Jau ketvirti metai, kaip Lietuvoje cirkuliuoja euro valiuta, ar dar pamenate pirmąsias litų kupiūras? Kokie pinigai funkcionavo Lietuvoje prieš paskelbiant Nepriklausomybę ir tarpukariu? Įvyko didelis pokytis, tad portalas „Kas vyksta Kaune” domisi pinigų istorija.
Iki nacionalinės valiutos
Lietuvos valstybingumo pradžia skaičiuojama nuo 1918 m. vasario 16 d., kai 20 Lietuvos Tarybos narių Vilniuje pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Pasauliui pareikšta: Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė su sostine Vilniumi. Netrukus kūrėsi valstybinės institucijos: Vyriausybė, Seimas, Prezidentūra, kariuomenė bei, žinoma, nacionalinė valiuta.
Trumpai prisiminkime, kokie pinigai Lietuvoje cirkuliavo iki lito. Su pinigų istorija portalas „Kas vyksta Kaune” susipažįsta Pinigų muziejaus padalinyje Kaune – Lietuvos banko rūmuose (Maironio g. 25), kurie pastatyti 1928 m. iškart tapo reprezentaciniu visos šalies pastatu. Apie pinigų istoriją pasakojo Pinigų muziejaus darbuotojas Tomas Grėlis.
Jis priminė, kad 1915 m. Vokietijai okupavus Lietuvą, vokiečiai iš Lietuvos, Latvijos ir dalies Lenkijos sulipdė darinį, kurį pavadino Oberostu ir 1916 m. išleido ostmarkes.
1922 metais priėmė įstatymą
Blogėjant padėčiai Vokietijoje po karo, ostmarkė pradėjo nuvertėti, tad Lietuvos valdžia įnirtingai ėmė galvoti apie savo nacionalinę valiutą. 1922 m., kasdien didėjant infliacijai, skubiai reikėjo kažką daryti, tad 1922 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimta Lietuvos Konstitucija; Žemės reformos įstatymas, Seimas taip pat priėmė įstatymus dėl nacionalinio piniginio vieneto įvedimo ir Lietuvos banko įsteigimo.
Suko galvas dėl valiutos pavadinimo
Beje, dar iki Pinigų įstatymo priėmimo, 1919 m. Ministrų kabinetas nusprendė naują valiutą pavadinti muštiniu, su švedų spaustuve sutarė, tačiau dėl lėšų stokos jų atspausdinimui, to nepadarė.
Sekančių metų liepą Lietuva ir Tarybų Rusija pasirašė taikos sutartį. Nepriklausomybės kovose patirtą žalą Rusija Lietuvai atlygino sumokėdama 3 mln. aukso rublių kompensaciją. Lietuva juos perlydė į aukso luitus ir padėjo užsienio bankuose. Turint aukso atsargų, jau buvo galima prognozuoti apie valiutos vertės stabilumą.
1922 m. priėmus įstatymą dėl nacionalinio piniginio vieneto įvedimo, reikėjo jiems sugalvoti pavadinimą. Pinigus svarstyta vadinti vyčiu, kirptuku, muštuku, arfa, kaltu, lyra, doleriu, krona, franku, grašiu, auksinu, lietu, lietumi ar net ruginiu, nes jie būtų padengti sandėliuose esančiais rugiais. Beje, muštuko pavadinimas buvo ne naujiena – XVIII a. muštukais lietuviai vadino LDK cirkuliavusius dukatus, tad jei nacionalinei valiutai būtų pasirinktas šis vardas – taip, esą, būtų tęsiamos valstybingumo tradicijos.
Komisija palankiausiai įvertino muštukus ir litus. Seime vykusio balsavimo metu, 32 balsavus „už” ir 16 „prieš” – laimėjo litas. Lito pavadinimą pasiūlė Seimo ekonominės komisijos sekretorius Vaclovas Vaidotas, dirbęs pinigų komisijoje, šimtąją lito dalį nuspręsta pavadinti centu. Tų pačių metų rugpjūčio 29 d. pasirašyta sutartis dėl banknotų gamybos su Andreas Hasės spaustuve (Praha).
„Lito tėvu” tapo Vladas Jurgutis, kuriam 1922 m. rugsėjį vykusiame Lietuvos banko steigiamajame susirinkime patikėta pasirūpinti visais lito įvedimo klausimais.
Laikinoji valiuta
Kadangi banknotus į Kauną buvo sutarta atvežti 1922 m. lapkričio – gruodžio mėn. ir nauji pinigai apyvartoje būtų pasirodę 1923 m. – reikėjo laikinųjų pinigų. Juos pagamino Otto Elsnerio spaustuvė Berlyne, bankonotus puošė Vytis, ant pinigų užrašyti lietuviški užrašai. Išėjo: 1 ir 5 lt bei 1,5,10,20,50 ct. nominalai, ant jų nurodyta, kad čia „Lietuvos banko laikinasis banknotas”, įspėjama, kad „Perdirbimas įstatymu draudžiamas”. Banknotai pažymėti 1922 m. rugsėjo 10 d. data ir trimis faksimiliniais parašais: Juozas Dulskis, Ipolitas Jazdauskas ir Vytautas Petrulis.
