Atėjo Kalėdos – šventė, kurios laukė daugelis. Skamba kalėdinė muzika, papuoštos miestų eglės, parduotuvių vitrinose išdėliotos dekoracijos. Tačiau tikriausiai ne visi susimąstome, kad tai – tik šventės sudėtinės dalys, o Kalėdų esmė slypi visai kitur. Ne blizgučiuose ar pirkiniuose.
Juk Kalėdos nebūtų Kalėdos be gerų darbų ir bendravimo. Kas norėtų jas praleisti vienas? Tai šventė, kai galime dažniau prisiminti sau brangius žmonės ar parodyti dėmesį net tiems, kurių nepažįstame, bet kuriems to dėmesio trūksta.
Ne veltui šiuo laikotarpiu padaugėja akcijų, skatinančių aukoti. Žmonėms, stokojantiems maisto, sergantiems vaikams, vienišiems senoliams ar likimo nuskriaustiems keturkojams. Bet atsiranda besipiktinančių, kurie net ir tokiose kilniose akcijose randa prie ko prikibti. Tokių, kurie pareiškia jokiu būdu neaukosiantys, mat tai ne jų rūpestis, nes nuskriaustaisiais privalo pasirūpinti valdžia. Arba tokių, kurie šventai įsitikinę, kad parama gavėjų nepasieks. Tačiau net nepagalvojančių, jog ne vienerius metus savo veiklą vykdančios labdaros organizacijos viešai skelbia suaukotų lėšų panaudojimo ataskaitas, o pagalbos naudą liudija nuoširdžios žmonių padėkos. Tad jeigu pajėgiate, nejaugi sunku paaukoti kelis eurus bent kartą per metus ir tų, kurių šventinis stalas nebus toks gausus kaip jūsų, Kalėdas padaryti bent kiek šviesesnes?
Tiesa, egzistuoja ne tik pinigus kviečiančios aukoti paramos akcijos, bet ir tokios iniciatyvos kaip „Vaikų svajonės“, vertos atskiro pagyrimo. Prisidėjus prie minėtos veiklos galima pasirinkti konkrečią vaiko svajonę ir ją išpildyti.
Vieni nori pliušinio žaislo ar lėlės, kitiems trūksta paprasčiausios šiltos striukės ar žieminių batų. Skaitant šias svajones sunku nesusigraudinti. Deja, bet tokia liūdna realybė. Ir belieka džiaugtis, kad atsiranda žmonių, kurie artėjant Kalėdoms pagalvoja ne tik apie save – šiuo metu daugiau nei pusė vaikų svajonių jau yra išpildytos.
Galų gale, gerumą įmanoma parodyti ir ne materialine išraiška. Juk nesunku aplankyti vienišą senolį ir su juo praleisti bent kelias valandas, padovanojant jaukų pokalbį prie puodelio kavos. Nieko nekainuos, jei pasavanoriausite gyvūnų prieglaudoje ar kam nors pasakysite gerą žodį, nusišypsosite sutiktam praeiviui.
Taigi, nestinga pasirinkimų, kaip kitam padovanoti bent minimalią šventę. Svarbu nebūti Skrudžu. Be to, niekada negalite būti tikri – galbūt patiems kada nors taip pat prireiks pagalbos? O jeigu nepadarėte nei vieno minėto darbo, bent jau prisiminkite savo artimuosius, praleiskite su jais daugiau laiko. Ir tai darykite ne tik šventiniu laikotarpiu, bet visus metus. Tuomet šviesesnis Kalėdų rytas išauš ne tik kitiems, bet ir jums patiems.
