Vytauto Didžiojo karo muziejus miestiečius pakvietė į pokalbių ciklą „Įdomiausios eksponatų istorijos“, viename jų kovo pradžioje apsilankė ir portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai.
Susirinkusiesiems apie išskirtinius eksponatus pasakojo muziejaus istorikai: Vilija Sapjanskienė ir Arvydas Pociūnas.
Sena didikų giminė
Grafų Tiškevičių kolekcijas pristačiusi Karo muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja, istorikė V. Sapjanskienė pasakojo, kad muziejuje saugoma nemaža šios giminės daiktų kolekcija, kuri sudomintų bene kiekvieną, mat grafai mėgo išskirtinius, retus, prabangius daiktus.
Viena garsiausių, turtingiausių Lietuvos didikų giminių, kurios užuomazgų reikia ieškoti XVI amžiuje, buvo kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių rusiškų žemių bajorų. Tiškevičiai aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame valstybės gyvenime: buvo vaivadomis, lauko etmonais, maršalkomis, senatoriais, politikais, LDK raštininkais, iždininkais ir seniūnais, senatoriais, mokslo ir meno atstovais, vyskupais. Buvo įprasta didikams turėti savo giminės herbą ir šūkį, Tiškevičių devizas buvo: „Išsirink, ką mylėti!”
Istorikė atkreipė dėmesį, kad garsioji giminė itin mylėjo meną, kultūrą, garsėjo savo dvarais ir juose sukauptais turtais. „Rūmuose būdavo turtingos bibliotekos, meno rinkiniai, prie rūmų augo išpuoselėti parkai”, – pažymėjo V. Sapjanskienė.
Tiškevičiai valdė galybę žemių: Biržus, Palangą, Vokę, Voložiną, Lentvarį, Užutrakį, Kretingą ir Raudondvarį. Apie pastarąjį, esantį Kauno rajone, verta papasakoti išsamiau.
Raudondvario kolekcija
Kalbėdama apie Raudondvario rūmus, istorikė V. Sapjanskienė akcentuoja, kad tai ne pilis, nors ir turi pilies bruožų: bokštą, šaudymo angas. „Tai tebuvo reprezentaciniai rūmai, karinės galios jie neturėtų, patrankos būtų lengvai šias sienas įveikusios”, – teigė istorikė.
Viena iš grafų Tiškevičių giminės šakų šiuose rūmuose pradėjo kurtis 1819 m., Raudondvario rūmus įsigijus Napoleono armijos 17-ojo lietuviškojo ulonų pulko vadui Kauno gubernijos bajorų maršalkai grafui Mykolui Tiškevičiui. Rūmai buvo suremontuoti, šalia atsirado oranžerija, parkas, svirnai, arklidės ir kt.
„Tiškevičiams priklausę rūmai garsėjo savo kolekcijomis, buvo laikomi viena turtingiausių rezidencijų Lenkijoje ir Lietuvoje. Buvo sukaupta labai vertinga biblioteka, joje net 10 tūkst. egzempliorių leidinių! Tarp jų ir retų, unikalių iš XV a., taip pat daug meno kūrinių”, – dėstė V. Sapjanskienė.
Iš kelionių po pasaulį – reti daiktai
Grafai Tiškevičiai buvo keliautojai ir kolekcionieriai. Mykolas Tiškevičius keliavo po Egiptą, iš ten vykusių archeologinių tyrinėjimų įsigijo senienų, kurias vėliau padovanojo Luvro muziejui, Vilniaus senienų muziejui bei giminaičiams Raudondvaryje.
Paskutinis žinomas Raudondvario rūmų šeimininkas – Benediktas Tiškevičius, jis keliavo po Indiją, Kiniją, Japoniją. „1876 m. Raudondvario inventorinėse knygose atsirado daug įrašų apie retus, unikalius daiktus iš užsienio: muzikos instrumentus, vazas, statulėles iš dramblio kaulo, rytietiškus rūbus, ginklus, indus, buities priemones, tarkim kavos malimo mašinėlę, daiktų sąraše ir pypkė, prabangūs odiniai kelionmaišiai, miegmaišiai”, – vardino istorikė, pridūrusi, kad Tiškevičių kolekcijoje nemažai ginklų iš Afrikos.
Karo muziejus saugo Tiškevičių ginklus ir liūtus
Istorikė V. Sapjanskienė pažymi, kad per Pirmąjį pasaulinį karą didesnę dalį kolekcijų, meno kūrinių šeimininkams pavyko išvežti į Lenkiją, o Raudondvario rūmuose pasiliko bibliotekos dalis. Karo metu dvare veikė vokiečių kariuomenės štabas. Po karo Tiškevičiai liko užsienyje, dvarą nuomojo, kurį laiką pastate veikė našlaičių prieglauda.
