Portalas „Kas vyksta Kaune” kviečia apsilankyti Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose, stūksančiuose Ąžuolyne (Vydūno al. 2). Daugelis šią vietą pravažiuoja kasdien, tačiau kažin ar pabuvojo name, kur prieš 86 metus gyveno Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus įkūrėjas, ilgametis direktorius Paulius Galaunė ir operos solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė?
Vydūno al. ir K. Petrausko g. sankryžoje stūksantis trijų aukštų mūrinis gyvenamasis Galaunių namas statytas jų pačių lėšomis, dar 1932 metais. Namą projektavo vienas funkcionalizmo architektūros kūrėjų Lietuvoje – architektas Arnas Funkas (1898-1957 m.). Galaunių namas priskiriamas funkcionalizmo/modernizmo stiliams.
Muziejaus vadovo ir operos solistės sąjunga
Adelė ir Paulius susipažino Vilniuje, dailininko Adomo Varno namuose, kur vykdavo jaunų inteligentų susibūrimai, o pats Paulius ir kurį laiką ten gyveno. Čia lankydavosi nemažai to meto jaunųjų menininkų, kurių būrelis vėliau apsigyveno Žvėryne, D. Poškos g., mediniame 2 a. name. Tarp Adelės ir Pauliaus neilgtrukus įsižiebė jausmai. Netrukus, 1919 m. sausio 12 d. juos Šv. Mikalojaus bažnyčioje sutuokė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Balandžio 19 d. okupavus Vilnių, dauguma inteligentų išvyko į Kauną, tarp jų ir Galaunės. Jaunavedžiai įsikūrė nuomojamame bute T. Daugirdo gatvėje. 1932 m. persikėlė į naujus namus Vydūno alėjoje, kur gyveno iki 1971 m.
Galaunės siekė karjeros aukštumų, tapo žinomi visuomenėje. A. Galaunienės (1895-1962 m.) kartu su kitų Lietuvių meno kūrėjų draugijos narių iniciatyva 1920 m. rudenį pradėtas organizuoti Operos teatras (Operos vaidykla).
Jų pastangomis 1920 m. gruodžio 31 d. pastatytas pirmas spektaklis – Džiuzepės Verdžio „Traviata”, kur pagrindinį Violetos vaidmenį atliko Adelė Galaunienė. Per darbo metus teatre ji sukūrė 20 pagrindinių vaidmenų, tarp jų: Džildą Dž. Verdžio „Rigolete”, Roziną „Sevilijos kirpėjuje”, Džiuljetą J. Ofenbacho „Hofmano pasakose”, Tatjaną P. Čaikovskio „Eugenijuj Onegine”, Margaritą Š. Guno „Fauste”, Mikaelą Ž. Bizė „Karmen” ir kt.
Pirmąjį teatro veiklos dešimtmetį ji buvo viena iš pagrindinių partijų atlikėjų, dėl dainininkių trūkumo, dainavo ir ne itin jos balsui tinkančias partijas, tad balsas palaipsniui nusilpo ir 1931 m. pabaigoje ji išėjo iš teatro. Kurį laiką dėstė Kauno konservatorijoje, J. Gruodžio muzikos mokykloje, vadovavo chorams.
Jos sutuoktiniui Pauliui Galaunei (1890-1988 m.) Švietimo ministerija 1924 m. pavedė statyti M. K. Čiurlionio dailės galeriją. Šiai įstaigai jis vadovavo 25 metus. Direktoriaudamas rūpinosi M. K. Čiurlionio bei kitų lietuvių dailininkų darbais, rinko liaudies meną, rūpinosi lietuvių menininkų parodų rengimu užsienyje: Italijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje. Kartu skleidėsi kaip dailininkas, grafikas, pedagogas, menotyrininkas.
1910-1987 m. paskelbė apie 430 publicistinių ir mokslinių studijų apie Lietuvos meną ir kultūrą. 1925-1953 m. dėstytojavo Kauno bei Vilniaus universitetuose, Vilniaus dailės institute. Beje, iš muziejaus ir minėtų mokyklų buvo atleistas kaip netinkantis sovietų ideologijai.
