Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kauno teritorija padidėjo 7 kartus, iš viso buvo išduoda 12 tūkst. statybos leidimų (iš jų 7 tūkst. gyvenamiesiems namas). Kurį iš objektų, pastatytų tarpukariu (1918-1940 m.), kaip valstybingumo simbolį išrinktų portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojai?
Svarbu paminėti, kad 2017 m. sausį Kauno tarpukario modernioji architektūra buvo įtraukta į UNESCO preliminarųjį paveldo sąrašą.
Tekste pateikiami tarpukariu (1918-1940 m.) Kaune pastatyti svarbiausi pastatai, išskirtinai visa centrinė miesto gatvė, 1919 m. gavusi Laisvės alėjos vardą bei Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai. Dešimtukas: Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai, Lietuvos banko rūmai, Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Centrinis paštas, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Kauno įgulos karininkų ramovė, Kauno apskrities savivaldybės rūmai, Laisvės alėja, Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai bei Valstybės spaustuvė – VDU centriniai rūmai.
Pažymėtina, kad valstybei svarbių pastatų statymą aktualizavo 1930 m. visoje Lietuvoje iškilmingai minėtos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, jo vardu vadinti universitetai, muziejai, mokyklos, gatvės ir kt.
Skaitytojai kviečiami išrinkti vieną valstybingumo simbolį, tarpukariu atsiradusį Kaune.
Trumpai apžvelkime šiuos objektus:
1. Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai, L. Sapiegos g. 5/ E. Ožeškienės g. 12 (1925-1929 m., arch. Edmundas Frykas). Pastate 1929 m. įsikūrė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis Tribunolas, Apeliaciniai rūmai, Vyresniojo notaro tarnyba bei įvairios teisminės tarnybos. 1936 m. vyko Ketvirtojo Seimo rinkimai, tais metais atliktas Teisingumo ministerijos rūmų pagrindinio korpuso remontas, pastatas pritaikytas Seimo reikmėms: įrengti Seimo Pirmininko ir vicepirmininkų, sekretoriaus, kanceliarijos direktoriaus kabinetai bei Seimo kanceliarijos ir Seimo komisijų patalpos. 1938 m. pastate priimta LR Konstitucija. Pastatas yra puslankiu išsiskleidęs trijų gatvių (E. Ožeškienės, K. Donelaičio ir L. Sapiegos) sankryžoje. Pastato viduje – art deco ir tautinio stiliaus interjerai: paradiniai laiptai, posėdžių salė E. Ožeškienės g. korpuso 3 aukšte, čia ir nedidelis balkonas-ložė. Pastato fasadą virš kolonados puošė užrašas aukso raidėmis lot. k.: „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM“ (teisingumas yra valstybių pagrindas). 1961 m. į pastatą įsikėlė Filharmonija ir veikia čia iki šiol.
2. Lietuvos banko rūmai, Maironio g. 25/K. Donelaičio g. 85 (1924-1927 m., arch. Mykolas Songaila). Tai pirmas reprezentacinis Kauno pastatas. „Trečiojo atikinio aukšto kampinėje dalyje ir Maironio g. pusėje buvo ministro pirmininko A. Voldemaro butas su biblioteka, kabinetu ir oficialių priėmimų patalpomis, K. Donelaičio gatvės korpuse – banko valdytojų butai. Ant stogo terasos, juosiančios operacijų salės didžiulį trikampį stoglangį, buvo užveistas „sodas“. Rūsyje po operacijų sale – seifai su specialiais kontroliniais koridoriais ir kameromis (apsaugos sistemą įrengė anglų firma). Rūmuose veikė elektriniais liftais. Prabangiuose banko interjeruose panaudotas natūralus ir dirbtinis marmuras, granitas, plastinis ir tapytinis dekoras, puošnūs šviestuvai ir sietynai. (…) Vestibiulio sienos apdailintos juodu, gelsvu ir rusvu natūraliu bei dirbtiniu marmuru, juodo marmuro jonėninių kolonų poros skiria pilko švediško granito laiptus, lubų kesonai papuošti rozetėmis“, – rašoma leidinyje „Lietuvos bankas. Kauno architektūra“ (1991 m.).
3. Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, K. Donelaičio g. 64/V. Putvinskio g. 55 (1929-1936 m., arch. Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazimieras Kriščiukaitis). Pastatas padalintas į dvi dalis: karo ir dailės muziejus. Šio komplekso sąmata siekė 2 mln. litų. Valstybė buvo vargana, galėjo skirti milijoną, likusią sumą suaukojo patys Lietuvos gyventojai: nuo mokinių iki žinomų intelektualų.
