Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Kovo 25-ąją 1936-ais metais „Lietuvos aidas“ aprašė dviejų kauniečių patyrimus per pirmuosius oro puolimus.
„Neseniai atitinkamos valdžios įstaigos paskelbė paaiškinimus, ką turi daryti gyventojai per puolimus iš oro. Ta proga įdomu prisiminti, kaip Kaunas pergyveno pirmutinius oro puolimus didžiojo karo metu.
Apie dieninius ir naktinius lėktuvų ir cepelino bombardavimus pasakoja Vičiūnų kaimo gyventojas Krikščiūnas ir Aleksoto vaistininkas Mikuličius. Jiedu 1914-1915 m. gyveno Kaune ir matė daug šiurpių dalykų.
Krikščiūnas tuomet buvęs dar jaunas vyrukas ir gavęs darbo fortų rajonuose. 1915 m. balandžio mėn. Krikščiūnas su kitais darbininkais buvęs nusiųstas apie Garliavą, kasti priešakinių rusų apkasų. Tekę dirbti po 18-20 valandų per parą, nes kiekvienu momentu tvirtovę galėjo pulti vokiečiai. Tais metais balandžio – gegužės mėn. Kauno padangėse skraidydavo vokiečių lėktuvai, tačiau jie tuomet bombų dar nemėtė. Kauno ir jo apylinkių bombardavimas iš oro, anot Krikščiūno, prasidėjo liepos mėn. pabaigoje. Pirmutinis puolimas buvęs naktį. Vokiečių lėktuvai atskridę į priešakines rusų pozicijas ir numetę nemaža bombų ties Garliava, Vaišvidavos dvaru ir netoli Raudondvario. Per pirmąjį oro puolimą rusai į vokiečių lėktuvus mažai tešaudė. Vieną naktį Krikščiūnas buvęs prikeltas stiprių spogimų.Jis išėjęs iš blindažo kuriame miegojęs ir pamatęs nepaprastą vaizdą. Pietų vakarų pusėje ore kabojo „cigaras“. Tai buvęs vokiečių cepelinas. Jis pamažu skridęs Kauno link. Šiaip cepeliną ore buvę sunku pastebėti. Jį buvo galima pamatyti tik kelias sekundes, kai jo blizgantį paviršių apšviesdavo blizgą šrapneliai. Netrukus iš aukštesniųjų Žaliakalnio vietų padangėse pradėjo švytruoti galingų prožektorių šviesos, ieškančios cepelino. Apie pusę antros naktį tiek Kauno atsirado tikras pragaras. Be paliovos šaudė patrankos, sproginėjo padangėje šrapneliai, vietomis nuo numestų iš cepelino bombų pradėjo degti žmonių trobos. Šautuvų ir kulkosvydžių tratėjimas susiliejo į vieną ūžesį. Tačiau cepelinas pamažu apsuko apie Kauną ir palydėtas šovinių dingo vakaruose.
Kauno gyventojai jau iš anksčiau buvo įspėti išsikraustyti, o palikę vakaro metu negalėjo žibinti lempų, nes bijota lėktuvų bombardavimo.
1915 m. kauniečiai slėptuvių dar neturėjo. Tiesa, tvirtovės komendanto generolo Grigorievo įsakymu Vytauto kalne (netoli „Neo Lithuanios“ rūmų) buvo pastatyta gana didelė slėptuvė. Kai tik vokiečių lėktuvai pasirodydavo fortų rajone, tai gen. Grigorievas tuojau automobiliu atvykdavo į VYtauto kalno slėptuvę, iš kur telefonu davinėdavo įgulai įsakymus (Ši pirmutinė slėptuvė nuo oro puolimų dar ir dabar yra, tik kiek apgriuvus).
Kauniečiai prie šaudymų buvo pripratę ir mažai ką bodavo vokiečių artilerijos ir lėktuvinių bombų sprogimo.
Gana vaizdžiai apie vokiečių lėktuvų Kauno miesto bombardavimą nupasakoja vaistininkas Mikuličius.
