Kaune XIX a. pabaigoje pradėti įrenginėti kariniai miesteliai: Panemunės, Žemųjų Šančių, Fredos bei Žaliakalnio. Šįkart domimės didžiausiu jų – Ž. Šančių kariniu miesteliu, kurio dalis pastatų, išsiskiriančių raudonomis plytomis, betestūkso A. Juozapavičiaus prospekte.
Kaunas tapo imperijos tvirtove
1879 m. Rusijos carui Aleksandrui II pasirašius potvarkį, Kaunas tapo pirmos klasės Rusijos imperijos tvirtove ir išbuvo ja ilgiau kaip 36-ejus metus, iki 1915-ųjų. Mieste tuo laikotarpiu sparčiai daugėjo karinių objektų. Tvirtovė intensyviai statyta 1882-1890 m., tuo metu mieste įrengti septyni fortai ir devynios artilerijos baterijos, kairiajame Nemuno krante suformuotas centrinio įtvirtinimo ruožas; miesto centre įkurdinta administracija ir Kauno įgulos Soboras, priemiesčiuose pastatytos kareivinės, įrengtas geležinkelis. Minėti fortai apsupo miestą ratu, nuo Centro nutolusiu iki 6 km.
XIX -XX a. pr. besikuriant Ž. Šančiams, išryškėjo trys šios vietovės zonos: pramonės įmonės (kairėje A. Juozapavičiaus pr. pusėje), gyvenamieji namai (dešinėje) bei tvirtovė. Gyvenvietės raida itin paspartėjo Kaunui 1918-1939 m. buvus Laikinąja sostine. Iki tol buvęs priemiestis – Ž. Šančiai, prie miesto prijungti tik 1919-aisiais.
Žemuosiuose Šančiuose kareivinės įrenginėtos 1886-1896 m., kadangi šiame mikrorajone pastatytas didžiausias karinis miestelis mieste, juo šįkart domimės išsamiau, juolab, kad Ž. Šančiai be kareivinių jau nebeįsivaizduojami, tai svarbi šio mikrorajono identiteto dalis.
Beveik 400 pastatų kariuomenei
Kaip mokslo monografijoje „Karo architektūra Lietuvos miestuose ir miesteliuose” rašo Nijolė Steponaitytė, nuo 1886 m., per dešimtmetį Ž. Šančiuose pastatyti 365 įvairios paskirties statiniai, skirti kariams. Atsirado kareivinės, gyvenamieji puskarininkių ir karininkų šeimų namai, įgulos cerkvė ir kt. Dauguma statinių buvo iš raudonų plytų.
Kaip toliau monografijoje pažymi Kęstutis Zaleckis, Ž. Šančių karinį miestelį aiškiai galima suskirstyti į 3 zonas: sandėlių kompleksas su gyv. namais šalia Sandėlių gatvės (kompleksas užima 855 arus); toliau eina kareivinių kompleksas tarp A. Juozapavičiaus pr. ir Suomių gatvės (teritorija užima daugiau kaip 3,7 tūkst. arų) bei galiausiai – karininkų gyv. namai tarp A. Juozapavičiaus pr. ir Drobės gatvės (užima 930 arų).
Rusų kariuomenė Ž. Šančių kariniame miestelyje išbuvo iki 1915 m., kai vokiečių kaizerinės kariuomenės daliniai užėmė Kauno tvirtovę.
Miestas mieste: kareivinės, gyv. namai, gaisrinė, ligoninė, cerkvė, pirtis, kalvė, kepykla, balandžių stotis, arklidės, sandėliai
Ž. Šančių kareivinėse apsigyveno du pėstininkų pulkai (109-asis Volgos ir 110-asis Kamos), artilerijos brigada, pontonų batalionas, 28-oji artilerijos brigada, tvirtovės gaisrininkų komanda, karo balandžių stotis bei kt., nutiestas dabartinis A. Juozapavičiaus prospektas.
109-tam Volgos pulkui priklausė 4 didžiosios kareivinės, ligoninė, cerkvė, muzikantų komandos pastatas, ceikhauzas, dirbtuvė, pirtis, kalvė, arklidės, vežiminė, trys šovinių sandėliai, kulkosvaidžių sandėlis, kulkosvaidininkų komandos arklidės, didelė kepykla, rūsiai-ledainės, šuliniai, šiukšlių duobės.
Taip pat vado namas, kareivinės, karininkų butai, kanceliarija. Netoli Sandėlių gatvės buvo penkių lauko ligoninių reikmenų sandėlis ir ligoninių ceikhauzas, inžinerinis sandėlis.
Kaip minėtame leidinyje vardija N. Steponaitytė, 110-tam Kamos pulkui priklausė 4 didžiosios kareivinės – trijų aukštų raudonų plytų pastatai, ligoninė, muzikantų komandos korpusas, karinių balandžių stotis, tvirtovės pulko raštinė, maisto prekių parduotuvė, gaisrinė, neliečiamų atsargų sandėlis, dirbtuvė, gilumoje – pirtis/sandėliai/dirbtuvės/arklidės/kalvė/vežiminė, džiūvėsių sandėlis, kopūstų sandėlis, ledainė, pašiūrės karietoms ir vežimams, gurguolės ir kulkosvaidininkų komandos sandėlis, rūsiai-ledainės, aštuoni šuliniai, du nuotėkų šuliniai, trys šiukšlių duobės.
