Daugelis darbuotojų yra pasirašę konfidencialumo sutartis su darbdaviu, tačiau retas gali tiksliai pasakyti, ką ji draudžia ar leidžia. Pokalbiai programėle „Skype“ vienai darbuotojai kainavo didžiulę sumą pinigų.
Pirmadienį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, pagal kurią vienoje Kauno įmonėje vadybininke dirbusi moteris buvusiai darbovietei turės sumokėti patirtą turtinę žalą.
Kaip rašoma teismo pranešime, byloje nustatyta, kad nuteistoji, dirbdama pardavimų vadybininke ir su darbdaviu pasirašiusi susitarimą dėl konfidencialumo, savo darbo vietoje naudodamasi „Skype“ pokalbių programa, atskleidė tretiesiems asmenims savo darbdavės komercine paslaptimi laikomą informaciją.
Perduodama informaciją apie klientus, vykdomų pervežimų maršrutus, krovinių vežėjus, siuntėjus ir gavėjus, ekspedijavimo įmonei padarė didelę turtinę žalą – beveik 29 tūks. Eur.
Kasaciniu skundu nuteistoji prašė bylą nutraukti argumentuodama tuo, kad informacija, kurią įmonė laikė komercine paslaptimi neatitiko įstatyme nurodytų ir teismų praktikoje suformuotų komercinės paslapties turiniui keliamų kriterijų.
Ji įrodinėjo esą įmonėje nebuvo sudarytas komercinių paslapčių ir asmenų, turinčių teisę su jomis susipažinti, sąrašas; toks sąrašas nebuvo jai pateiktas susipažinti. Taigi, ji negalėjo žinoti, kokią informaciją įmonė laikė komercine paslaptimi.
Aukščiausiasis Teismas, atmetė kasacinį skundą ir išaiškino tai, kad komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą – verslo, gamybinį pranašumą, finansinę naudą ir pan.
Tokia informacija paprastai pripažįstami įvairūs duomenys apie klientus, užsakovus, krovinių siuntėjus ir gavėjus (kontaktai, atsakingi asmenys ir pan.); krovinių duomenys, vežimo sąlygos, krovinių savybės, specialūs leidimai, sutartinės krovinių vežimo kainos; ūkio subjektų klientų sąrašas, informacija apie klientus, apimanti įvairiausius duomenis, gaunamus palaikant ilgamečius veiklos ryšius; kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma; informacija apie siūlomus produkcijos pirkėjus, verslo partnerius, pasirengimą ir dalyvavimą viešuosiuose konkursuose.
Pasak teisėjų kolegijos, informacija gali būti nepripažinta komercine paslaptimi, jeigu ūkio subjektas nebuvo sudaręs su darbuotoju, atskleidusiu šias paslaptis, susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos.
Kitaip tariant, darbuotojų pareiga saugoti konfidencialią informaciją kyla iš sutarties – konfidencialumo nuostatos, įtrauktos į darbo sutartį, arba atskiros tarp šalių sudarytos konfidencialumo sutarties.
„Be to, labai svarbu, ar darbuotojas buvo informuotas, kokia informacija konkrečioje įmonėje yra laikoma komercine paslaptimi. Tam tikra informacija laikytina įmonės komercine paslaptimi, jeigu tos informacijos savininkas imasi priemonių jai apsaugoti (pavyzdžiui, fizinių, techninių, teisinių, organizacinių ar kitokių priemonių). Taigi informacija, kurią bendrovė laiko komercine paslaptimi, turi būti slapta, labai svarbi ir identifikuojama“, – nurodoma nutartyje.
Pažymėtina, kad tai, kas yra laikoma komercine paslaptimi, buvo nurodyta kasatorės ir darbdavio susitarime dėl konfidencialumo. Šiame susitarime buvo nurodyta, kad bendrovės komercine paslaptimi laikoma visų esamų ir buvusių klientų, bendradarbiaujančių ūkio subjektų ir tiekėjų sąrašas, adresai, telefonai, atsakingi kontaktiniai asmenys, kontaktų, derybų, susitikimų, susirašinėjimų esmė ir detalės, kita su tuo susijusi informacija.
Kasacinis teismas nurodė, kad aplinkybė, jog įmonės klientų duomenys (jų pavadinimai, adresai ir pan.) yra prieinami viešai, ji nepaneigia tokios informacijos vertės ir svarbos konkrečios įmonės veikloje; tai nereiškia, kad toks duomenų prieinamumas leidžia viešai nustatyti, jog būtent šie ūkio subjektai yra įmonės klientai. Pažymėtina tai, kad tokie ūkio subjektų duomenys, kaip jų adresai ar informacija apie vykdomą veiklą, paprastai yra viešai prieinami apie bet kurį teisėtai veikiantį juridinį asmenį. Tačiau komercinę vertę turi ne vien tokia informacija, o būtent duomenys apie tai, kokių partnerių paslaugomis bei kokiomis sąlygomis toks ūkio subjektas naudojasi, nes tik tokia informacija gali suteikti ūkio subjektui pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Šioje situacijoje nuteistoji perdavė tretiesiems asmenims tokius duomenis, kuriuos ji galėjo sužinoti tik iš darbdavio.
Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad informacijos, laikomos bendrovės komercine paslaptimi, apibrėžtumą paprastai lemia verslo, ūkio subjektų veiklos principai ir rinkos dėsniai; informacija, laikoma bendrovės komercine paslaptimi, gali būti sunkiai apibrėžiama konkrečiais įmonių pavadinimais, adresais, telefonais ir kt.; be to, ši informacija tam tikru įmonės veiklos laikotarpiu gali keistis, ryšiai su vienais klientais gali pasibaigti, atsirasti naujų klientų ir pan.
„Ūkio subjektui nėra keliami reikalavimai tokią informaciją įforminti kaip komercinių paslapčių sąrašą fizine prasme – nebūtina, kad tai, kas atitinkamoje įmonėje yra komercinė paslaptis, būtų nurodyta viename materialiame arba elektroniniame dokumente“, –– konstatavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
