Kolegos žurnalistai neleis pameluoti, kad prieš didžiąsias metų šventes, tokias, kaip Kalėdos ar Velykos, labai stipriai padidėja žmonių aktyvumas – jie tampa irzlesni, labiau viskuo nepatenkinti, besiskundžiantys, kritiški, arba atvirkščiai – hiperlinksmi ir viskuo patenkinti.
Paradoksalu, kad kovo 20 d. pirmasis linksmai Lietuvoje Laimės dieną atšventęs Kaunas jau po paros buvo supurtytas tikrąją miesto ir šalies realybę atspindinčio įvykio: Draugystės (kaip simboliška) parke penkiolika paauglių žiauriai mušė ir spardė bejėgę mažametę mergaitę. Įvykis vyko netoliese visuomeninio transporto stotelės, kurioje buvę žmonės, tikėtina, turėjo kažką girdėti ar matyti. Bet buvo kurti ir akli, susirūpinę kasdieniais rūpesčiais, o gal tiesiog besivadovaujantys nuostata: „ne mano daržas – ne mano pupos“. Bet štai vienas parko praeivis susidomėjo, ką gi ten spardo būrys paauglių, lyg ir ne kamuolį?
Šoko drąsuolis į būrį, kaip pats pasakoja – įsiutę paaugliai, nedaug trūko ir jį būtų puolę, bet nepuolė, gal išsigando jo drąsos, gal patys savo žiaurumo. Išsilakstė.
Bet istorija taip paprastai nesibaigė, nes mergaitė buvo sumušta išties žiauriai, prireikė jai ir medikų pagalbos, žinoma, buvo iškviesti pareigūnai. Kitą dieną drąsuoliui, kaip jis pats sako, pradėjo anonimiškai grasinti ir mušeikos, ir jų tėvai. Dar daugiau – atsirado tokių, kurie pasikapstė ir po žmogelio tapatybę. O personažas pasitaikė išties spalvingas – striptizo paauglėms šokėjas ir kaimo realybės šou nugalėtojas. Užvirė tikras drąsuolio – narsuolio – gelbėtojo viešas aptarimas ir patyčios, kaipgi be jų?
Bet, mielieji, gelbėti mušamos mažametės mergaitės šis žmogus, beje, vienintelis iš netoliese buvusių suaugusiųjų, juk puolė ne nuogas – su kelnėmis. Perfrazuojant VDU docento daktaro Visvaldo Legkausko mūsų portalui išsakytą mintį, šio žmogaus reputacija niekaip nenuvertina jo kilnaus poelgio svarbos bei nesumažina kitų padaryto nusikaltimo dydžio.
Ir net neabejoju, kad lygiai tokia pati diskusija būtų virusi, jei gelbėtojo vietoje būtų ne striptizo šokėjas, o gėjus, juodaodis ar žydas. Kasdien skaitau žmonių komentarus po mūsų straipsniais ir galiu teigti, kad esame nepakančių ir užgaulių žmonių visuomenė, labai brutali, menkai išsilavinusi, be pagarbos ir idealų. Kalbu apie daugumą, ne apie malonias išimtis ir galite dėl to mesti į mane akmenį, kaip tą šįryt padarė Kaune gerai žinomas architektas Audrys Karalius, išvadinęs mane „puolusia žemiau prostitutės lygio“, tiesa – žurnalistikos, ne viešnamio, bet ar didelis čia skirtumas epiteto svoriui? Išsilavinęs, turintis humoro jausmą, įdomus, kandus, stilingas – toks iš šono man atrodė, o ir asmeniškai šiek tiek pažįstamas šis žmogus. Nebeatrodo.
Kad A. Karalius yra susipykęs su visais, su kuriais galėjo susipykti – jokia vieša paslaptis (mano vertinimu, tapti jo kritikos taikiniu tampa vis labiau įvertinimu, nei nuvertinimu). Kad jis kritikuoja praktiškai viską, kas naujo daroma Kaune – taip pat visiems puikiai žinoma. Tačiau asmeniškai man, kaip žurnalistei, visuomet įdomesni kritiškai mąstantieji, nei drauge su minia pučiantieji geltonus laimės balionus. BET. Tam, kad kritika būtų prasminga ir kurianti, o ne negatyvi ir griaunanti, mano galva, esminė sąlyga keliama kritikuotojui – vidinė inteligencija.
Antraip joks jis ne kritikas – tik recenzentas, ar dar blogiau – chamas, kaip koks A. Užkalnis. Vidinei inteligencijai susiformuoti vien išsilavinimo ir gabumų nepakanka, o šį itin svarbų inteligentiško žmogaus bruožą nulemia labai daug veiksnių, tarp kurių – genetika, aplinka, kurioje vaikas augo, brendo, jo auklėjimas, lavinimas, baigti mokslai, savišvieta, draugų poveikis, mokymasis visą gyvenimą, dvasingumas ir t. t. Sąrašas ilgas, tiesą sakant, ir neabejotinai ne tik nuobodus, bet ir labai jau nemadingas.
Tad nenuostabu, kad mūsų miestui ir valstybei labai trūksta būtent tokių žmonių – mokančių kritikuoti konstruktyviai, be asmeniškumų, gebančių ne tik savo kritiką išsakyti, bet ir kito nuomonę priimti, vertinti kitą, kaip vertina ir aukština patį save, suprantančių, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą, savo nuomonę, kuri nebūtinai bloga, neteisinga, smerktina ir būtinai – išklausytina.