28-tai artilerijos brigadai priklausė 3 mūrinės trijų aukštų kareivinės, vadovybės korpusas, priėmimo pastatas, du mediniai namai šešiems batalionų vadams, medinis namas brigados vadui, karininkų susirinkimų pastatas, mokomosios komandos vado namas, du mūriniai dviejų aukštų namai karininkams, medinis namas trims jaunesniesiems karininkams, skalbykla, dirbtuvė, pirtis, kalvė, arklidės, veterinarijos punktas; vežiminė, ceikhauzas, kalvė, parako sandėlis, šešerios arklidės, veterinarijos ligoninė, intendantūros sandėlis, mediniai šešių baterijų sandėliai, keturi rūsiai-ledainės. Teritorija ryčiau, Nemuno pakrantėje priklausė Pontonų bataliono Panemunės perkėlos per Nemuną padaliniui, joje stovėjo sandėliai pontonams saugoti.
Prieš kareivines (A. Juozapavičiaus pr. kairėje), kitoje gatvės pusėje pastatyti mediniai, vieno aukšto namai puskarininkiams.
Dalis karinių objektų buvo abipus Sandėlių gatvės, netoli buvusios „Drobės” kairėje buvo intendantūros sandėliai (tilpo 40 tūkst. pūdų šieno), dešinėje – 3-iasis pontonų batalionas su kareivinėmis ir pontonų sandėliais.
Pastatų likimas išėjus svetimšaliams: pritaikė Lietuvos kariuomenė
Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kauno tvirtovė atiteko Lietuvos kariuomenei. Ž. Šančiuose įsikūrė II pėstininkų pulkas, artilerijos dalinys, įkurtos ginklų dirbtuvės, įrengta požeminė šaudykla.
„Lietuvos valstybingumui Ž. Šančių karinis kompleksas buvo vieta, kur kūrėsi Lietuvos Laikinoji sostinė. Gal dėl to Kaunas ir tapo sostine, kad buvo tvirtovė, ir turėjo didesnę reikšmę. Iš karinio miesto tapo sostine. Šiose patalpose veikė Lietuvos savanoriškos krašto apsaugos tarnybos pirmieji daliniai. Rusų okupantų pastatai prarado reikšmę, pastatai dabar įdomūs savo architektūra. Neblogai išlikęs visas kompleksas”, – pastebėjo V. Rakutis.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas istorikas Arvydas Pociūnas akcentavo, kad pusė Lietuvos kariuomenės dalinių pėstininkų ir technikos rūšių, žygių daliniai formavosi būtent Kaune. Jo teigimu, nuo 1922 m. kairėje A. Juozapavičiaus pr. pusėje 2-asis lietuvių pėstininkų pulkas pasižymėjo Nepriklausomybės kovose, 122 kariai, puskarininkiai yra žuvę frontuose.
Jis atkreipė dėmesį į užmirštą dalyką, kad Ž. Šančiai turi unikalų dalyką – ne tik geležinkelio stotį, kauniečiai, paprasti darbininkai, savo rankomis pastatė šarvuotus traukinius, pirmas šarvuotis buvo „Gediminas”, siųstas į frontą 1920 m.
Tarpukariu šiose kareivinėse stovėjo 2-asis pėstininkų pulkas.
Kaip rašo N. Steponaitytė, po Antrojo pasaulinio dab. A. Juozapavičiaus pr. pietvakarių pusėje išlikusius statinius perėmė Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai, o buvusių ginklų dirbtuvių teritorijoje įsikūrė karo technikos remonto gamykla.
1993 m. pasitraukus rusų kariuomenei, dauguma statinių perėjo Kauno miesto savivaldybės žinion, dalis pastatų atiduota Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Kauno rinktinei, kiti statiniai išnuomoti privačioms įmonėms, likę pastatai tapo tušti, nenaudojami ir niokojami vandalų.
Trumpa ekskursija į parako sandėlį
Portalas „Kas vyksta Kaune” su VšĮ „Kauno tvirtovės parkas” direktoriumi Valdu Rakučiu apsilanko buvusiame parako sandėlyje miške, į jį patenkame iš Prancūzų gatvės. Nuo gatvės į miško gilumą paėjėję apie 50 metrų pasiekiame centrinius kariuomenės sandėlius, kurių didžioji dalis priklauso Karo medicinos tarnybai. Netoliese ir karių kapinės. Seniau teritorija buvo aptverta nuo civilių, dabar čia vaikščioti gali kiekvienas, ir parako nebelikę – sandėliai tušti.