Dėl skubos banknotai buvo maži, su nesudėtingais piešiniais, ne itin aukštos kokybės ir banknotus imta padirbinėti, tad juos stengtasi išimti iš apyvartos kuo skubiau.
Oficialia lito įvedimo data tapo 1922 m. spalio 2 d., tuomet prieš tai buvusios ostmarkės pradėtos keisti į litus, nustatytas kursas: 1 lt. už 175 auksinus, o 1 JAV doleris buvo vertas 10 lt.
Kaip atrodė tarpukariu įvesti nuolatiniai litai
1922 m. Andreas Hasse spaustuvėje Prahoje buvo atspausdinti dvylikos nominalų nuolatiniai banknotai, ant jų užrašyta data: 1922 m. lapkričio 16 d. Litų banknotus kūrė dailininkas Adomas Varnas.
Banknotus puošė Vytis, Gediminaičių stulpai, Ietigalis su kryžiumi; Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų herbai, lietuvių tautos ornamentai (sėjėjas, verpėjas sielininkas), Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir Vytauto atvaizdai.
1924 m. apyvartoje padaugėjo pinigų, tad norint palengvinti mokėjimus ir atsiskaitymus, Lietuvos bankas ėmė leisti didesnio nominalo: 500 ir 1000 litų banknotus. Juos spausdino Anglijos firma „Bradbury, Wilkinson and Co Ltd”.
Šie kuponai pasižymėjo aukšta kokybe ir išskirtiniu dizainu, ant specialaus popieriaus su vandens ženklais, spalvotais plaušeliais, sudėtingu pagrindo piešiniu, o banknotų serijos raidės ir numeriai buvo atspausdinti raudona spalva. Dėl aukštos kokybės, imta visus Lietuvos banknotus spausdinti šioje Anglijos įmonėje.
1927 m. naujus 10 litų banknotus nutarta spausdinti pagal dailininko A. Žmuidzinavičiaus projektą. Vėlesnių laidų banknotai spausdinti pagal A. Galdiko projektus.
10, 50 ir 100 litų banknotai apyvartoje pasirodė 1928 m., 5 litų banknotai – 1930 m. pradžioje, o paskutiniai 20 litų nominalo banknotai – 1931 m.
1938 m. ruošiantis minėti Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, planuota išleisti jubiliejinį 10 litų banknotą (Adomo Galdikos projektas) su prezidento Antano Smetonos portretu bei Nepriklausomybės akto faksimile, Vyčiu, Gediminaičių stulpais averse, o recerse – Nepriklausomybės akto signatarų nuotrauka; Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų herbais. Abi pusės vaizduoja 1918 m. vasario 16 d. paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę.
Tačiau šis kone prasmingiausias Lietuvai banknotų tiražas taip ir nebuvo atspausdintas dėl neaiškių priežasčių, nors išliko jo pavyzdžiai.
Spėjama, kad Lietuvos bankas galėjo atšaukti užsakymą, nes Nepriklausomybės Aktui pažymėti jau buvo nukaldintos 10 lt. sidabrinės monetos (aut. Juozas Zikaras) su prezidento A. Smetonos portretu ir Gediminaičių stulpais.
Pirmoji monetų kalykla šalyje – atsirado Kaune
1924 m. birželio 20 dieną Seimas priėmė Monetų įstatymą. Jis suteikė valstybės iždui išimtinę teisę kaldinti ir leisti į apyvartą metalinius pinigus. Bronzines monetas kaldino Birmingemo firma King’s Norton Metal Works, o sidabro – Anglijos karališkieji monetų rūmai. Monetos apyvartoje pasirodė 1925 m. pradžioje.
1936 m. monetos pradėtos kaldinti Kaune „Spindulio“ spaustuvėje įsikūrusioje kalykloje. Monetų autorius – dailininkas J. Zikaras.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, greta lito į apyvartą įvesta sovietinė valiuta rublis. 1941 m. kovo 25 d. litų apyvarta visiškai uždrausta, ilgam valiuta tapo rublis. Balandį saugyklose buvę ir iš gyventojų surinkti litų banknotai buvo sukūrenti Lietuvos banko šildymo krosnyse, tai padaryta Sovietų Sąjungos valstybinio banko pirmininko įsakymu.
1991-1993 m. Lietuvoje cirkuliavo talonai (vadinamosios „vagnorkės” arba „žvėriukai”), jų averse vaizduoti augalai, reverse buvo gyvūnai, banknotus puošė Vytis ir Gediminaičių stulpai. Litas po ilgos pertraukos sugrįžo tik 1993 m. birželio 25 d., o 2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje įvestas euras.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