Už kultūrinę veiklą gimtinėje ir užsienyje P. Galaunė apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Prancūzijos garbės legiono ordinu, Švedijos karaliaus Vazos antrojo laipsnio ordinu, Belgijos karaliaus Leopoldo II Komandoro laipsnio ordinu, Latvijos trijų žvaigždžių ordinu ir kt.
A. ir P. Galaunės susilaukė dukros Dalios (1941 m. pasitraukė į Vakarus, gyvena Amerikoje) ir sūnaus Dievainio (1920-1947 m., mirė nuo džiovos). Po Adelės mirties praėjus penkeriems metams, 1967 m. Paulius vedė antrąkart – Kazimierą, dirbusią tame pačiame muziejuje.
Gyveno ne tik Galaunės, bet ir signataras, kariai, eiliniai kauniečiai
Po namą portalą „Kas vyksta Kaune” vedžioja Galaunių namų vadovė Miglė Banytė. Žinoma, kad Galaunės buvo įsikūrę pirmame aukšte, antrasis buvo nuomojamas, jame 1933-1940 m. gyveno Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas Kazys Bizauskas su šeima, o dabar jame veikia art deco interjerų paroda, trečias aukštas oficialiai priklauso Galaunių šeimai (dukrai Daliai ir dviems vaikaičiams, gyvenantiems Amerikoje), jame niekas negyvena.
Adelės ir Pauliaus Galaunių šeima name Vydūno al. 2 gyveno 1932-1941 m.
1940 m. okupavus Lietuvą, nacionalizavus namą, jame apsigyveno Raudonosios armijos kareiviai su šeimomis. Po kurio laiko jas pakeitė naciai. Galaunės buvo nugrūsti į pirmo aukšto galą, du kambarėlius. Pokario metais Galaunių namas priklausė įvairioms žinyboms ir įstaigoms: Lietuvos valstybiniam kūno kultūros institutui, Kauno miesto Kūno kultūros ir sporto komitetui. Taip pat gyveno paprastų gyventojų šeimos.
Galaunės sunkiai pakėlė tokias gyvenimo sąlygas ir 1971 m. paprašė iškeldinami, atsidūrė I. Kanto gatvėje, bute prieš Kauno centrinį paštą.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, namas grąžintas įpėdinėms: antrajai žmonai Kazimierai Galaunienei bei dukrai iš pirmosios santuokos Daliai Galaunytei-Kaupienei-Augūnienei, kuri 1992 m. namą su 1586 kv. m žemės sklypu padovanojo Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, o šeimai pasiliko butą trečiame namo aukšte.
6 kambariai
Pirmame aukšte matome 6 kambarius: P. Galaunės darbo kambarys, salonas, valgomasis, sūnaus Dievainio kambarys, tarnaitės kambarėlis, virtuvė, taip pat yra sandėliukas-šaltkambaris, einantis per visus namo aukštus. Name 2 laiptinės: ūkinė (produktams) ir pagrindinė. Virtuvėje išlikusios plytelės, o parketas nuo pastatymo išlikęs visame name, tik vietomis atnaujintas.
Darbo kabinete galybė knygų ir persiškas kilimas
Pirmiausiai Galaunių muziejaus vadovė Miglė Banytė portalą „Kas vyksta Kaune” nusiveda į P. Galaunės darbo kabinetą. Į jį patogu patekti vos įžengus pro pagrindines duris ir užlipus laiptais.
Puikiai išsilaikiusi knygų spinta čia atkeliavo iš T. Daugirdo gatvėje nuomotų namų, ją P. Galaunė suprojektavo pats, o 1927 m. pagamino teisininko Rapolo Skipičio dirbtuvėse. „Pagrindinis šių namų turtas – Pauliaus Galaunės 12 tūkst. vnt. biblioteka: literatūra apie Lietuvą, istoriją, archeologiją, kultūrą, meną, etnografiją, muziką, teatrą; grožinė lit., grafika, atskira dalis skirta jo pomėgiams – tarkim žvejybai”, – pasakojo muziejaus vadovė ir pridūrė, kad pats P. Galaunė sakydavo: „Visa tai aš rinkau ne tik sau, bet ir savo tautai.”