„Šančiai – tvirtovės branduolys. Jie turi esminę funkciją – čia prieinama geležinkelio stotis, patogu vežti atsargas, sandėliuoti. Tvirtovės gynyba buvo suskirstyta į 4 sektorius: du sektorius aptarnavo šitie sandėliai, kitus – kitame Nemuno krante. Parako atsargų čia turėta pusmečiui. A. Juozapavičiaus g. buvo dislokuota 29-oji pėstininkų divizija. Šis požemis buvo tvirtovės dalis, jame, giliai po žeme, buvo dislokuota pusė tvirtovės parako, o tvirtovės gyvenimas ir priklauso, nuo kiek atsargų parako ji turi”, – sakė V. Rakutis.
Jis pasakojo, kad požemyje buvo įrengti dušai kareiviams, dabar požemyje tuščia, šonuose matosi ventiliacinės šachtos, viršuje stogeliai, kad drėgmė išeitų.
Planuojama 2018-aisiais sutvarkyti požemį meninėms veikloms.
Kareivinėse virė gyvenimas
Iš miško keliaujame į kareivinių rajoną A. Juozapavičiaus prospekte. Anot V. Rakučio, kareivinėse taikos metu gyveno keliolikos tūkstančių žmonių pėstininkų divizija. Kitoje prospekto pusėje dar išlikę kelių aukštų autentiški karininkų namai, juos galima atskirti iš raudonų plytų ir rusiškos ornamentikos.
Kareivinės turi 1 m storio sienas, jei mūšiai vyktų pačioje tvirtovėje, kai kuriose išlikusios šaudymo angos sienose, jos matyti ir iš A. Juozapavičiaus prospekto.
Kareivinės parengtos pagal pulkininko Belmaso projektą: pastato centre yra koridorius, šalia jo įrengti karių miegamieji ir kt. patalpos. Pastato galuose ir centre – laiptinės.
„1914 m. pėstininkai žygiavo į Rytus, frontą. 1915 m. atėjo vokiečių kariuomenė, o 1919 m. jau turėjo palikti patalpas. Kai išėjo vokiečiai, čia pradėjo formuotis didelė dalis Lietuvos kariuomenės dalinių, buvo dislokuota pėstininkų pulkai, artilerijos. Tai pramonės rajonas, čia veikė brolių Tilmansų geležies apdirbimo fabrikas, vykdęs ir karinius užsakymus. Šančiai buvo labai lietuviškas rajonas, tai įvairių dirbtuvių, pramonės rajonas. Tai šis rajonas tarpukariu pritraukė daug iš kaimų žmonių, kurie vykdavo į Laikinąją sostinę Kauną. Tai pats lietuviškiausias Kauno rajonas, nes iš kaimų suvažiavo. Už sandėlių buvo ledainės – Kopūstų sandėlis”, – pasakojo V. Rakutis.
Plytas išsinešiojo vietiniai gyventojai
Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas A. Pociūnas, paklaustas apie nenaudojamus ir vaiduokliais virtusius karinius pastatus Ž. Šančiuose pasakoja, kad jie vaiduokliais tapo po 1990 metų. Tušti pastatai imti niokoti, tai truko apie 20 m., niokojimą apstabdė 2008 m. trijose kareivinėse pradėti įrenginėti butai, tačiau dalis pastatų ir dabar stovi neprižiūrimi bei sparčiai nyksta.
„Ž. Šančiuose viskas išvogta: laiptai, plytos, turbūt 50 ct. už plytą mokėdavo. Sovietai išeidami pasiėmė tik kranus, sportinę įrangą, o visa kita – vietiniai kauniečiai”, – pastebėjo A. Pociūnas.
Kam kareivinės naudojamos šiandien?
Didžiosios kareivinės ir dalis statinių liko tušti bei imti niokoti, plytos imtos vogti. Apie 2008 m., trys kareivinių pastatai privatizuoti ir pertvarkyti į gyvenamuosius namus-butus su apačioje pastatų įkurtomis įmonėmis, vienose buvusiose kareivinėse įsikūrė Panemunės policijos komisariatas; kituose – karalienės Mortos mokykla, kitur veikia kariuomenės depas, buvusių kareivinių vietoje veikia prekybos centrai ir kt., dalis kareivinių yra atviri griuvėsiai.
Dauguma naujam gyvenimui prikeltų pastatų jau mažai išlaikę autentikos, tačiau anot VšĮ „Kauno tvirtovės parkas” direktoriaus Valdo Rakučio, svarbu, kad išvis šie pastatai naudojami ir nėra pastatai – vaiduokliai.
„Puiku, kad žmonės pritaiko buvusius kariškus objektus, nors nukenčia autentiškumas, tačiau išsaugoti juos reikia. Kai statiniai lieka nenaudojami, be funkcijos – jie greit išardomi plytoms. Beje, seniau už plytos kainą buvo galima gauti gerų XIX a. plytų. Daug kur Europoje tvirtovės nėra naudojamos pagal seną funkciją, o tampa pritaikomos šių dienų reikmėms”, – pastebėjo V. Rakutis.
Jo teigimu, Kaunas gali drąsiai vadintis kariniu miestu. „Kaunas buvo yra ir turbūt ateity bus svarbus: čia 2 upių santaka, geležinkelio linija, oro uostas, oro vėžė ir kt. – tai praktiška vieta, karišku požiūriu bus svarbus”, – neabejojo Valdas Rakutis.
Tai septintas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