Vytauto Didžiojo muziejaus statyba – vienas reikšmingiausių tarpukario architektūrinių darbų. Muziejui Vytauto Didžiojo vardas suteiktas 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Pagrindinis muziejaus tikslas – kartų kartoms palikti amžiną paminklą to, už ką Lietuva per kančias ir kovas pasiekė Nepriklausomybę. Tai kovų už tautos laisvę ir nepriklausomybę šventovė.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus žiūrint iš tolėliau primena karūną, tokį simbolį parinko architektas V. Dubeneckis, dėl trijų priežasčių: simbolizavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto karūną; tai pat tarsi atlieptas dažnas M. K. Čiurlionio paveikslų simbolis – karūna ir galiausiai, dėl Tarpukario Lietuvos politinių siekių susigrąžinti Vilniaus kraštą. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose saugoma daugiau kaip 1,5 mln. eksponatų. Antrame aukšte tebeveikia amfiteatrinė auditorija su 253 vietomis, kurią, anot muziejaus darbuotojos D. Kamarauskienės, galima vadinti gražiausia ne tik Kaune, bet ir visame pasaulyje. Bene neįprasčiausias dalykas rūbinėje – išlikusios vietos kaliošams susidėti, specialios angos įrengtos dėti juos apačioje, po pakabintu paltu. Rūsio saugykloje, šešiose stiklinėse spintose čia saugomi apie 6 tūkst. lietuvių liaudies meno skulptūrų, namų kryžių, koplytstulpių, lietuviškų dievukų.
4. Centrinis paštas, Laisvės al. 102 (1930-1932 m., arch. Feliksas Vizbaras). Jis laikomas vienu aukščiausių ir vienu svarbiausių tarpukario Kauno reprezentacinių statinių. Modernizmo stiliaus pastate yra nemažai „tautinio stiliaus” elementų. 5 a. pastate buvo įrengti liftai, erdvi operacijų salė, o darbuotojai tuo metu turėjo net dušus. Jau po pastatymo, 1935-aisiais, pagrindiniame fasade buvo įmontuotas elektrinis laikrodis, tapęs vienu iš miesto simbolių ir tebeveikiančių iki šiol.
5. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Žemaičių g. 31A (1933-1940 m., arch. Karolis Reisonas). Didžiojo bokšto aukštis siekia net 70 m. Dar 1922 m. iškilo idėja pastatyti bažnyčią, kuri taptų tautos atgimimo simboliu ir įkūnytų ilgas tautos kančias, sunkias jos kovas ir didžiausią laimėjimą – nepriklausomos valstybės prisikėlimą. Vokiečių okupacijos metais čia veikė popieriaus sandėlis, 1952 m. bažnyčioje įsikūrė Radijo gamykla. Maldos namai savo paskirtį atgavo 1988 m. 2004 m. įvykdytas tarpukario planas – rūsio patalpoje įkurtas kolumbariumas ir koplytėlė. Dėl mastelio, urbanistinės situacijos ir politinės reikšmės. Prisikėlimo bažnyčia laikoma reikšmingiausiu tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžiu. 2015 m. sausio 20 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai popiežius Pranciškus suteikė bazilikos (Basilica minor) titulą ir garbę.
6. Kauno įgulos karininkų ramovė, A. Mickevičiaus g. 19 (1931-1937 m., arch.: Stasys Kudokas, Elmar Lohk, Herbert Johanson, Vladimiras Dubeneckis, Jonas Kriščiukaitis, Mykolas Songaila, Jonas Kova-Kovalskis, Kazimieras Kriščiukaitis). Pastatas turi keturis aukštus ir rūsį bei užima daugiau kaip 4,5 tūkst. kvadratinių metrų, pirmasis ramovės aukštas – iš tašyto granito, kiti – iš plytų. Svarbiausia statinio funkcija – reprezentuoti šalies kariuomenę. Virš įėjimo į Karininkų ramovę durų, kabo trijų miestų herbai: Kauno tauras su kryžiumi, Vilniaus šventasis Kristoforas ir Klaipėdos pilies bokštai. Ant pastato viršaus – žmogaus ūgio skulptūra „Trys milžinai“, vaizduojanti senovės lietuvių karius. Herbų ir skulptūros autorius – Bronius Pundzius. Nors anuomet į ramovę galėdavo patekti tik Kauno aukštuomenė bei aukštoji karininkija, dabar šis pastatas atviras visiems.
