Šv. Kūčių papročių kaip iš gausybės rago, ar visų laikomės?

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Jeigu šiandien nebuvote pirtyje, reiškia paisote ne visų lietuvių tradicijų, mat prieš šimtą metų po šventinės Kūčių ruošos visi traukdavo tiesiai į pirtį. Tik po jos švariu kūnu ir siela visi susėsdavo prie šventinio stalo, kuris nebūtinai būdavo nukrautas 12 patiekalų – paruošdavo, kiek, kas galėdavo. Ar stipriai pakito svarbiausių žiemos švenčių šventimas nuo protėvių laikų?

Apie lietuvių papročius portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojos: Edukacijų ir renginių skyriaus vedėja Danutė Blaževičienė ir vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė. Jos svečius pasitiko Pakapių gryčioje (atgabentoje iš Kauno r.), kur vedė edukacinį užsiėmimą „Atvažiavo Kalėda“.

Nei gėrė, nei valgė

Muziejininkės pasakojo, kad seniau šv. Kūčios būdavo žemdirbio darbų ciklo pabaigos šventė, iki jos reikėdavo derlių sudoroti, užbaigti visus reikalus. Šv. Kūčių dieną nuo seno būdavo svarbu apsivalyti ir fiziškai, ir dvasiškai, nuo pat ryto užvirdavo veiksmas. Vyrai Kūčių dieną žvejodavo, malkaudavo, kalviaudavo, vykdavo medžioti. Moterys plaudavo kambarių sienas, grindis, lubas, valydavo langus, tvarkydavo lovas, keisdavo patalus, tvarkingai sudėliodavo drabužius spintose, kurdavo krosnį, gamindavo kūčiukus, ruošdavo pasninkinius valgius, virdavo avižinį kisielių.

Tradicinis šv. Kūčių stalas / R. Tenio nuotr.

Iki švenčių derėta su visais susitaikyti, ypač su kaimynais, grąžinti skolas. Svarbiausia, kad prie šventinio stalo visi susėstų ne tik švarūs, dailiai pasipuošę, bet ir harmoningi vidumi. Iki dabar išliko slaptinga šv. Kūčių vakaro rimtis, susėdus prie stalo nedera liežuvauti, ginčytis, burnoti.

Visą dieną laikytasi sauso pasninko, nevalgyta mėsiškų, pieniškų valgių. Iki XX a. pr. dalis žmonių laikėsi absoliutaus pasninko – šv. Kūčių dieną išvis nevalgydavo, pasitaikydavo ir tokių, kurie net vandens iki pat vakarienės neatsigerdavo.

Po darbų – į pirtį

Pabaigus darbus, vakarėjant, būtina keliauti švarintis į pirtį. Dauguma aukštaičių turėjo nuosavas pirtis sodybose, o neturėjusieji keliaudavo maudytis pas kaimynus ar eidavo į bendras kaimo pirtis. Įprastai pirmi nusiskutę ir apsikirpę prausdavosi vyrai, išvėdinus pirtį juos pakeisdavo moterys. Į pirtis su suaugusiaisiais eidavo ir tos pačios lyties vaikai.

Parėjusieji iš pirties suvalgydavo duonos, druskos ir užgerdavo vandens. Vyrai apsirengdavo baltus drobinius drabužius, moterys – išeiginius rūbus ir tikėdavo, kad visus metus bus švarūs.

Eglutę puošdavo šv. Kūčių rytą

Kaime prieš 100 metų eglutė buvo didžiulė naujovė. Iki tol garbingiausioje namo vietoje – krikštasuolės kertėje tarp dviejų langų – dėdavo rugių varpą. Lietuvon eglutė atkeliavo XIX a. pab. per Mažąją Lietuvą. Pirmiausiai ji atsirado didikų rūmuose, dvaruose, o kaimo gyvenimą pasiekė tik tarpukariu.

Tradicinis eglės puošimas ir šiaudiniai žaisliukai / R. Tenio nuotr.

Seniau eglutes puošdavo gruodžio 24-osios rytą, ne anksčiau, nupuošdavo sausio 6 d. Ryte ją parsigabendavo rogėmis iš miško. Stengdavosi rasti labiausiai nuskriaustą, kukliausią eglę, o ne didžiausią ir gražiausią. Eglutę puošdavo obuoliukais, tešlos sausainiukais, šiaudinukais, karpiniais.

Nebūtina ruošti 12 patiekalų

Muziejininkės akcentavo, kad šv. Kūčias švenčia ne visos tautos, tad lietuviai gali jaustis išskirtiniai. Kadangi seniau namuose žiemą būdavo gan tamsu, visi nekantriai laukdavo šviesos, ypač šv. Kūčių, kai dienos jau nebetrumpėja, o nuo šv. Kalėdų ima ilgėti.

