Kauną supurčiusi Draugystės parke paauglių talžytos mergaitės istorija sulaukė nemažo visuomenės dėmesio. Kalbos netyla iki šiol, o atvejis vakar, kovo 30 d., pasipildė naujomis detalėmis – buvo įsilaužta į nelaimės liudininko butą. Atsižvelgdami į pastarąjį faktą portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai iškėlė klausimą teiginiui: padėjau visuomenės nariui, bet ar visuomenė padės man?
Pasidalinti mintimis sutiko Vytauto Didžiojo Psichologijos katedros doc. dr. Visvaldas Legkauskas, Dainavos policijos komisariato viršininkas Stanislovas Zaikinas ir diskusijų aktualiais klausimais nevengiantis kaunietis Sigitas Martinavičius.
Kodėl matydami smurtą aplinkoje padėti ryžtasi ne visi?
Prisimenant konkrečią situaciją, Kaune įvykusią daugiau nei prieš savaitę, kurios taikinyje atsidūrė mažametė, Dainavos mikrorajone užpulta grupės jaunuolių, vis dėlto negalima paneigti fakto, kad panašių istorijų, kai smurto protrūkiai pasireiškia viešojoje erdvėje, pasitaiko ne vienas.
Nepaisant visų per šį laiką viešai žiniasklaidoje aptartų niuansų, apeliuojančių į spalvingas pastarojo įvykio liudytojo Algimanto Ulvydo gyvenimo detales, negalima atmesti akivaizdžios tiesos – vyras apgynė talžomą mergaitę ir galbūt dėl to istorija išvengė liūdniausios įmanomos baigties.
Teiginį, kad nūdienoje pilietiškumas yra aktyvesnis nei kada nors anksčiau ir žmonės matydami pažeidimus ar nusikaltimus praneša policijai, patvirtina ir pareigūnai. Tačiau rizikuoti bandant suvaldyti matomą situaciją įsikišant tiesiogiai ryžtasi ne visi.
Kodėl taip yra, portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai klausė VDU Psichologijos katedros doc. dr. Visvaldo Legkausko.
„Šioje situacijoje atsakymas į klausimą, kodėl padėti ryžosi ne visi, aiškus – smurtautojų įvykyje buvo ne vienas, o daug. Be to, smurtautojai – paaugliai nebėra maži – kai kurie iš jų gali būti fiziškai suaugusio žmogaus ūgio. Todėl kiekvienam stebėjusiam įvykį buvo realu suvokti, kad įsikišimo atveju, grupuotė savo veiksmus, tikėtina, galėjo nukreipti ir į gynėją. Kas galėtų nutikti, minėtuoju atveju, stebėtojas jau galėjo nutuokti net neįsikišęs į veiksmo sūkurį, nes matė, ką smurtautojai pajėgūs veikti“, – sako jis.
V. Legkausko teigimu, tokiu atveju galima pasitelkti ir saugesnę alternatyvą – tiesiog paskambinti policijai, vengiant įsipainioti į smurto protrūkį atsiradus agresyvaus veiksmo vietoje tiesiogiai.
Pilietiškam elgesiui svarbus ir visuomenės vaidmuo
VDU Psichologijos katedros docento teigimu, žmogaus elgesį pilietišku daro įsitikinimas, kad, kai jis pasielgs pilietiškai, visuomeninės institucijos juo pasirūpins.
„Dažniausiai pasielgus pilietiškai susiduriama su pilietiško elgesio „kaina“. Todėl visuomeninės institucijos privalo pasirūpinti, kad asmuo už savo pilietišką elgesį neturėtų mokėti per didelės „kainos“. Pavyzdžiui, kai įvykio liudininkui imama grasinti. Žiniasklaidos atstovai yra vieni iš tų, kurie gali prisidėti prie detalių apie tokius įvykius viešinimo, tuo paskatindami policijos pareigūnus sutelkti dar akylesnį dėmesį į nusižengimo ar nusikaltimo dalyvius, kad šie žinotų, jog yra „po padidinamuoju stiklu“ ir bet koks tolimesnis neigiamas jų veiksmas, tarkime liudininko atžvilgiu, turi galimybę taip pat iškilti aikštėn, – sakė jis.
