Jei darbdavys darbuotojui moka minimumą – kažkas yra negerai. Kažkas negerai arba su darbdaviu, arba su darbuotoju.
Tokia mintį pareiškia Kauno baldų gamintojos AB „Freda“ vadovai. Kad tai netušti žodžiai įrodo ir konkretūs darbai – pernai „Freda“ darbuotojų atlyginimus padidino 30 proc. Visų daugiau nei pusės tūkstančio darbuotojų be išimties.
Darbuotojų trūkumu nesiskundžia
Šiandien vidutinis atlyginimas „Fredoje“ siekia 1-1,1 tūkst. eurų atskaičius mokesčius, Lietuvos vidurkis – kiek daugiau nei 600 eurų po mokesčių. Kai kitos įmonės verkšlena, jog Lietuvoje sudėtinga rasti darbuotojų, „Freda“ žengė kitu keliu – tiesiog gerokai pakėlė atlyginimus.
„Freda“ gal ir buvo viena iš tų įmonių, kuri viena pirmųjų ėmėsi tokio žingsnio. Tačiau laikinojoje sostinėje įsikūrusios įmonės atstovai neslepia, kad pamažu keičiasi ir kitų rinkos žaidėjų elgesys.
Tokią taktiką padiktavo elementarus supratimas, kad žmogui iš minimalios algos pragyventi tiesiog neįmanoma. Jei žmogus gauna minimalų atlyginimą, jis priverstas ieškoti papildomų pajamų. Tada ima kentėti darbo kokybė ir efektyvumas.
Žodį efektyvumas „Fredos“ vadovai pamini ne kartą.
O nauja verslo strategija atkeliavo iš Skandinavijos. Vieša paslaptis, kad absoliučiai visa „Fredos“ produkcija skirta baldų gigantei „IKEA“. Švedijos verslininkų supratimas persidavė ir lietuviams.
DELFI apie AB „Fredos“ strategiją kalbėjosi su įmonės generaliniu direktoriumi Antanu Ėmužiu ir valdybos pirmininku Rimu Varanausku.
– Kodėl nusprendėte net 30 proc. padidinti atlyginimus? Tai juk gana drastiškas sprendimas, – DELFI paklausė įmonės vadovų.
A. Ėmužis: Nemanau, kad tai yra drastiška. Tiesiog mes taip privalome daryti. Gal mes garsiai apie tai nekalbame ar nedrįstame kalbėti. Tiesiog buvo proga, tai ir pasakiau. Nebuvo taip, kad paimame skaičiuotuvą ir padidiname. Yra motyvaciniai ir kiti dalykai. Sakykime taip, atlyginimai pas mus padidėjo 30 procentų. Mes turime 740 darbo sutarčių, realiai dirbančiųjų yra apie 600 darbuotojų, t.y. ateinančių į darbą.
Mes nesame kažkokia tai sanatorija, čia yra fabrikas, gaminantis produkciją. Dirbti čia nėra lengva. Bet tas, kas pritampta, čia sugeba rasti save, realizuoti, tikrai turi galimybę dirbti uždirbti ir kilti karjeros laiptais.
– Tačiau atlyginimai Jūsų įmonėje tikrai nėra maži.
A. Ėmužis: Kartais pagalvoji – 1000 eurų atlyginimas – daug ar mažai? Daug kas mėgsta lyginti, kiek kas pabrango. Meskime atgal prieš euro įvedimą – 3,5 tūkst. litų. Tais laikas – prieš penkerius metus – tai buvo vadovo atlyginimas. Dabar tiek uždirba darbininkas. Pas mus vidutinis darbininko atlyginimas yra apie 1000 eurų. Nemažas, bet sakau, čia yra vidurkis. 1100-1150 eurų – yra reali galimybė uždirbti žmogui.
Yra tam tikra motyvacinė sistema, tam tikros užduotys. Nėra taip, kad mokama vien už tai, kad darbuotojas ateina į darbą. Kiekvienas darbdavys skaičiuoja ir žiūri, ką jis gali mokėti ir ką už tai turi padaryti darbuotojas. Jei darbuotojas protingas, įsitraukęs, jam patinka, ką jis daro, jis kuria pridėtinę vertę jis uždirba sau atlyginimą ir galimybę uždirbti pelną, kurį mes investuojame į plėtrą.
– Ar sutinkate, kad pagal rinkos sąlygas galėtumėte mokėti mažiau?
A. Ėmužis: Mes nenorime turėti tų problemų, kurias turi tie, kurie pagal rinkos sąlygas moka mažiau. Mes darome, kad „Freda“ būtų geidžiamas darbdavys. Norime, kad žmonės veržtųsi ir mums nereikėtų galvoti, kad mes sumokėjome minimumą ir paskui tas žmogus neatėjo į darbą.
