūrėjas ir organizatorius Jonas Jučas sako: „Kiekvienais metais visų kauniečių ir ne tik jų mėgiamam festivaliui surasti rėmėjų darosi vis sudėtingiau, todėl labai džiugina tam tikras ratas tų, kurie tai daro nuosekliai daugelį metų – tai koncernas SBA, „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupė, verslininkas Samoilas Kacas, spaudos įmonių grupė „Repro“. Į šiuos žmones galime atsiremti ir jaustis tvirčiau“.
Jaunas ekonomistas Kaune įsteigia pirmąją bendrovę
Tačiau grįžkime prie Vailokaičių istorijos, kuri verta ne vieno straipsnio, o visos knygos ar net atskiro verslo vadovėlio – apie nuojautą, kuri itin svarbi versle, stiprias vertybes ir iškilų protą. Dalinamės žurnale „Kultūros barai“ publikuota Vlado Terlecko surinkta istorine medžiaga ir įžvalgomis apie Joną ir Juozą Vailokaičius.
Aktyvus Lietuvos valstybės kūrėjas, bankininkas, pramonininkas, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis gimė Šakių rajone (1886 m.), tačiau būdamas 26-erių persikėlė gyventi į Kauną (1912 m.) ir įkūrė „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonijos draugiją“ (pavadinimas ne kartą keitėsi). Jono Vailokaičio veiklos tiesiog neįmanoma atskirti nuo vyriausiojo brolio – kunigo Juozo darbų. Pastarasis rėmė ir brolio studijas Peterburgo prekybos ir pramonės institute, kur jis studijavo to meto Lietuvos jaunimui neįprastą, Rusijoje naują ekonomisto specialybę. Brolius derėtų laikyti bendražygiais, darniu tandemu.
Pirmoji J. Vailokaičio įsteigta bendrovė teikė paskolas lietuviams, kad šie galėtų supirkti parceliuojamų dvarų žemes. Kai kurie istorikai draugiją vadina banku, tačiau oficialiai tokio statuso ji neturėjo, nes neminima nė viename oficialiame bankų ir kitų kredito įstaigų sąraše.
Pirmojo pasaulinio karo metais brolių Vailokaičių keliai išsiskyrė: Juozas pasitraukė į Rusiją, o Jonas liko Kaune, toliau vadovavo minėtai draugijai, vokiečių įstaigoms supirkinėjo javus. Dienoraštyje rašė, kokių skriaudų gyventojams padarė kaizeriniai okupantai. Dienoraščiui patekus į vokiečių rankas, Jonas buvo suimtas, kalinamas, po to ištremtas iš Kauno ir sekamas kaip politinis nusikaltėlis. Vėliau apsigyveno Vilniuje, įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą, buvo jos maisto sekcijos narys. Aktyviai ėmėsi veiklos Lietuvai siekiant laisvės. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, 125 balsais buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (vienas jauniausių jos narių), važinėjo po Lietuvą aiškindamas konferencijos nutarimus, ragino žmones, kad patys rinktų valdžią ir kurtų savo tvarką (Taryba jam buvo pavedusi kuruoti Šakių – tuomet Naujamiesčio – ir Vilkaviškio apskritis).
Aktyviai dirba valstybės labui bei steigia banką
Jonas aktyviai dirbo įvairiose komisijose, parengė daug dokumentų, dažnai pasisakydavo posėdžiuose, rūpinosi pramonės kūrimu, ieškojo lėšų Tarybos veiklai finansuoti, vedė apskaitą, sudarė Tarybos sąmatą.
1919 m. J. Vailokaitis ėmėsi steigti banką, rūpinosi, kaip padėti kaimui kuo greičiau prisikelti iš karo griuvėsių. Su broliu Juozu, Mykolu Krupavičiumi, Aleksandru Stulginskiu ir Juozu Žebrausku pradėjo kurti Lietuvos ūkininkų sąjungą, kuri iš pradžių kėlė vien ekonominius tikslus – gerinti ūkininkų ekonominę padėtį ir dvasinę būklę, remiantis kriksčioniškomis nuostatomis, ginti privatinę žemės nuosavybę, organizuoti žemės ūkio gamybą, perdirbimą ir pardavimą, aprūpinti ūkininkus žemės ūkio mašinomis, padargais, trąšomis, paskolomis.