Šis kontekstas kilo iš socialiniame tinkle „Facebook“ prieš porą dienų užvirusio susirašinėjimo po to, kai mūsų portale buvo patalpintas Vienybės aikštės rekonstrukcijos projekto vystytojų, bendrovės „Urban Inventors“, kuri yra SBA koncerno dukterinė įmonė, pranešimas spaudai apie vykusį šio projekto pristatymą Kauno miesto savivaldybėje. Žinoma, kad parengusieji pranešimą nesiekė atpasakoti vykusio renginio konteksto, žinoma, kad jie išplatino savo poziciją, pristatė savo idėjas ir planus, kaip ketina sutvarkyti aikštę. Žinoma, kad jie neparašė, ką apie šį projektą galvoja jam oponuojantis A. Karalius.
Bet A. Karalius savo poziciją juk gali surašyti pats, ar kažkas kitas tai už jį turi padaryti, jei jam jau taip ji rūpi? „Facebook“ diskusijoje pakviečiau projekto oponentus surašyti savo nuomonę portalui, mielai būtume ja pasidalinę su skaitytojais, juk tokios diskusijos miestui tikrai reikalingos. Spėkit, ar parašė? Ne. Pasirodo, mūsų kanalas „nepatempia“ jų iškiliai pozicijai išreikšti pakankamo lygio. Panašiai nutiko šiam kovotojui ir vasarą vykusioje kertamų medžių gynybos istorijoje: paprašėme išsakyti poziciją, bet irgi tikriausiai neatitikome lygio. O štai, jaunai komunikacijos specialistei Rūtai Vyžintaitei mūsų „lygio“ pakako išsakyti išties stiprią nuomonę medžių kirtimo klausimu ir galbūt tapti viena iš tų, kurios balsą išgirdo miesto meras, visgi sustabdęs beatodairišką medžių šalinimą mieste.
O jei rimtai, tai pasakysiu ir aš, ką iš tiesų manau apie permainas mūsų mieste. Net ir apie medžių kirtimą. Gerai, kad jos vyksta ir Kaunas seniai jų laukė. Neabejoju, kad dauguma jų – į gera. Aišku, yra / bus ir klaidų. Tačiau miestas nėra statiškas, jis gyvas darinys, nuolatinis judėjimas, pokytis, ateitis. Kai pažįstamo kunigo Jono Stankevičiaus paklausiau, kodėl katalikų bažnyčia stato modernias bažnyčias – juk galėtų kopijuoti, pavyzdžiui, puošnųjį baroką – jis atsakė man labai paprastai ir logiškai, kad kiekvienas laikmetis turi savitą architektūrą, o bažnyčia nėra statiška institucija – ji keičiasi drauge su laikmečiu, visuomene, jos poreikiais. Ir jei šiame amžiuje statomi tokie pastatai, kokie statomi, greičiausiai tai irgi nėra kokio vieno asmens ar visuomenės grupės sumanymas – tai reiškia, kad tokie pastatai tinkami šiame amžiuje gyvenantiems žmonėms.
Kaip šiuolaikinių žmonių poreikiams, mano vertinimu, norima pritaikyti ir naujai projektuojamą Vienybės aikštę. Nes žmonės nebėra tokie statiški, kokiais buvo, kai šalia aikštės esantį Vytauto Didžiojo karo muziejų tarpukariu projektavo architektas Vladimiras Dubeneckis, nes dabartiniai žmonės nori jaukių ir į veiksmą įtraukiančių erdvių, kuriose galėtų pasislėpti ir įnirti į savo išmanųjį pasaulį, kuris gerokai skiriasi nuo to, koks jis buvo prieš šimtą metų.
Priminsiu, kad mane „žurnalistikos prostitute, neriančia dar giliau“ išvadinęs A. Karalius šio amžiaus pradžioje taip pat buvo ir labai didelis Kauno „Akropolio“ projekto priešininkas, sakęs, kad negalima miesto centre statyti tokių komercinių objektų. 2005-aisiais gal taip atrodė ir man – taip ir netapau šio objekto gerbėja, bet praėjus 13-kai metų man mano miestas atrodo vėl kitaip: užplūdo kauniečiai Senamiestį ir net iš Vilniaus ėmė važiuoti, grįžo žmonės ir verslas ir į Laisvės alėją bei jos prieigas, ateis ir į atsinaujinusią Vienybės aikštę, tikiu.
Svarbiausia, kad tų žmonių tiesiog būtų. Nes kai savo asmeniniame profilyje randi visuomenėje gerbiamo (ar bent jau gerbto) asmens viešus užgauliojimus, peraugančius į patyčias tavo atžvilgiu, pirma šovusi į galvą mintis būna – nenoriu šitos Lietuvos. Nenoriu Lietuvos, kurioje viešai parke („Facebooke“) penkiolikmečiai paaugliai spardo mergaitę, senutę, kačiuką, šuniuką etc. (galite pasirinkti patys, ką), o visi Didįjį Penktadienį – Kristaus nukryžiavimo dieną – žiūri, juokiasi ir prašo: „DAR!“
