M. Avietėnaitė: diplomatė, tarpukariu bandžiusi prasiveržti pro „stiklo lubas“

Magdalenai Avietėnaitei tarpukariu teko susidurti su „stiklo lubomis“ – dirbtiniais barjerais moterims siekiant karjeros. 1918-1940 metų Lietuvoje ji užėmė svarbias vadovaujamas pareigas: dirbo Lietuvos telegramų agentūros ELTA vadove, Užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir informacijos departamento direktore, bet būtų galėjusi pasiekti dar daugiau – tapti ministre ar dirbti diplomatinėje atstovybėje Paryžiuje, Londone, Romoje ar Vašingtone, tačiau tam sutrukdė lytis.

Apie įkvepiančią Magdalenos Avietėnaitės asmenybę vasario 19 d. kalbėta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur pristatyta nauja knyga – „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“ (knygos sudarytojos ir tekstų autorės – Kristina Stankaitė ir Violeta Karmalavičienė). Šis leidinys yra 2023 m. muziejuje eksponuotos parodos, skirtos M. Avietėnaitės 130-osioms gimimo metinėms tęsinys, tad čia sutalpinta ir parodos medžiaga, ir akademikų tekstai.

Knygoje atskleidžiamas M. Avietėnaitės vaidmuo formuojant tarpukario Lietuvos kultūrinį ir tarptautinį įvaizdį, jos indėlis koordinuojant Lietuvos prisistatymą įvairiose Europoje ir už Atlanto vykusiose tarptautinėse parodose, aptariamas atstovavimas Lietuvai tarptautinėse konferencijose.

M. Avietėnaitė savo profesinius gebėjimus puikiai atskleidė 1924 m. tapusi Lietuvos telegramų agentūros ELTA vedėja, nuo 1926 m. besidarbavusi Spaudos biuro viršininke, o vėliau – Spaudos ir informacijos departamento direktore.

Knygos sudarytoja K. Stankaitė pabrėžė, kad M. Avietėnaitė buvo svarbi kultūrinės diplomatijos kūrėja, Lietuvos įvaizdžio formuotoja.

„Iki tol ilgai nebuvo suprasta, kaip svarbu nepriklausomoje Lietuvoje kurti jaunos valstybės įvaizdį. Magdalena – pilkasis kardinolas. Gal ne visiems matoma, bet jos sumanymai dažnai buvo ne vykdytojos, o iniciatorės. Archyvuose matyti daug medžiagos apie Magdaleną, o tarpukario kultūroje, diplomatijoje – stygius. Atėjo laikas ją atrasti įvairiose temose, ne vien moterų istorijoje ir diplomatijoje“, – teigė K. Stankaitė.

M. Avietėnaitė 1892 m. gimė Marijampolės apskrityje, vaikystėje su tėvais paliko caro okupuotą Lietuvą ir išsikraustė į JAV (Masačusetso valstiją, Vusterio miestą).

Studijuodama Ženevos universiteto Humanitarinių ir socialinių mokslų fakultete M. Avietėnaitė įsimylėjo rumunų kilmės aristokratą Mihai Serban de Cernesti. 1914 m. baigusi universitetą M. Avietėnaitė sugrįžo į Ameriką, Pirmojo pasaulinio karo metais poros keliai išsiskyrė – Magdalena pasirinko darbą tėvynei, o ne asmeninę laimę.

Praėjus porai metų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1920 m. prezidentas Antanas Smetona kreipėsi į pasaulio lietuvius, mokančius daug užsienio kalbų, kad jie grįžtų ir kurtų naują, modernią Lietuvą. Į šią žinią sureagavo Magdalena ir sugrįžusi į tėvynę ėmė darbuotis Užsienio reikalų ministerijoje. Čia jai teko susidurti su dirbtiniais karjeros barjerais.

„Buvo „stiklo lubos“, ji jas šiek tiek pramušė, bet būtų galėjusi nuveikti dar daugiau. Vilma Akmenytė-Ruzgienė atraizgė įdomų faktą, kad 1937 m. rengiant pasaulinę parodą Paryžiuje dirbo daug kultūros atstovų, diplomatų, kurie vėliau buvo apdovanoti valstybiniais apdovanojimais. Apdovanojimams buvo deleguoti ir žymiai mažiau prie parodos organizavimo ar bendradarbiavimo prisidėję žmonės, nei Magdalena. Jie buvo teikti trečio laipsnio apdovanojimui, o kalbant apie M. Avietėnaitę dokumente įrašyta pastaba, kad daugiau ketvirto – nebus“, – atkreipė dėmesį K. Stankaitė.