1920 m. Jonas Vailokaitis Kauno apygardoje pagal Lietuvos ūkininkų sąjungos sąrašą buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Šio Seimo atstovu tapo ir jo brolis Juozas. Krikščionių demokratų bloko prezidiumo nariui Jonui patikėta vadovauti vienai svarbiausių – Biudžeto ir finansų komisijai.
1922 m. kovo 3 d., neišbuvęs visos kadencijos, iš Seimo jis pasitraukė ir daugiau niekada nebuvo jo atstovas. Tai aiškinama dideliu Vailokaičio užimtumu, noru atsidėti verslui, tačiau kažin ar tai buvo pagrindinė priežastis. Nepriklausomybės ekonominių pamatų klojimas tapo vienas svarbiausių Vailokaičio darbų – Lietuvos ūkio banko (vėliau oficialiai vadinosi Ūkio banku) įsteigimas. Kuo ypatingas buvo Ūkio bankas? Tai buvo pirmasis bankas Kaune per visą bankininkystės Lietuvoje istoriją ir antrasis atkurtos valstybės nacionalinis bankas (anksčiau – 1918 m. gruodį Vilniuje pradėjo veikti Lietuvos prekybos ir pramonės bankas). Nuo 1922 m. tai didžiausias komercinis bankas, rimtas konkurentas užsienio kapitalo valdytiems bankams – Centraliniam žydų ir Lietuvos komercijos bankams.
Ūkio banko lėšomis finansavo savo veiklą
Ūkio bankas buvo Vailokaičių ūkinės veiklos finansinis centras, daugiausia jo pinigais buvo nupirktos, modernizuotos pramonės ir prekybos įmonės. Ne vienoje verslo srityje Vailokaičiai buvo pradininkai, gerai matę Lietuvos ekonomikos perspektyvas ir nevengę rizikos. Jie pirmieji susirūpino šaldytuvų įranga, skerdyklų statyba, žemės ūkio gaminių eksportu, cukrinių runkelių auginimu ir kt. Vailokaičiai įsteigė ar nupirko šias akcines bendroves: „Palemonas“, „Metalas“, „Maistas“, „Medis“, „Venta“, „Spėka“, „Linas“, „Eksimportas“, „Urmas“. Reikšmingiausios, iki 1940 m. okupacijos veikusios įmonės buvo „Palemonas“ ir „Metalas“. Didžiausia, moderni, aukštos kokybės plytas gaminusi įmonė „Palemonas“ padėjo „sumūryti“ Lietuvą, nes per metus jų pagamindavo po 7-8 mln., dar 4,5 mln. pridėdavo brolių plytinės Garliavoje, Kuršėnuose ir Panevėžyje. Manoma, kad „Palemono“ plytomis pastatyta didesnioji Kauno mūrinių pastatų dalis.
„Metalas“ pagal 1938 m. turėtą kapitalą (7,5 mln. Lt) buvo didžiausia privati įmonė Lietuvoje, ji gamino žemės ūkio mašinas ir padargus, vienintelė šalyje turėjo temperuoto ketaus liejyklą.
„Maistą“ 1923 m. įsteigė Juozas Vailokaitis, Malinauskas, Semaška ir dar keli smulkūs akcininkai. Abu broliai valdė 99 proc. įmonės akcijų. Vadovavo bendrovei Juozas. Eksportavo gyvulius, paukščius ir mėsos gaminius. Pastatė mėsos fabriką, skerdyklas, įsigijo šaldytuvus, įsteigė pavyzdinį paukščių ūkį.
Mėsos fabriką Kaune pradėjo statyti anglų firma „Flemming and Ko“, tačiau dėl valiutos nepastovumo statybų nebaigė, turtą pardavė Vailokaičiams. Šie įdėjo daug savų pinigų ir iš bankų paimtų paskolų, deja, investicija buvo nesėkminga, per vienerius metus patirta 463,2 tūkst. Lt nuostolių, iš jų apie 160 tūkst. Lt susidarė dėl to, kad vadinamajame Lenkijos koridoriuje buvo konfiskuoti keli į Čekoslovakiją siųsti maisto vagonai. Be to, nukrito dešrų kainos užsienio rinkose, dėl patirties stokos nesisekė organizuoti gyvulių supirkimo. 1925 m. pabaigoje „Maistas“ perėjo į kooperatyvų rankas, apie 1930 m. jį perėmė valstybė ir pavertė pagrindiniu gyvulių, mėsos produktų eksportuotoju.