Jis 1915 m. norėjęs iš Kauno išvykti, tačiau gen. Grigorievas nesutikęs jo išleisti, nes tuomet ir taip mažai buvę vaistininkų. Mikuličius turėjęs pergyventi Kauno bombardavimą.
Pasak šio vaistininko, Kauno bombardavimas sunkiomis patrankomis ir iš lėktuvų prasidėjęs beveik vienu laiku.
9 baterija, kur dabar Meno mokykla, buvo daug rusų artilerijos, ir vokiečių sviediniai ilgai nepataikė į tą vietą. Liepos mėn. pabaigoje viršum Kauno beveik kasdien skraidydavo vokiečių lėktuvai, tačiau bombardavo tiktai retkarčiais.
Iš Aleksoto į Kauną per Nemuną buvęs pastatytas medinis tiltas, kurį rusai baigė prieš pat Kauno paėmimą. Ties tuo tiltu buvusi ir Mikuličiaus vaistinė. Vieną dieną vokiečių sunkiosios artilerijos sviediniai pradėję kristi Aleksote prie medinio tilto. Dabartinėje Minkauskio gatvėje sprogus vienam sviediniui buvo užmušta saugoję tiltą du rusų žandarai su arkliais.
Rugpjčio mėn. pirmomis dienomis vokiečių lėktuvai pradėjo bombarduoti ir Kauno miestą. Jie iš padangių metė bombas į didesnius valdiškus pastatus. Pirmiausia bombos nukrito Kanto gatvėje prie dabaritnių susisiekimo ministerijos rūmų, tačiau tenai mažai ką pakenkė. Paskui lėktuvai numetė padegamąsias bombas geležinkelio stoties rajone, kur kilo gaisrai, bet juos greitai užgesino. Vienas vokiečių lėktuvas paleido bombas į dabartinę Mickevičiaus gatvę (ten kur statoma karininkų ramovė). Bomba permušė vieno trobėsio lentinį stogą, kur užmušė vieną tarnaitę, o du žmones sužeidė. Nors vokiečiai numetė bombas ir kitus, tačiau jos civiliams gyventojams nuostolių beveik nepadarė.
Anksti rytą, saulei tekant, sako Mikuličius, Kauno padangėse pasirodė cepelinas. Rusų artilerija, kulkosvaidininkai ir net pėstininkai nukreipė ugnį, bet cepelinui nieko nepakenkė ir jis nuskrido į vakarų pusę.
Rusai turėjo vieną ant automobilio patranką, kuri pro Rotušės aikštę ir Aleksoto tiltą važinėdavo laukdama pasirodant vokiečių lėktuvų.
Mikuličius paliko Aleksotą, nes jo vaistinės langai buvo išbyrėję ir netoli jo namo sproginėjo granatos. Šiam vaistininkui išbėgus iš Aleksoto, kitą dieną Kauną paėmė vokiečių armija.
Mikuličius, bėgdamas į Vilnių, iš Proveničkių ir Kaišiadorių, matęs degantį Kauną. Esą, stulpai dūmų kilę į padanges ir buvę aišku, kad dega medinis tiltas ties Aleksotu ir kiti pastatai. Apie Kaišiadorius Mikuličius padangėse pamatęs daug lėktuvų. Rusų „ratnikų“ dalys atidariusios į lėktuvus smarkią ugnį. Po kelių minučių vienas lėktuvas pradėjęs kristi. Visi džiaugėsi, kad bent vienas priešo lėktuvas, bombardavęs Kauno apylinkes, pakliuvo į rusų rankas. Tačiau koks visų buvo nustebimas,kaip ant sudužusio lėktuvo vietoje juodų kryžių (tokiais kryžiais karo metu buvo pažymėti vokiečių karo lėktuvai) buvo pastebėti rusų ženklai. Vadinasi, tie „ratnikai“ paovė ne priešo lėktuvą, bet savąjį – rusų.
Mikuličius teigia, kad ne tik granatų kritimo metu, bet net per vokiečių lėktuvų atskridimą viršum Kauno likusieji gyventojai beveik nesijaudino, niekas nepasidavė panikai.“