Atsitraukdami vokiečiai 1944 m. rūmus sudegino, vėliau jie atstatyti, o šiuo metu naudojami visuomenės reikmėms.
„Tiškevičių daiktai plačiai paplito po pasaulį, jų randama bažnyčiose, muziejuose, privačiose kolekcijose”, – teigė istorikė.
1940 m. vasarą Karo muziejus pasipildė didele Tiškevičiams priklausiusių ginklų ir kitų daiktų kolekcija: iš Šiaurės Afrikos atkeliavusiu XIX a. titnaginės spynos šautuvu (kalibras 17 mm); iš Turkijos bei Vakarų Europos – XVIII a. muškietonais titnaginėmis spynomis; pistoletu-trombonu iš Europos; iš Indijos-Persijos atkeliavo XVI-XVII kovinis kirtiklis; iš JAV – 1865 m. šautuvas „Spencer”. Kolekcijoje galima išvysti ir sportines espadronas, rapyras, špagas iš XIX a. Europos; taip pat šautuvus su brangiaisiais akmenimis, juos medžiotojai mėgo laikyti kaip puošybos elementus kolekcijose. Tarp eksponatų – alebardos, skydas, balnakilpės, pentinai iš XVI-XVII a. V. Europos.
Muziejuje galima išvysti ir kitus Tiškevičiams priklausiusius daiktus: prie Karo muziejaus stovinčias liūtų skulptūras iš Astravo bei nykštuką fontane, šie simboliai tapo neatsiejami nuo Karo muziejaus.
Tarp vertingų eksponatų – „dodžas”, pasienio stulpai, miniatiūriniai kareivėliai
Antroje renginio dalyje Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas, istorikas A. Pociūnas pristatė jam brangiausius muziejaus eksponatus, kurie, kaip pats pažymėjo, toli gražu nėra brangiausi materialiai.
„Man visi muziejaus eksponatai brangūs, tačiau keli ypatingi, pirmiausiai tai „dodžas”, – pasakojimą pradėjo istorikas ir pamojo į automobilį „Dodge four”, kurį lankytojai išvysta bene pirmiausiai, nes automobilis stovi pirmame ekspozicijų aukšte.
Pagamintas 1917 m. JAV, Detroite, gamykloje „Dodge brother”, jis nuo 1920 m. naudotas Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų. 1924 m. automobilį įsigijo Kauno apskr. mokyklų inspektorius Jonas Daraškevičius. Žinoma, kad lengvuosius automobilius „Dodge” 1919-1940 m. naudojo Lietuvos kariuomenė. Beje, maksimalus šios transporto priemonės greitis – 60 km/val.
„Šis automobilis važiavo dar 1970 m. atidarytoje Vilnius-Kaunas autostradoje. Tai ne originalas, pakeistos padangos, viena kita detalė, tačiau atrodo įspūdingai”, – sakė A. Pociūnas.
Jis mena, kad šį automobilį apie 2003 m. atrado Vilijampolėje, gyventojams užrodžius jį sename garaže. Po automobilio sutvarkymo, miesto centre surengtos jo sutiktuvės – muziejininkai važinėjo centrinėmis gatvėmis ir kvietė pasidžiaugti naujuoju Karo muziejaus eksponatu. Istorikas mena, kiek automobilis atsiėjo muziejui – 35 tūkt. 671 lt. 27 ct.
Kiti dėmesio verti muziejaus eksponatai – Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Reicho pasienio stulpai su Antrojo pasaulinio karo šūvių žymėmis, menantys 1941 m. birželio 22 d., kai vokiečių artilerija apšaudė pasieniečius. „1982 m. jie atrasti Šakių rajone, netoli Slavikų, ekspedicijos metu. Stulpai išliko per stebuklą! Radome gerokai užslėptus krūmuose”, – džiaugėsi A. Pociūnas.
Istorikas paminėjo ir kitus vertus dėmesio eksponatus Karo muziejuje: tai XVII a. menantis flamandų gobelenas, Vilijampolėje rastas 1985 metais ir įsigytas muziejaus už 3 tūkst. rublių. „Jame buvo galybė blakių, kol išvalėme! O pradžioje, kol dar tvarkėme, besilankant susidomėjusiems garbiems svečiams baimindavomės, kad tik jos šuorais nepradėtų skraidyti”, – komišką situaciją prisiminė A. Pociūnas.
Paskutinis pristatytas eksponatas – miniatiūriniai kareivėliai, įvairių laikotarpių, šalių. „Europa užsiima šių kareivėlių kolekcionavimu, tai suaugusiųjų hobis, jie itin vertingi, nes galima atkurti to laikmečio kareivių ekipuotę ir kitus ypatumus”, – teigė istorikas.