Vailokaičiai ėmėsi cukrinių runkelių verslo – iš užsienio atsivežė sėklų, susitarė su ūkininkais dėl jų auginimo, įsteigė tyrimo laboratoriją. Paaiškėjo, kad Lietuvos gamtinės sąlygos tinkamos šioms daržovėms auginti. Vailokaičių iniciatyva ir pinigais atlikti darbai padėjo pamatus Marijampolės cukraus fabrikui.
Ne kartą prisidėjo prie pagalbos valstybei
Ūkio bankas sunkiausiais momentais ne kartą padėjo Lietuvos valstybei. Vailokaičiai padėjo išsaugoti iš Sovietų Rusijos gautą auksą, litui atsistoti ant kojų, svariai parėmė Klaipėdos sukilimą ir Lietuvos universitetą. 1920 m. ar 1921 m. Vyriausybė, labai stokodama lėšų, ketino dalį aukso parduoti užsienyje. Vailokaičiai pasisiūlė paskolinti reikiamą pinigų sumą už įkeistą aukso dalį. Pasiūlymas buvo priimtas, auksas išsaugotas.
Reikšminga Jono veikla Prekybos ir pramonės (nuo 1936 m. ir amatų) rūmuose (PPR). Vyriausybė teikdavo Rūmams svarstyti svarbiausius ekonominį gyvenimą reguliavusių įstatymų projektus, jų atstovus įtraukdavo į ministerijose sudarytas komisijas, pavyzdžiui, Jonas Vailokaitis dirbo Susisiekimo ministerijos tarifų komisijoje. Jis buvo išrinktas prie Rūmų sudaryto komiteto tautinei pramonei kelti pirmininku. Tais laikais dar reikėjo įrodinėti, kad pramonė Lietuvai ne mažiau svarbi negu žemės ūkis, kad darbas joje ne mažiau garbingas negu raštinėje. 1935 m. Anglijos prekybos rūmų kvietimu Lietuvos PPR delegacija, vadovaujama Jono Vailokaičio, lankėsi Londone. 1930 m. Vailokaitis įstojo į Ekonominių studijų draugiją, skaitė pranešimus apie šalies pramonę, ieškojo būdų, kaip apsaugoti ją nuo krizės. 1933 m. dalyvavo Čikagoje vykusioje II Amerikos lietuvių ekonominėje konferencijoje.
Juozo Vailokaičio nuopelnų valdžia taip ir neįvertino, tiesa, Jonas buvo apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Sovietmečiu Vailokaičiai, ypač kunigas Juozas, paversti išnaudojimo simboliu. Signataro svajonė amžinojo poilsio atgulti Lietuvoje išsipildė 1993 m., bet Lietuva ne itin laukė sugrįžtančio sūnaus: tėviškėje nėra nei brolių vardu pavadintos gatvės, nei memorialinės lentos, apie juos neparašyta nė vienos monografijos. Nepaisant artimųjų protestų, pasisavintas jų banko vardas.
Negailėjo lėšų labdarai, stipendijoms, dovanojo žemę
Suvokdami mokslo svarbą Lietuvos ateičiai, 1925 m. jie Kaune padovanojo 16 ha žemės Fizikos ir chemijos rūmams statyti, kurie karo metais buvo sugriauti (red. pastaba).
Būtina paminėti ir Vailokaičių teiktas stipendijas studentams. Negalutiniais duomenimis, jas gavo per 200 studentų, tarp jų poetas K.Bradūnas, teisininkas P.V.Raulinaitis, kunigas istorikas A.Juška, J.Šmulkštys, J.Račiūnas. Vienintelė stipendijų skyrimo sąlyga – būti geru lietuviu. Stipendijos buvo ypač svarbios, kai dar neveikė Kauno universitetas. Jų grąžinti griežtai nereikalauta. 1937 m. negrąžintų stipendijų suma buvo 50 tūkst. Lt.
Nežinoma ar nutylima ir apie kitą ne mažiau svarbią brolių labdarą. Jie rėmė dailininkus, nupirko tiek jų kūrinių, kad banke neužteko vietos paveikslams. 1936 m. Kauno šaulių rinktinei padovanojo automobilį, ankstesniais metais pinigais rėmė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą.
Daugiau apie tarpukario Kauno verslo kūrimosi istoriją galite sužinoti perklausę „Kas vyksta Kaune“ radijo laidą „Žinių radijuje“ šia tema.
Gavus leidimą, straipsnyje panaudota žurnale „Kultūros barai“ publikuota Vlado Terlecko surinkta medžiaga. Straipsnis yra iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“ skirtomis lėšomis.