Sistema yra tokia, kad žmogus norėtų ne vien ateiti į darbą, jis turi norėti dirbti, nes socialiniai dalykai šiandien Lietuvoje yra tokie, kad jei žmogus nenori eiti į darbą, jis turi pilną teisę gauti 80 procentų uždarbio. Taip sudėliota mūsų „Sodros“ sistema. Pirmas dvi dienas darbdavys moka, paskui moka „Sodra“.
Tie, kurie nesidomi darbu, nenori savęs realizuoti, nenori kopti karjeros laiptais, jie ateina, įsidarbina, padirba mėnesį, prasideda bulviakasis ar bulviasodis, jie išeina, gauna 80 procentų. Mes tokių nelaikome. Jei žmogus nenori dirbti, nevykdo savo įsipareigojimų, savo planų – mums nepakeliui.
Mes esame inovatyvi įmonė ir norime, kad mūsų žmonės tokie būtų. Nesvarstome galimybės mokėti mažiau. Buvo laikas, buvo krizės metai, kalbėjomės su žmonėmis, jie mus suprato. Mažinimas yra visai kitas kelias, mes norime didinti.
Kai padidėjo atlyginimai, mes tada kritiškai klausiame savęs, gal mes anksčiau per mažai mokėjome?
Prieš beveik metus turėjome rūpesčių, personalo skyrius buvo susiėmęs už galvos – neturim žmonių, neturim žmonių! Šiandien galime paklausti pas personalo vadovą, kaip jaučiasi žmonės. Jis atsako, kad neturiu ką pasakyti, nėra problemų.
– Manote, kad tik didesnis atlyginimas išsprendžia darbuotojų problemą?
– Tikrai ne. Čia A. Maslow teorija veikia, kad pinigai yra pirma pradžia. Jei yra Lietuvoje mokančių minimumą, reiškia Lietuvoje yra žmonių, kurie išgyvena už tą minimumą. Bet tada sunku kalbėti apie kūrybą, apie savirealizaciją. Jie galvoja tik, kaip išgyventi. O jeigu yra dar šeima didesnė, mažamečiai vaikai, o žmogus minimumą gauna, tada jis galvoja, kaip dar kažkur padirbėti.
Ką tai reiškia? Žmogus atidirbęs nelengvą darbą pamainoje gamykloje, eina kažkur kitur dirbti. Jei tas darbas irgi yra nelengvas, tuomet pradeda kažkur kentėti. Tada jis ateina į darbą, miega, arba kitur nuėjęs miega. Darbdavys moka minimumą, kitas moka minimumą. Jis galą su galu suduria, bet rezultato jokio nėra.
Šiandien mes turime kalbėti ne tik apie atlyginimą, bet ir apie efektyvumą. Visi kalba apie tai, kad mokama per daug ar per mažai. Bet niekas nekalba apie efektyvumą. Lyginame atlyginimus su vokiečiais ar skandinavais. Bet kodėl nelyginimas efektyvumas? Kiekvienas skandinavas sukuria pridėtinę vertę, kiek jis pagamina vienetų detalių per laiko vienetą.
– Ar bandėme lyginti?
A. Ėmužis: Be abejo. Mes esame pakankamai efektyvūs ne Lietuvos mastu ir net ne Europos mastu. Tokio tipo baldų pramonėje mes esame vieni iš lyderių, kalbant apie efektyvumą. T.y. pagal per laiko vienetą pagaminamu detalių kiekiu. Kitaip negali palyginti.
R. Varanauskas: Netraktuokime, kad mes padidinome. Tai yra nauja apmokėjimų sistema. Mes turime eiti tuo keliu, efektyvumo keliu. Investuojame į cechą. Investuojame ir į žmones. Mes pakankamai efektyvūs, mes galime mokėti, todėl kuriame tokią sistemą, kad žmonės uždirbtų. Galime investuoti daug pinigų, bet kažkas turi dirbti.
A. Ėmužis: Kaip sako Rimas, jeigu žmogus sutinka dirbti už minimumą, o darbdavys moka minimumą, kažkas yra negerai arba su darbuotoju, arba su darbdaviu. Negali būti sėkmingas verslas, kuris moka minumumą. Arba tada vokeliuose mokama, arba žmonės apgaudinėjami. Negali taip būti, neįmonanoma, šiais laikais.
– Kaip veikia motyvacinė sistema?
A. Ėmužis: Mes daug investavome, per paskutinius metus apie 10 mln. eurų į motyvacinę sistemą. Įsivaizuozduokime brangų superautomobilį, jį nupirkti gali daug kas, kas turi pinigų. Mes esame pelninga įmonė, uždirbame ir reinvestuojame. Bet tą automobilį kažkas turi vairuoti. Atsinaujinančią įmonės įrangą turi kažkas valdyti ir turi augti tų žmonių kompetencija. Kompetenciją reikia pirkti rinkoje arba ugdytis pas save. Mes ir ugdomės ir perkame rinkoje. Bet mes turime ir mokėti adekvačiai.
