Vienas žymiausių lietuviškos elektronikos duetų pabudo iš patogaus miego

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Du vyrukai sceninius drabužius keisdavo dažnai, bet ne kiekvienas, kada nors vadinęsis jų fanu, žino, kad jau kurį laiką mainosi ir „Golden Parazyth“ muzikinis apdaras. Kelerius metus pamažu krutėjusi lėliukė virto drugiu, o ant jo plačiai išskleistų gyvo garso sparnų į Kauną atskrenda albumas „Sad Human“. Apie metamorfozę, kurios Kafkos herojus pavydėtų – balsingoji dueto pusė Giedrius Širka.

Tai – antra „Kas vyksta Kaune“ pokalbio su „Golden Parazyth“ dalis. Pirmąją publikaciją, kurioje dar kitais kampais aptariamas naujasis grupės albumas „Sad Human“ ir brandus muzikinis kelias, kuriuo suka „Parazitai“, skaitykite čia.

– Įprastai kūrėjai, išleidę naują albumą, rengia jo pristatymo koncertą, o jūs pasirinkote kitą formatą – Kompozitorių namuose surengėte perklausą. Kodėl nusprendėte pirmam kartui tarsi nusišalinti nuo naujausių kūrinių atlikimo?

– Čia, matyt, reikėtų dėti pasvirąjį brūkšnį – yra koncertai ir yra šitoks formatas, kuris pasaulyje populiarus, Lietuvoje, galbūt, nedažnai praktikuojamas. Išankstinė albumo perklausa, tikriausiai, iš esmės – dovana. Mes parūpinome užkandžių, gėrimų, gerą aparatūrą ir tiesiog sukvietėme 100 žmonių, kurie užsiregistravo ir perklausė albumą, kai dar niekas jo nebuvo girdėjęs be mūsų draugų.

Esame tokia grupė, kuri mėgsta padaryti kitokių dalykų, tarkime, filmuoti video, kur nieks nefilmuoja, nes taip įdomiau. Šis pristatymo formatas pasirodė įdomus ir manau, kad jį kartosime su kitu leidiniu, nes matyti, kaip žmonės gyvai reaguoja į jiems nepažįstamą tavo muziką, po to – bendrauti su publika, nepaprasta.

O koncertai jau čia pat, intensyviai jiems ruošiamės, studijoje repetuojame tuos kūrinius ir atliksime naujas dainas gyvai. Kompozitorių namuose buvo tarsi draugiškas vakaras su gerbėjais.

– Tai yra pirmas kartas, kai „Golden Parazyth“ melomanai galės paklausyti iš vinilo. Kokius pojūčius kelia ši medija? Rišasi su vaikyste ir tėvų „Melodijos“ fonoteka, aukštesniu skambesio lygiu, o gal tiesiog šokate į vėl pasileidusį vinilo traukinį?

– Visąlaik akcentuojame, kad vinilas siūlo tokį muzikos klausymo būdą, kuris reikalauja truputėlio laiko. Tai nėra MP3, kažkoks skaitmeninis įrašas. Reikia rasti laiko išimti plokštelę iš lentynos, pasigrožėti viršeliu, pauostyti tą kvapą – ypač seni vinilai kvepia kaip knygos. Tada uždėti, paklausyti penkias ar keturias dainas, apkeisti pusę. Šis formatas kuria kitokį santykį su muzika ir tai yra svarbiausias dalykas.

Ta mada ateina ir praeina, bet aš plokšteles visą gyvenimą mėgau ir, manau, buvo labai natūralu mums irgi išsileisti šitoje medijoje. O kas liečia būtent šį albumą, nusprendėme jį atspausti vinile, nes galvojame, kad yra verčiausias iš to, kas buvo iki šiol. Galbūt galėjome ir anksčiau išleisti, esame buvę rinkiniuose, bet šįkart – pirma solinio albumo plokštelė.

– „Sad Human“ vaizdu apipavidalino žymus dailininkas, grafikas panevėžietis Stasys Eidrigevičius. Kaip susikirto jūsų keliai su šiuo kūrėju ir kaip sekėsi bendradarbiauti?