V. Legkauskas teigia, jog pilietiškas elgesys veda į socialinį kontraktą tarp žmogaus ir visuomenės. „Kitaip tariant, aš rūpinuosi visuomenės gerove, kad visuomenė pasirūpintų mano gerove. Nėra jokio tikrojo altruizmo, kuriuo remiantis būtų elgiamasi pilietiškai neatsižvelgiant į grėsmę savo paties gyvybei. Todėl minėtasis socialinis kontraktas turi būti abipusis, kitaip pilietiškai pasielgusiam žmogui gali baigtis grėsmingai“, – paaiškina specialistas.
Pataria keisti požiūrį į pilietiškus visuomenės narius
Kaunietis verslininkas Sigitas Martinavičius, dažnai nevengiantis pasisakyti opiais Kaunui ir šaliai klausimais, sako, jog abejingą visuomenę formuoja ir norą pilietiškai elgtis stabdo tikimybė sulaukti patyčių ir būti išjuoktam už drąsų poelgį.
„Ne kartą teko susidurti su faktu, kai, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose žmonės vengia „nepatogių“ temų ir dėl to renkasi diskutuoti mažiau aktualiomis, pirmąsias nustumdami į antrąjį svarbos planą. Nereikėtų aplenkti įvykių, kuriuose dominuoja smurtas, vertėtų vyriausybiniu lygiu rengti konferencijas ir jose kalbėti apie problemas, dėl kurių visa tai vyksta visuomenėje“, – idėjomis dalinosi jis.
Prisimindamas smurto Draugystės parke atvejį S. Martinavičius svarsto, jog veikiausiai, jei būtų nutikę taip, kad smurto prieš mažametę liudininkas ir jos gelbėtojas, gindamas mergaitę nuo paauglių, būtų netyčia nuskriaudęs vieną ar kelis iš šio paaugliško konflikto dalyvių, tikriausiai jam pačiam tektų stoti prieš teismą. Kitaip tariant, tokiose situacijose, pasak kauniečio, bet koks neatsargus veiksmas net ir gelbėtoją gali padaryti kaltu.
„Apmaudu, bet mūsų visuomenėje patriotiškas elgesys, kitokia nei daugumos nuomonė, yra išjuokiama ir nepriimama. Nors iš tiesų, visuomenė turėtų parodyti pagarbą tokiems žmonėms. Jie turėtų būti suvokti esantys pavyzdžiais, kurių dėl pilietiško elgesio nereikėtų persekioti, grasinti susidoroti ar panašiai. Tik tokiu atveju būtų galima pasiekti rezultatų“, – teigė S. Martinavičius.
Drąsos grasinti suteikia galimybė likti anonimu
V. Legkauskas pastebi, jog, atsižvelgiant į smurto atvejo, kuriame nukentėjo mažametė, pirminius teiginius apie tai, kad įvykio liudininkui esą skambindami telefonu grasino patys nusikaltimu įtariami paaugliai ar netgi jų tėvai, o kovo 3o d., įsilaužė ir į jo butą, policijos pareigūnai pirmiausiai turėtų apsilankyti pas tėvus, globėjus ar kitus paaugliui artimos aplinkos žmones.
„Apsilankius policijai anonimiškumo nebeliktų, tada paauglys nesijaustų toks „kietas“ kokiu galima įtikinti save esant slepiantis po anonimo kauke. Žinoma, susekti anoniminius skambučius kainuoja lėšų, tačiau tai padaryti įmanoma gana greitai. Pareigūnai įtardami apie grasinimus turėtų informuoti numanomus grasintojus apie tai, kad jie visi yra matomi. Taip pat informuoti apie atsakomybes už veiksmus. Tuomet „sparnai“ nusileis“, – komentavo VDU Psichologijos katedros docentas.
Nepriklausomai nuo amžiaus, bausmės sulauks
Portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai apie asmens, grasinančio kitam, atsakomybes kalbėjosi su Dainavos policijos komisariato viršininku Stanislovu Zaikinu.
„Jei žmogui imama grasinti ar jį terorizuoti, patariama nedelsiant kreiptis į pareigūnus skambinant telefonu 112 ar pranešant internetu – per e.policijos sistemą. Sulaukę informacijos apie grasinimą, policininkai aiškinsis įvykio aplinkybes, pagal kurias nustatys, koks teisės pažeidimas ar nusikalstama veika buvo padaryta. Kiekvienas atvejis yra individualus“, – paaiškina jis.
Pasak S. Zaikino, tais atvejais, jei ikiteisminio tyrimo metu grasinama nusikalstamo įvykio liudininkui, numatoma atskira atsakomybė pagal baudžiamojo kodekso straipsnį 233: „Poveikis liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui“.