Nupirkus F1 automobilį, jei mane pasodinsite prie vairo, aš atsitrenksiu į pirmą kampą. Reikia žmonių, kurie moka tą daryti. Mes turime tokius žmonės rasti, augintis. Esame daug užsiauginę, nuo gręžėjo, staklininko iki vadovo, nuo pakuotojo iki vadovo, nuo pirmos kategorijos darbininko iki aštuntos kategorijos.
Mes kalbame apie 1000 eurų, tai čia yra vidurkis. Yra uždirbančių 800, bet yra uždirbančių ir daugiau nei 2000 eurų.
– Jūsų požiūris inovatyvus. Ar pastebite, kad ir kiti darbdaviai keičia požiūrį?
A. Ėmužis: Natūralu, kad keičia. Negali nesikeisti, kiti turi lygiuotis. Mes nesame pirmi. Pas mus ateina „Barclay“, „Intermedix“, bankų ir kiti didžiuliai paslaugų centrai iš JAV ir Skandinavijos šalių. Pas mus yra geras kvalifikuotas jaunimas, kuris sugeba puikiai tvarkytis ir dirbti. Pakalbinkite IT specialistus, jie tikrai negalvoja apie važiavimą į užsienį. Jie gali čia dirbti ir daryti karjerą. Kiek žinau, tų centrų tik daugėja.
Aišku, emigracija yra, to nepaneigsi, skaičiai tai rodo. Kiekvienais metais jie yra vis žiauresni. To neišvengsi. Jeigu žmogus išvažiuoja, apsiuosto, padirba, įgauna patirties ir grįžta, mes už tokią emigraciją.
Pasigilintume ir pamatytume, kas pirmieji pabėgo iš Lietuvos, emigravo. Kai sustiprino nusikalstamumo prevenciją, išlėkė vieni, dabar jie ten tvirtinasi. Paskui lėkė ir dabar lekia iš dalies tinginiai, kurie čia rėkia visa gerkle: „Aš kuprą lenkiu, man moka minimumą, o ten nuvažiavęs uždirbu tūkstantį“.
Bet jis niekada nepasakoja, kaip jis ten už tą tūkstantį kuprą lenkia. Turiu draugų, kurie grįžta pūslėtomis rankomis, dirbo žuvies fabrike. O čia negali dirbti žuvies fabrike?
Ten jie gyvena šešiese viename kambaryje, ryte vakare užsirašo į eilę eiti į tualetą. Valgo kas nukainota. Aš jiems sakau, tu taip gyvenk Lietuvoje, tu ir čia pinigų turėsi. Tas draugas grįžo. Pas mus dirba grįžusių iš užsienio, padirbusių ten 2-3 metus.
R. Varanauskas: Keičiasi požiūris. Neturime mes traktuoti Lietuvos, kaip pigaus darbo gamybos vietos. Mes galime būti stiprūs ne tik IT srityje.
Kita pusė yra gamybinis verslas, kur Lietuva irgi gali turėti savo dalį europiniame ar pasauliniame pyrage. Bet mes turime eiti į inovatyvią gamybą. Baldų industrijoje eksportas sudaro per 11 procentų, tai yra milžiniški skaičiai.
Netraktuokime to, kaip pigaus darbo vietos, o traktuokime kaip inovatyvaus, pažangaus, sumanaus – už tai mokėkime ir mes klestėsime. Ateina ne vien tik IT, ateina daug ir gamybinio verslo. Tai yra ir užsienio kompanijos ir lietuviai plečiasi. Tai ne vien baldai, tai tekstilė, plastikas, metalai.
– Ar sutinkate, kad kol kas yra toks požiūris, kad darbadaviai linkę mokėti mažiau, o naudos gauti daugiau?
A. Ėmužis: Kaštai turi savo vertę. Klausimas, ar tu mokėsi mažiau ir uždirbsi mažiau. Bet jeigu tu gali normaliai mokėti, uždirbti, mokėti dar daugiau, plėstis, reinvestuoti. Nereikia bijoti protingesnių už save, labai gerai dirbti su protingesniais už save.
Toks vadovo darbas ir yra, suburti kolektyvą. Geras tas mokytojas, kurio mokinys praauga mokytoją. Lietuvoje gal būna, kai darbdaviai mato, kad koks vadovas yra protingesnis, išmintingesnis, tada vieni laurus nori sau prisiimti, kiti tokius ignuoroja, stumia šalį. Stengiasi neleisti daryti karjeros. Bet taip visur yra, ne vien Lietuvoje. Bet situacija gerėja. Pozityvumo rinkoje yra.
Daugiau naujienų skaitykite čia
