Savaitgalį savo naujausią albumą Kaune pristatę „Golden Parazyth“ šiltai bendravo su kamerinėje erdvėje susirinkusia publika, o grupės lyderis Giedrius Širka pažėrė kelias būtent laikinajai sostinei aktualias mintis. Pagrindinis grupės balsas prasitarė, kad viena jų daina kuo laisviausiai galėtų tapti Kauno himnu.
Sekmadienį „Žalgirio“ arenos amfiteatre surengtas „Golden Parazyth“ albumo „Sad Human“ pristatymo koncertas perdėtu liūdesiu tikrai nespinduliavo – veikiau atskleidė grupės brandą bei įrodė, kad pilną salę surinkti gali ir rimtesnieji „Parazitai“.
Tik šį kartą publika ne sukosi šokio sūkuryje, o pasinėrė į puikiai įgarsintą ir įvaizdintą pasirodymą patogiai įsitaisę sėdimose vietose. Tai anaiptol nereiškia, kad suskambus elektroninių ruošinių ir gyvų instrumentų mišiniui, pamargintam netgi bliuzo ir roko potėpiais, nešoko klausytojų širdys.
Kai kurie, neišlaikę šio jausmo viduje, stojo ir nevaržydami judesių susiliejo su muzika. Publikai išsireikalavus biso antrą kartą skambant kūriniui „Believer“, tiesa, jau nesėdėjo praktiškai nė vienas. Be aštuonių „Sad Human“ albumo takelių, Kaune gimusi grupė gyvai atliko kūrinius „Forbidden Fruit“, „There‘s No Past“, „Safe“, „Supasi Supasi“, „Ant Pasaulio Krašto“ ir „Upė“.
Prie antros „Parazitų“ pusės Aurimo Vilkišiaus, apsistačiusio klavišais ir elektroniniais efektais, ant scenos būrėsi būgnininkas Aleksandras Rogoža, gitaristas Marius Meilūnas, bosistas Ernest Germanovič, pritariantieji vokalistai Goda Sasnauskatė, Rimgailė Raganavičiūtė ir Rimantas Žaldokas.
Giedriaus stipriu balsu atliekami lietuviški tekstai sudarė ausį ir širdį glostančią atsvarą angliškam žodžiui. Ne kiekvienas muzikantas jaučiasi taip patogiai paeiliui dainuodamas dviem kalbomis, kaip, atrodo, jautėsi „Golden Parazyth“ lyderis. Ir tikrai ne kiekvienas taip atvirai ir šmaikščiai bendrauja su publika trumpų pauzių metu.
Štai prieš atlikdamas kūrinį „Upė“ G. Širka pastebėjo, kad dviejų didžiųjų Lietuvos upių santakoje įsikūrusio Kauno gyventojai, ko gero, myli upes panašiai kaip „Golden Parazyth“ nariai ir ši daina galėtų tapti laikinosios sostinės himnu.
Arenos amfiteatre beklausant nuostabaus kūrinio, beje, toptelėjo, ar tik nebus kažkokiu paslaptingu būdu jam ugnies įpūtęs savo laikui itin modernus Teisučio Makačino takelis „Prie atminimų upės“, kurį grupė atliko 2015-ųjų M.A.M.A. apdovanojimuose.
Pačioje koncerto pradžioje G. Širka publikai atviravo, kad 2006 m. Kaune susikūrusi grupė tiek čia, tik kituose miestuose vis sunkiau randa erdves, kuriose galėtų skambėti „Golden Parazyth“ muzika. Nuo klubinio žanro nutolęs duetas, jau kurį laiką rengiantis pasirodymus su gyva grupe, ieško beprecedentės akustikos bei muzikinei klausytojų kontempliacija tinkamų vietų, nors nevaržo ir savo gerbėjų noro šokti.
„Jeigu anksčiau, grupei grojant elektroninę muziką, mums puikiai tiko klubai, būtent su šiuo skambesiu ir šiuo šou renkamės kamerines erdves – botanikos sodą, Šv. Kotrynos bažnyčią Vilniuje, „Žalgirio“ arenos amfiteatrą Kaune, – „Kas vyksta Kaune“ tikslino grupės vadybininkas Martynas Butkevičius.
– Norime, kad žmonės sėdėtų, klausytų, įsiklausytų – su tokiais koncertais yra visai kitokia patirtis. Jiems tinkamų salių yra nedaug: tai arba teatrinės erdvės, arba minėtas amfiteatras.“
Sekmadienį Kaune surengto pasirodymo, anot M. Butkevičiaus, „Gargare“ tikriausiai nebūtų įmanoma sugroti. Visgi tokia situacija „Golden Parazyth“ atžvilgiu susiklosčiusi ne tik laikinojoje sostinėje. „Visur taip yra“, – pridūrė pašnekovas.
O kaip grupės frontmenas vienai dienai virto Gediminu, „Golden Parazyth“ vadybininko manymu, internetinės žiniasklaidos metraščiai tegul nutyli. Tuo tarpu daugiau apie „Sad Human“ atsiradimą, skambesį ir apipavidalinimą kviečiame skaityti dvigubame „Kas vyksta Kaune“ interviu su G. Širka čia ir čia.