Į apeiginę vakarienę susirinkdavo visa šeima, prie stalo sėsdavo lyginis skaičius žmonių, kad kitąmet nei vienas neišeitų per slenkstį ir kad metai būtų geri. Jei susidarydavo nelyginis skaičius, pasikviesdavo vargšą ar vienišą senolį. „Vargšo apsilankymas tądien vertintas kaip Dievo atėjimas į namus, tikėta, kad šis svečias atneša namams palaimą, tad jį buvo būtina įsileisti, pasodinti prie stalo“, – aiškino D. Blaževičienė.

Beje, žemaičiai prie stalo sėsdavo tik vidurnaktį, sakydavo, kad Jėzus tą valandą gimė.

Dzūkams susėdus prie stalo, vyriausias šeimos vyras aplink pirkią 3 kartus apnešdavo duonelę, tada pabelsdavo į duris. Namiškiai pasiteiraudavo, kas čia. Jiems atsakydavo: „Šventa Kūčia!“. Tuomet durys atsidarydavo, vyras pagarbiai įnešdavo duoną, apnešdavo aplink stalą ir padėdavo šalia patiekalų. Senovėje duoną dalindavosi kaip dabar kalėdaičius laužo.

Ant baltos lininės staltiesės seniau lietuviai padėdavo šieno: Aukštaitijoje – ant viso stalo, Žemaitijoje – tik po kryželiu. Ant stalo degdavo žvakę, ją dėdavo taip, kad nei vieno žmogaus šešėlis nekristų ant slenksčio. Vietoj žvakidės naudodavo stiklinę, kurioje priberdavo įvairių grūdų, tai simbolizavo ryšį su kartų kartomis.

Tradicinis šv. Kūčių stalas / R. Tenio nuotr.

Vakaras buvo pradedamas malda, po jos prisimenami giminės mirusieji, tuomet laužiamas kalėdaitis (dar vadintas Dievo pyragu), ragaujami kūčiukai su aguonpieniu, visų valgių stengiamasi paragauti bent po kąsnelį. Svarbiausias patiekalas būdavo kūčia – visų auginamų grūdų mišinys, seniau į jį įpildavo žirnių, pupų, aguonų, pasaldindavo medumi. Šis patiekalas buvo skirtas protėvių vėlėms.

Dzūkai ant stalo būtinai patiekdavo grybų, grikių patiekalų, suvalkiečiai su šeimos nariais pasidalindavo obuolį, žemaičiai paruošdavo cibulinę ir kiekvieną patiekalą apibarstydavo kanapėmis, aukštaičiai kalėdaitį (dar vadinamą Dievo pyragu) uždėdavo ant kiekvieno patiekalo.

Ant stalo būdavo spanguolių, sergstinčių nuo priešų, taip pat medaus, simbolizuojančio sveikatą, šviesą. Dauguma virdavo spanguolių kisielių. „Seniau pagal kisieliaus paviršiaus lygumą spręsdavo apie būsimą ateinančių metų šeimos darną: jei lygus bus sutarimas, jei ne – vyks barniai“, – pasakojo V. Olechnovičienė ir pažymėjo, kad nebūtina ant šv. Kūčių stalo padėti būtinai 12 patiekalų. „Dėkite tiek, kiek galite. Gali būti ir vos keli valgiai, svarbiausia ne ką, o su kuo valgysite“, – teigė V. Olechnovičienė.

Tikėta, kad jei atsikelsi nuo Kūčių stalo, daugiau negali grįžti, nes būsi alkanas visus metus. Dar sakyta, jei pirmas pabaigsi šv. Kūčių vakarienę – ilgiau gyvensi.

Aplanko protėvių vėlės, prabyla gyvūnai

Po šv. Kūčių vakarienės stalo nenukraustydavo ir palikdavo kelias švarias lėkštes anapilin iškeliavusiems protėviams, gyvenusiems tuose namuose, kad pasivaišintų. Tikėta, kad tąnakt vėlės aplanko artimuosius, pažiūri ar jie santarvėje gyvena.

Pašnekovės vardino, kad Lietuvos liaudies buities muziejuje gyvena nemažai gyvūnų: arklių banda, ožkos, avys, bitės, tad smalsu, ar keliaus patikrinti kaip šv. Kūčių vidurnaktį jie, esą prakalba. „Tikima, kad šią paslaptingą naktį gyvūnai prakalba, tačiau specialiai jų klausyti nevalia, gresia nelaimė. Taučiau, jei naktį netyčia išgirsi prakalbus gyvūną – lauks tokia sėkmė, lyg paparčio žiedą suradus!“, – sakė V. Olechnovičienė.