Be to, 1930 m. Užsienio reikalų ministerijoje ji galėjo būti paskirta pirmąja sekretore vienoje iš diplomatinių atstovybių Paryžiuje, Londone, Romoje ar Vašingtone, bet taip neįvyko: diplomatai vieningai sutarė, kad ji puiki specialistė, bet tų pareigų eiti negali, nes yra moteris. Kitaip būtų sulaužytos nusistovėjusios tradicijos į šią diplomatinę tarnybą skirti išskirtinai vyrus.

Tačiau M. Avietėnaitė tapo aukščiausias pareigas Užsienio reikalų ministerijoje diplomatinėje tarnyboje ėjusia moterimi. Ji įgyvendino modernios bei europietiškos Lietuvos įvaizdžio formavimo tikslus ir už tai buvo apdovanota Belgijos Karalystės Karūnos 3-ojo laipsnio ir Prancūzijos Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinais, Niujorko miesto garbės piliečio aukso medaliu bei Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

M. Avietėnaitė buvo aktyvi visuomenininkė: priklausė Aukštąjį mokslą baigusių moterų draugijai, Lietuvos katalikių moterų draugijai, Lietuvos žurnalistų sąjungai, Lietuvos turizmo sąjungai, Lietuvių-švedų draugijai, Lietuvių-anglų draugijai, Lietuvių-prancūzų draugijai, Lietuvos skautų sąjungai, XXVII knygos mėgėjų ir kt. draugijoms.

1925 m. M. Avietėnaitė spaudoje publikavo istorinę apžvalgą apie moterų nuveiktus darbus per 100 metų.

„Ji įvertino, kad moterys, ypač Lietuvoje, turi daug teisių, jomis galima didžiuotis, bet dar reikės palaukti, kol „stiklo lubos“ visiškai sutrupės“, – pažymėjo knygos sudarytoja K. Stankaitė.

Muziejininkai atrado faktą, kad dirbdama Kaune 1934-1944 m. M. Avietėnaitė nuomojo butą K. Petrausko g. 41, III a. Šis namas priklausė Zigmui ir Uršulei Starkams. Z. Starkus buvo Vidaus reikalų ministru, paskui Lietuvos banko valdytoju.

Atgavus nepriklausomybę Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui M. Avietėnaitės sesers Izabelės dukra Valentina Gustainytė padovanojo diplomatės knygų kolekciją.

„Knygos buvo su iškarpytais priešlapiais. Bibliotekoje 110 knygų priklausė M. Avietėnaitei ir 72 – Valentinui Gustainiui, sesers Izabelės vyrui“, – sakė diplomatės palikimo tyrinėtoja Laimutė Baltakojė.

2024 m. Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA) perdavė Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui septynias dėžes, kuriose buvo M. Avietėnaitės korepondencija, sveikinimų atvirukai, nuotraukos, universiteto baigimo diplomas, diplomatinis pasas, kiti dokumentai. Archyvą tyrinėti ėmėsi muziejininkė Laimutė Baltakojė.

Beje, muziejus turi paskutiniais gyvenimo metais įrašytą magnetinę juostelę su M. Avietėnaitės balsu, tik jos kol kas nepavyko perrašyti į šiuolaikines technologijas.

1944 m. M. Avietėnaitė pasitraukė į Vokietiją vien su kuprine ant pečių, palikusi visą savo turtą Kaune.

„Magdalenos draugė, dirbusi sekretore Užsienio reikalų ministerijoje Elena Barščiauskaitė 1943 m. įsidarbino Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, ji kartu su Rimute Jablonskyte iš Žaliakalnio karučiais suvežė visas Magdalenos knygas ir paslėpė prie direktoriaus kabineto esančiame sekretoriate, viršutinėse lentynose. Baldus ir kitus daiktus E. Barščiauskaitė išslapstė pas pažįstamus žmones ir savo namuose, tikėdama, kad kažkada Magdalena grįš ir savo turtą pasiims. Bet taip neįvyko“, – pasakojo knygos sudarytoja V. Karmalavičienė.

Po karo diplomatė sugrįžo į JAV. Ten ji kurį laiką dirbo Antverpeno katalikų koledžo bibliotekoje, Detroito universiteto bibliotekoje, po to Anhursto kolegijos sociologijos dėstytoja, galiausiai – Manhetenvilio Švč. Širdies koledžo bibliotekoje, kur darbavosi iki pensijos. 1984 m. M. Avietėnaitė mirė ir buvo palaidota Putname, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyno kapinėse.