„Remiantis šio straipsnio pirmąja dalimi, baudžiama viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Jei grasinimai susiję su smurto panaudojimu ar kitokia prievarta – asmuo gali būti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki 4 metų“, – komentavo pareigūnas.
Tačiau esą pagal baudžiamojo kodekso 233 straipsnį atsako asmuo, tik sulaukęs 16 metų. Jei asmens amžius nesiekia minėtosios amžiaus ribos, priklausomai nuo nusikalstamos veikos detalių, asmens tėvams gali būti taikomos administracinės teisės normos. Tačiau, kiekviena situacija yra individuali, primena Dainavos policijos komisariato viršininkas.
Esą tais atvejais, kai policijos pareigūnų akiratyje atsiduria nepilnamečiai, įtariami įvykdę nusikalstamą veiką, policija analizuoja ir renka visą įmanomą charakteristiką iš jį supančios aplinkos. Taip pat betarpiškai bendradarbiaujama su Vaikų teisių apsaugos Kauno skyriaus atstovais, ugdymo įstaigomis, tėvais ar globėjais.
„Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiasia atsakomybės rūšis. Tačiau, net, jei nepilnamečiui jos taikyti negalima, toks asmuo, įrodžius jo kaltę, neliks nenubaustas kitokiais būdais. Dėl nederamo jo elgesio atsakomybė už veiksmus gali pereiti į jo tėvų, globėjų pusę. Be to, reikia prisiminti ir tai, kad nederamu elgesiu nepilnametis gali pakenkti savo ateities reputacijai“, – akcentuoja S. Zaikinas.
Pasak pašnekovo, jei grasinantis asmuo yra pakankamo amžiaus ir, atsižvelgiant į baudžiamosios teisės įstatymus, gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl minėto pobūdžio veikos, kokią bausmę skirti, sprendžia teismo atstovai, išnagrinėję baudžiamąją bylą.
Kauniečio verlininko S. Martinavičiaus teigimu, nors šalyje nepilnamečių kolonijos – perpildytos, jis sako nesantis šalininku to, kad jauni žmonės būtų kalinami.
„Pirmiausia reikia dėti pastangas į brandžios visuomenės ugdymą. Negalima atmesti tikimybės, jog vaikai, paaugliai, kurie skriaudžia kitus, patys yra skriaudžiami. Be to, juos neteisingai ugdo ir visuomenės lyderiai. Čia – didžiausia problema. Nubausti, įkalinti, – kas iš to? Vaikas, paauglys, tikėtina, pritaikius tokias priemines vėliau taptų dar žiauresniu. Verčiau reikėtų dėti pastangas į tokio jaunimo ugdymą atveriant platesnes socialines galimybes ir suteikiant informaciją, kad jie suprastų, kur elgiasi negerai, bei išmoktų pamatyti geruosius pavyzdžius“, – pataria jis.
Įvykio liudininkui apsaugoti – specialios priemonės
Paklaustas apie tai, ar nusikalstamo įvykio liudininkas, sulaukęs grasinimų, gali jaustis saugus, S. Zaikinas patikino, jog, jei asmuo kreipiasi į policijos pareigūnus, šie turi visas įmanomas galimybes ir priemones jį apsaugoti nuo neigiamo aplinkos poveikio.
„Pirmiausiai policija įvertina situaciją ir esamas grėsmes bei jų lygį ir numato atitinkamas priemones, kokių imtis. Tačiau atskleisti pareigūnų vykdomų darbų taktikos negaliu, bet žmogus visada bus apgintas ir užtikrintas jo ir jo šeimos saugumas“, – patikino Dainavos policijos komisariato viršininkas.
Kaip elgtis matant nusikalstamą veiką viešumoje?
Pamačius nusikalstamą veiką viešoje aplinkoje, pasak S. Zaikino, asmeniui nederėtų pamiršti fakto, jog jis nėra parengtas bei apmokytas, kaip elgtis tokiose situacijose. Todėl geriau apie įvykį nedelsiant pranešti policijos pareigūnams skambinant telefonu bei stebint veiksmą iš šalies.
„Jei potencialus teisės pažeidėjas ar nusikaltimą darantis asmuo ima trauktis iš vietos, galima pernelyg nesiartinant mėginti jį pasekti tuo metu betarpiškai bendraujant telefonu su policijos pareigūnais, kol šie atvyks į nurodytą vietą. Į iškvietimus reaguojame greitai“, – portalui „Kas vyksta Kaune“ sakė pareigūnas.