Vakaro būrimai

Dalis žmonių pavalgę šventinę vakarienę ir pagiedoję, eidavo spėti ateitį, burtis, žaisti. Šiuos užsiėmimus ypač mėgo vaikai. Muziejininkės pasakojo, kad šventinių būrimų yra galybė, o šįkart atskleidė kelis meilės burtus: šv. Kūčių vakarą semiant riešutus reikia atrasti kemerį (dvilypį riešutą), viengungiui tai žada porą, o kitiems – sėkmingus metus. „Įsidėsit į kapšą pinigų – pinigai nesibaigs, ir visur kitur laimės lydės“, – sakė V. Olechnovičienė.

Viena iš tradicijų – vakaro būrimai / R. Tenio nuotr.

 

Jei šv. Kūčių vakarą paimsi 2 svogūnus ir pamerksi į stiklainius bei ant jų užrašysi vaikinų vardus, teks sulaukti, kuris svogūnas pirmas išleis laiškus, su tuo vaikinu į porą sueisi.
Dar vienas burtas: į dubenį su vandeniu įmesti rūtų vainikėlį, sudrumsti ranka ir laukti. Jei link jūsų vainikėlis plauks – bus poringi metai, jei šalin – teks dar metus palaukti.
Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d.) reikdavo nusilaužti vyšnios šakelę, pamerkti ir laukti iki šv. Kūčių vakaro. Jei pražys – mergina tikrai ateinančiais metais ištekės.

Pas mažuosius ateina Kalėda

Kitą dieną išaušta šv. Kalėdų rytas, baigiasi apie mėnesį trukęs pasninkas ir vėl galima valgyti mėsą. Tradiciškai ryte einama į šv. Mišias. Po jų keliauja namo šventinių pietų, žemaičiai tądien aplankydavo ligonius, vargšus, Rytų Lietuvos gyventojai į parapijų prieglaudas veždavo grūdų.

Tądien daug džiaugsmo sulaukdavo mažieji, pas juos ateidavo senelis Kalėda (dab. Kalėdų Senelis). Lietuvos liaudies buities muziejuje sutiktas Kalėda bylojo: „Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalneliai, medaus upeliai, kisieliaus ežerėliai. Riestainiais ten sninga, saldainiais lyja!“

Lietuvių Kalėda seniau vaikus lankydavo apsirengęs išvirkščius kailinius, pasikabinęs maišą, rankoje laikydavo šakotą lazdą ir priminė tarsi iš ano pasaulio palaiminti atėjusįjį. Tikėta, jei prie Kalėdos barzdos prisilies – merginos kraičio skrynios bus pilnos gražiausių rankšluosčių, staltiesių, prijuosčių. Jei paglostys išverstus avikailio kailinius – turtus, laimę, sveikatą pritrauks.

Kalėda padėkodamas namų šeimininkams už svetingumą ir linkėdamas gerovės, krikštasuolės kertėje paberdavo įvairiausių rūšių grūdų.

Su vaikais jis pažaisdavo ir dovanų padalindavo. Didžiausia dovana anuomet būdavo riešutai. Vaikams įteikdavo ir obuolių, sausainių, kurie po advento būdavo didžiausias skanėstas. Vėliau pradėta dovanoti megztas kojines, pirštines. „Svarbiausia šv. Kūčių dovana – vienas kitam atleisti. Šįvakar linkiu tą ir padaryti“, – ragino V. Olechnovičienė.

Gruodžio 29 d. (šeštadienį) Lietuvos liaudies buities muziejus kviečia kauniečius ir miesto svečius atvykti į kalėdinio blukio deginimo šventę. Daugiau apie renginį skaitykite čia.

1 KOMENTARAS
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Kaunietė pakraupusi: šuns šeimininkas egzekuciją stebėjo šaltu veidu

„Megoje“ ant „Audi“ užkrito betono gabalas: parduotuvė teigia, kad pavojaus nėra

Kaune japoniškų automobilių gerbėjų susitikimui neatsispyrė ir prabangus „McLaren“

Kauno vardas - ant vieno žymiausių pasaulio gamintojų marškinėlių

Policija pateikė detalių apie į Kauno klinikas patekusį sunkios būklės kūdikį: tėvas namuose buvo vienas

Kauno gatvėse vyks kartingų ištvermės lenktynės - galės išbandyti ir žiūrovai

Bendrasis pagalbos centras: grybaujant ar uogaujant miške svarbu turėti vieną daiktą

Kauno oro uoste sulaikytas lėktuve siautėjęs panevėžietis

Toliau ieškomas netoli Kauno dingęs vyras: nurodė ypatingus požymius

G. Alijevos šnipinėjimo byloje prabilo liudininkai