Bibliotekoje randama knygų keliolika kalbų.
Savo biblioteką kaupti P. Galaunė pradėjo dar studijuodamas Peterburge. Didžioji dalis literatūros dabar saugykloje, lankytojai pamato tik nedidelę dalį. Anot muziejininkės, dalis literatūros labai vertinga, sunkiai randama net bibliotekose. Knygos gerai išsilaikiusios, nes P. Galaunė buvo aistringas bibliofilas, kartu su K. Bizausku ir kitais kūrė XVII Knygos mėgėjų draugiją, kuri tarpukariu rūpinosi knygos leidyba, kad viršeliai, iliustracijos gražūs ir kokybiški būtų.
Žvilgtelime į rašomąjį stalą, P. Galaunė taip pat suprojektavo pats. Muziejininkė M. Banytė atkreipė dėmesį, kad pirmame namo aukšte beveik visi baldai Galaunių.
Galiausiai dėmesį patraukia ant sienos kabantis daugiau kaip šimto metų senumo austas persiškas kilimas. Anot kilimų žinovės Lauros Bohne, tai Gendžė (Centrinis Kaukazas) kilimas, rištas apie 1900-1910 m.
Salone vakarodavo inteligentai
Toliau keliaujame į saloną, darbuotojų vadinamą Adelės Galaunienės salonu. Čia vykdavo šventės, 1942 m. birželio 28 d. slapta surengtas 10-asis Maironio mirties metinių minėjimas. Svečiuose lankydavosi to meto inteligentija: dailininkai Adomas Galdikas, Liudas Truikys; kompozitorius J. Tallat – Kelpša; operos solistai Marijona Rakauskaitė, Antanas Sodeika, rašytojai Juozas Keliuotis, Faustas Kirša ir kt. Vykdavo diskusijos, skambėdavo fortepijono muzika ir A. Galaunienės atliekamos dainos. Kaip minėta, nualinusi balsą ji užsiėmė pedagogine veikla, salone rinkdavosi su savo mokiniais, vesdavo užsiėmimus.
Jono Prapuolenio gamintoje įstiklintoje spintelėje sukrauti brangesni daiktai: lėkštės, padėklai, puodukai, servizas, suvenyrai ir kt., gaminti XIX a. pab.-XX a. pr. Rusijos porceliano fabrikuose.
Kitą neįprastą baldą – apvalų vitrininį stalelį irgi kūrė žinomas baldų meistras J. Prapuolenis.
Ant sienų kabo šeimos narių portretai, garbingoje vietoje ir jos mokytojos, pasaulinio lygio operos scenų žvaigždės Felia Litvinn (Francoise- Jeanne Schutz) portretas, pas kurią stažavosi Paryžiuje. Taip pat kabo M. K. Čiurlionio, A. Galdiko, Jono Janulio paveikslai.
Salono sienoje paliktos dažų sluoksnių liekanos, matyti, kad dabar jau šeštas sluoksnis uždažytas.
Valgomasis
Priešais saloną – valgomasis. Jame baldų nedaug: likęs ilgas ąžuolinis Galaunių stalas, pagamintas po 1932 m. Kaune. Kėdės pirktos iš antikvaro Gintauto Mikionio. Likę porceliano indai.
Dievainio kambarys
Nedidelis kambarys koridoriaus gale priklausė Adelės ir Pauliaus Galaunių sūnui Dievainiui. Po pirmosios žmonos mirties, čia kurį laiką gyveno antroji žmona Kazimiera Galaunienė. Kambaryje išlikęs stalas ir kėdė. Lova su tulpelių motyvais įsigyta iš Gintauto Mekionio. Lovos minkštosios dalies raštuose atsispindi tautinė stilistika balduose, itin populiari tarpukariu. Austas gobelenas likęs autentiškas.
Adelės ir Pauliaus Galaunių namai lankytojams atviri darbo dienomis 10-16 val. bei šį šeštadienį, sausio 13 d.