– S. Eidrigevičius visą laiką buvo mano akiratyje. Turime ne pernelyg daug gerų dailininkų, kaip Sauka, Eidrigevičius, tas pats Čiurlionis, kurių stilius tikrai unikalus, jie yra pripažįstami pasaulyje, bet Lietuvoje tarsi stumtelėti į šoną. Norėjosi kažkokio kontakto su S. Eidrigevičiumi ir prieš porą metų atsirado puiki proga bendradarbiauti – įrašinėjant vinilą pagalvojome, kodėl nepapuošus leidinio piešiniu. Anksčiau mūsų albumus irgi dabino menininkai, pavyzdžiui, Paulė Bocullaitė ar Dominykas Gutauskas iš Kauno – jauni kūrėjai, kurie paišo, drožinėja.

Pradėjome kontaktuoti su S. Eidrigevičiumi, susipažinome, jis atvyko iš Varšuvos, kur gyvena daugiau nei 20 metų. Susitikome, bendravome, jis atėjo į studiją, paprašė, kad pagrotume gyvai, parodytume, kas tokie esame apskritai. Po truputį išsivystė dialogas, Stasys suprato, ko mes norime iš jo stilistikos. Buvo ir įdomi pažintis, ir, man atrodo, naujasis leidinys apipavidalintas labai gražiai.

– Pamatinis albumo kūrinys – „Sad Human“, kuriam skirtas parazitiško bliuzo apibūdinimas. Ar tai yra nauja „Golden Parazyth“ kryptis – kiek labiau instrumentiška ir kiek mažiau sintetiška? Kaip kilo šis natūralumo troškimas?

– Viskas kažkada prasidėjo nuo gitarų, o šitas grįžimas prie šaknų vyksta jau kurį laiką, tačiau tik albume dabar atsispindėjo. Kai kurie kūriniai pradėti daryti prieš trejus metus, kai kurie – tik metų, pusmečio senumo. Atsisukome į dalykus, kurie mums iš tikrųjų svarbūs. Dabar man groti gitara, ją įrašinėti yra tiesiog didžiausias malonumas, raktas į sėkmingą dainos kūrimą.

Ta ankstesnė elektroninė muzika – viskas su ja lyg ir gerai, bet atrodo, kad mes truputį miegojome. Buvimas patogioje erdvėje, situacijoje to net nesuvokiant. Net nepamėgindavome paieškoti kažko kito, o prieš porą metų pradėjome mėginti. Nusipirkome vienas, kitas gitarą ir dabar yra begalė gitarų, stovi ir būgnai studijoje – tai yra ta tikroji muzika. Kartais galbūt pernelyg apkraudavome ją elektroniniais garsais ir pati idėja likdavo antrame plane, priekyje – ritmas, vakarėlio dvasia.

Su gyvu instrumentu, kurį turi rankose, valdai, ir bendrauji kaip su žmogumi, atsiranda prasmingesnės melodijos. Kompiuteriu darai vienus dalykus, su artimu instrumentu gali medituoti, šnekėtis – čia visai kitas priėjimas prie muzikos, man atrodo, ko mums ir reikėjo.

– Nežinau, ar tą ankstesnį skambesį galima drąsiai vadinti alternatyva, bet ar nejaučiate, kad su dabartiniu skambesio pokyčiu pateikiate labiau masiniam klausytojui prieinamą melodiją, artėjate prie populiariosios muzikos?

– Manau, tiek su sena, tiek su šia nauja muzika Lietuvos salėse galime surinkti lygiai tiek pat žmonių. Nevaryk Dievo į medį, bet tarp Ryčio Cicino ir kitų estrados monarchų tikrai atrodome alternatyvūs. Esame grupė, grojanti tai, ką norime groti nesitaikydami prie publikos. Tikriausiai, čia yra „Golden Parazyth“ unikalumas.

Anksčiau, pavyzdžiui, „Regatta of Happiness“ ar kiti kūriniai mums buvo kaip tik didesnis popsas nei dabartiniai, nes galėdavome save pozicionuoti kaip synth-pop grupę, o dabar nežinome, gal koks alternative pop. Atrodo, muzika reikalauja susikaupimo ir atidesnio klausymo.

Visai kitaip apskritai žiūrime į pasirodymą – per dvejus metus, kai pradėjome daryti sėdimus koncertu, neblogai sekasi. Žmonės pamilo tas dainas ir beprotiškai didelis malonumas atlikti kūrinį, kuriame skamba tik pianinas su tavo balsu ir visa salė tiesiog tylėdama klausosi. Šį jausmą patiria dainininkai, kurie pasirodo didelėse salėse, dainuoja prasmingą muziką. Man atrodo, tai yra didžiausia mūsų grupės sėkmė.