7. Kauno apskrities savivaldybės rūmai, Vytauto pr. 91 (1932-1934 m., arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Tai vienas didžiausių Lietuvoje iškilusių administracinių pastatų tarpukariu. Čia pradėjo dirbti Kauno apskrities valdyba, Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaiga, Kauno miesto ir apskrities policijos vadas, Valstybės saugumo departamentas. Rūsyje veikė įstaigų archyvai, kurjerių butai, katilinė bei kitos patalpos. Sovietų okupacijos metais pastate veikė KGB. Dabar pastate įsikūręs Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
8. Laisvės alėja. Tai daugiau kaip 1,6 km ilgio pėsčiųjų pamėgta centrinė miesto gatvė. Šis vardas gatvei buvo suteiktas 1919 m., iki toli ji turėjo kelis vardus: 1847 m. – Nikolajaus prospektas, nuo 1918 m. – Kaizerio Vilhelmo gatvė. Tarpukariu ši gatvė sužydėjo – joje kilo nauji pastatai, pirmuosiuose pastatų aukštuose atsidarė naujos parduotuvės, kavinės, veiklą pradėjo kino teatrai („Odeon“, „Forum“, „Romuva“), palaipsniui buvo užstatyti tretieji namų aukštai. 1923 m. buvo rekonstruotas alėjos grindinys. Iki pat 1929 m. Laisvės alėjoje kursavo „konkė” (arklių tramvajus), tais metais įrengtas vandentiekis ir dar kartą pakeista gatvės danga. Tarpukariu laisvės alėjoje pastatyti šie reikšmingi visuomeniniai statiniai: Ateitininkų rūmai, Centrinis paštas, Apskrities savivaldybė, „Pienocentro“ ir „Pažangos“ bendrovių rūmai, Taupomųjų kasų rūmai bei kt. 1932 m. Kauno savivaldybei priėmus „Privalomą įstatymą statybos reikalais”, įpareigota Laisvės alėjoje statyti ne žemesnius nei 3 a. mūrinius pastatus. 1940 m. rugpjūčio 11 d. Kauno Laisvės alėja pervadinta Stalino prospektu. Gatvė Laisvės alėjos vardą atgavo 1961 m.
9. Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai. Kaune esantys Žaliakalnio (1931 m.) ir Aleksoto (1935 m.) funikulieriai paskelbti technikos paminklais. Lietuvoje jų – vos du. Funikulierius buvo pirma motorinė transporto priemonė varoma elektra Kauno mieste, mat troleibusai važinėti miesto gatvėmis pradėjo žymiai vėliau – paskutinę 1965 metų dieną. Žaliakalnyje esantis keltuvas yra vienas seniausių vis dar tebeveikiančių Europoje, jo važiavimo greitis liko tas pats, kaip ir prieš 87 metus – 142 m nuvažiuoja per 1 min. 38 sek. Kadaise bilietas į Žaliakalnio viršų kainuodavo 10 lito ct. (nusileidimas 5 ct.), dabar atsieina po 50 euro centų. Važinėjo juo ir žymūs žmonės, pavyzdžiui, amžininkai pasakoja, kad žinomas dainininkas Kipras Petrauskas kildamas dainuodavo garsiąją „Funiculi funikulia“, kuri, dėl puikios akustikos, pasklisdavo po apylinkes, tad visi žinodavo, kas tuo metu kyla funikulieriumi.
Aleksoto funikulieriumi į kalną, 132,9 m aukštį, pakylama per 1 min. ir 8 sek. Čia išlikę autentiški ąžuoliniai vagonai. Šiuo funikulieriumi galima pakilti į kauniečių ir turistų pamėgtą Aleksoto apžvalgos aikštelę.
10. Valstybės spaustuvė – VDU centriniai rūmai, K. Donelaičio g. 20 (1923-1925 m., arch. Genrik Fischer, rekonstr. V. Landsbergis). Kaip leidinyje „Kaunas 1918-2015: architektūros gidas“ pažymi Kauno tarpukario kultūros ekspertė Jolita Kančienė, Valstybės spaustuvės pastato konkursas, surengtas 1923 m. „Buvo pirmasis tarptautinis architektūrinis konkursas nepriklausomoje Lietuvoje.“ Trijų aukštų spaustuvė užėmė beveik visą kvartalą, didingumo jai suteikė ir apjuosimas ryškiu karnizu, kampiniai 4 aukštų tūriai. 1928 m. architektas V. Landsbergis pastatą pertvarkė ir pritaikė VDU Centriniams rūmams. Dabar pastate veikia KTU Ekonomikos ir verslo fakultetas.
Portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojų prašome komentaruose įvardinti, kurį objektą išrinktumėte valstybingumo simboliu? O gal paminėtumėte kitus objektus?
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
