Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Gruodžio 18-ąją 1923-aisiais „Lietuva“ rašė apie aferistus vagis Kauno gatvėse.
„Tai profesijonalai vagys, kurie dienos metu apvagia ir apgauna žmones. Kauno gatvėse, o ypačiai turgavietėse sukinėjasi jų organizuotos šaikos. Matyti, kad jie yra tvirtai susiorganizavę, o jų organizacijos tikslas yra tobulinti savo narių versla. Aferistai vagys yra veik vieni žydai. Provincijų miesteliuose per turgus arklių mainymuose dirba su jais ir čigonai. Jie yra taip išsimiklinę, savo versle, kad sugeba gyveti ir dar gerai gyventi be darbo. Kauno ir kitų didesniųjų miestų gatvėse jie verčiasi pinigų mainymu, apgaulingu pardavimu ir apkrausto kišenes.
Čia parašysiu, kaip vieną kartą, ne labai senai, buvau pakliuvęs į jų pinkles Kauno gatvėse.
Vieną sekmadienį apie pirmą valandą dienos metu einu Vilniaus gave. Prastai apsivilkęs, kokių 25 metų vyras užkalbina mane. Klausia rusiškai, kur būtų galima išmainyti auksinių pinigų. Kadangi esu pratęs nekalbėti su tuo, kuris kalbina rusiškai, tai ir jam nedaviau atsakymo. Jis tuojau klausia šalia manęs einantį, gerai apsirengusį jauną žydą, kuris, kaip man vėliau paaiškėjo, yra jo kolega. Tas žydas klausia, ką klausiantis turi maiynyti. Anas jam parodo dešimtį auksinių rublių ir prašo už jį tik penkis litus. Tas duoda jam šešis litus ir paima dešimtį auksinių rublių. Čia pamačiau apgavimą. Bet toliau pirkikas į mane kalba, kad labai pigiai pirkęs, nes už jį gali gauti šešiasdešimt litų. Norėjau jam pastebėti, kad jis negali gatvėje apgaudinėti, bet tuojau anas mudu pasivyjęs pasisako turįs ir daugiau ką parduoti. Einantis su manim žydas traukia mane už rankovės ir sako: „Pažiūrėkime, ką jis turi parduoti“. Siūlėjas sakosi važiuojąs iš Rusijos per Lietuvą į Lenkiją kaipo pabėgėlis ir atsargiai atidaro skrynutę su baltais blizgančiais akmenukais: Prikybęs prie manęs „draugas“ kuris labai gudriai mane paveikė, su nusistebėjimu sušunka, kad tai esą deimantai. Nors tie akmenukai neatrodė deimantais, bet aš neturėjau laiko apie tai pamanyti. Mano „draugas“ skubiai paima vieną akmenuką, kurį „pabėgėlis“ iš karto nenorėjo duoti, ir kada buvo patikrintas, kad paskui mudu eidamas neturi bijoti, tai sutiko, ir mudu einame pas laikrodininką patikrinti ar geri deimantai. Lyg tik priėjome prie krautuvės laikrodininko, pas duris pamatėme laikrodininką, kuris neva uždaręs krautuvę eina namo. Mano „draugas“ jį spiria, kad grįžtų atgal į krautuvę, nes turįs svarbų į jį reikalą.
Laikrodininkas nesutinka. Pradeda juodu bartis. Laikrodininkas reikalauja, kad jam pasakytų ką nors. O mano „draugas“ tikina, kad negalįs gatvėje tą dalyką spręsti. Laikrodininkas eina namo ir prižada patarnauti. Paėjęs į Ožeškienės gatvė, laikrodininkas eina į vienus namus, ir koridoriuje išsiėmęs didinamąjį stiklą žiūro į akmenuką. Mano draugas liepė man sakyti, kad jis nuo manęs norįs jį pirkti. Laikrodininkas apžiūrėjęs akmenuką, siūlija man du šimtu dvidešimt penkis dolerius.Čia juodu kuo nesusipešė. Laikrodininkas neduoda „deimanto“, o mano „draugas“ šoka atimt. Bet buvo mūsų viršus. Einam toliau Ožeškienės gatve. Įėjome į vieną kiemą ir čia mano „draugas“ pradeda derėti iš pabėgėlio „deimantas“. Prašo už vieną penkiasdešimt dolerių. Ir mano „draugas“ klausia ar aš neturiu dolerių. Sakau – neturiu, nes ir neturėjau. Mudu sutarėme, kad pelną dalysimės per pusią ir sutarėme susirasti dolerių ir nupirkti „deimantus“. Buvome susitarę ir kur susitikti tą patį vakarą. Taip ir išsiskirstėme.
Man atėjo mintis neprileisti „pabėgėlį“ prie žydo, kad nebūtų apgautas. Vadinamasis „pabėgėlis“ taip mokėjo vaidinti savo rolę, kad tikrai atvaidino baltgudžio tipą. Ir man, buvusiam Sovietų Rusijoje ir mačiusiam, į kokias rankas papuolė Rusijoje brangūs daiktai, kitaip negalėjo atrodyti dalykas, kaip tik kad pirkimas nuo jo „deimantų“ yra teisės. Pasivyjau jį ir sutarėme sueiti kitoje vietoje ir kitu laiku, kad supintume pėdos tam žydui.
Suinteresavau vieną asmenį su doleriais ir sutarėme gerai apžiūrėti „deimantus“ ir nupirkti.
Skirtu laiku suėjau tą „pabėgėlį“ su „deimantais“. Vadinu jį eiti su manimi į vienos namus. Jis atsisako eiti. Klausiu kodėl? Atsako, kad bijąs. Aš jam aiškinu, kad nereikia bijoti. Bet jis man pasipasakoja, kad neturįs dokumentų. Gyvenąs barakuose ir tik atėjęs į miestą parduoti „deimantus“, nes jo moteris jam taip liepusi padaryti. Dabar pradėjau atsipeikėti. Manau sau, ar ne bus jis tik aferistų vagių atstovas. Man teko matyti tokių vaizdelių kino teatruose. Dabar vėl mudu sutarėme sueiti vienoje vietoje ir pažadėjau atnešti jam dolerių.
Nuėjau į kriminalinę policiją, pasiėmiau vieną kriminalistą, kuris ėjo paskui mane, atėjau į skirtą vietą, bet jau asmuo su „deimantais“ nepasirodė. Kada papasakojau kriminalistui „pirklių“ išvaizdą, tai jis man pasakė, kad juos žinąs ir kad jie nesenai esą atsidėję kalėjime ir paleisti.
Iš šalies galima pamanyti, kad mano būta negudraus, kad taip ilgai nesupratau, jog tai yra organizuotas pagavimas. Tačiau apgavikai taip gudriai ir mikliai vaidino savo roles, jog nebuvo kada nė pamanyti apie kokį suokalbį. Manau, kad aš jiems buvau ne pirmutinis.
Šitos rūšies apgavikų yra pilni Lietuvos miestai. Jie visokiais būdais apgaudinėja žmones. Reiktų kaip nors jų laisvę suvaržyti. O labiausiai turėtų būti išnaikytos čigonų veislės. Nejaugi jiems nebūtų galima surasti darbo, kad jie galėtų dorai užsidirbti duoną?“