– Kokie tolimesni „Golden Parazyth“ planai? Ar šiuo metu gimsta nauji kūriniai, kurie galėtų tapti EP, pilnu albumu?

– Stalčiuje guli kokios 20 dainų, kurias beprotiškai noriu išleisti. Vis nelieka laiko, nes dabar daug repetuojame. Muzikos visą laiką yra daug – išsirenkame, ką išleisti. Pavyzdžiui, jau turime paruošę visiškai naują dainą, įrašytą tik prieš mėnesį. Bet reikia suprasti, kad muzikos negalima beatodairiškai mesti klausytojui.

Jeigu dabar yra devynių dainų albumas, davus dar dainų, žmonėms tikriausiai būtų per daug informacijos. O pristačius „Sad Human“, toliau dalinsimės kūryba, manau, naujos muzikos išeis dar iki Naujųjų metų ir po to. Tiesiog rečiau fiksuojame tuos kūrinius minialbumais ar albumais, tačiau muzika veržiasi būti atiduota. Tikiuosi, kad toliau mums viskas gerai eisis, stengsimės nedaryti gėdos muzikos pasauliui ir užsiimti tuo, ką iš tikrųjų mylime.

Vienu tokių saldžių siurprizų, tiesą sakant, praėjusią savaitę gerbėjus „Golden Parazyth“ jau apdovanojo. Į „YouTube“ buvo sukrauta pirmoji naujos įrašų sesijos dalis, gyvai užfiksuotas ir gražiai nufilmuotas kūrinys „Cure Your Wounds“, nepapuolęs į „Sad Human“ albumą. Beje, tai – pirmas grupės takelis, kuriame skamba timpanai.

„Stiprus ir galingas kūrinio tonas pasakoja apie žaizdas, kurias žmogus turi išsigydyti pats. Tai sunkaus herojaus kelio duobė, po kurios jis turi atsitiesti ir keliauti toliau. Kad ir kaip sunku bebūtų, yra dalykų apie kuriuos mąstant ir tikint, galima išlipti iš pačių juodžiausių gyvenimo krizių, – pranešime spaudai savo įspūdžiais dalijosi G. Širka.

Draugai, šeima, meilė ir iki skausmo širdžiai mielos vietos žadina prisiminimus ir įkvepia keliauti toliau. Būtent apie tai pasakoja „Cure Your Wounds“. Labai norėjom šitą jausmą ir nuotaiką užfiksuoti gyvai. Atsiloškit ir įvertinkit.“

Šis video neapsiėjo be „Golden Parazyth“ draugo, operatoriaus Vytauto Katkaus akių ir vaizduotės. Jam talkino kitas operatorius Gediminas Venckus. Garso režisierius Jurgis Stasikėlis pasirūpino geru garsu, Tadas Mikalauskas ir Nikolas Verseckas – šviesa. Jonas Burnickis padarė taip, kad operatorių tandemas galėtų viską filmuoti tiesiog ratu. Vladas Litvinas atliko montažą ir spalvų korekcijas.

„Golden Parazyth“ albumo „Sad Human“ pristatymas vyks lapkričio 18 d., 20 val., Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre (Karaliaus Mindaugo pr. 50).

9 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Dėl avarijos uždarytas kelias Kaunas-Marijampolė-Suvalkai: gali būti sužeistų

Kiek Kauno kalėdiniame miestelyje sumokėsite už karštą vyną, kavą ir skanėstus?

Pritarta naujai teisių atėmimo tvarkai: neblaivus pričiuptas vairuotojas galės rinktis

Iš Kauno kilęs parlamentaras R. Šarknickas atsidūrė ligoninėje

Ar skolą bankui grąžinęs buvęs sutuoktinis gali reikalauti dalies skolos atlyginimo iš kito sutuoktinio?

Nauja informacija: į kitą pasaulio kraštą turinčios keliauti kaunietės įsivaikinti niekas nepanoro

Vienintelė tokia Lietuvoje: paaiškėjo, kaip atrodys Kauno „Mokslo sala“

Iškritus gausiam sniegui Kauno kalėdinei eglutei prireikė pagalbos

Žalgiriečiai įsiamžino nuotaikingame kalendoriuje – apkalbų netrūko

Mėginimas keisti eismo tvarką sankryžoje prie „Megos“ neišdegė