Portalas „Kas vyksta Kaune” savo skaitytojams suteikia unikalią progą pažvelgti į sovietmečiu populiarios kavinės „Trys mergelės” virtuvę. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Kalbiname joje 1978-1981 m. dirbusią konditerę Vidą Pavasarienę.
Deja, nuotraukų iš tų laikų išlikę nedaug, tad pašnekovė dalinasi per 30 konditerės karjeros metų užfiksuotais vaizdais iš įvairių darboviečių: ne tik restorano „Trys mergelės”, bet ir restorano „Baltija”, kavinės „Kregždutė”, taip pat kulinarinių cechų.
Aukščiausia klasė
Prabangaus restorano projektas buvo paruoštas 1967 metais, architektai Alfredas ir Viktorija Jakučiūnai jį sukūrė legendos motyvais.
Tai buvo aukščiausios kategorijos restoranas-kavinė, kurioje preciziškai laikytasi aukščiausių standartų: pateikiant ištobulintos receptūros patiekalus porcelianiniuose induose, prabangiame interjere, o padavėjų puošti specialiai atvykdavo net vizažistės ir kirpėjos.
„Personalui buvo taikomi didžiuliai reikalavimai, direktorė Galkienė buvo itin griežta ir reikli: jei pamatys padavėją su įplyšusiomis pėdkelnėmis – išmes iš darbo be kalbų. Tikrindavo ar padavėjos su pasijoniais, kad drabužiai neliptų prie kūno, atrodytų estetiškai. Šukuosenos, makiažai padavėjoms buvo reikalingi, nes nuo 19-20 val. vakaro prasidėdavo vakarinė programa, tad specialiai ateidavo vizažistė ir kirpėja, šukuodavo padavėjas. Skalbėja krakmolindavo apykakles: padavėjos – išdidžios, vilkėjo raudonas sukneles su baltomis apykaklėmis. Iškrakmolintos ir servetėlės, staltiesės – buvo aukštas lygis”, – dėstė V. Pavasarienė.
Net virtuvėje dirbančios konditerės privalėjo nešioti gausiai iškrakmolintus baltus chalatus ir prijuostes bei plaukus slepiančias kepures, kurios, kaip mena V. Pavasarienė, iki vakaro net nugrauždavo ausis.
Restoranas buvo įsikūręs ant stataus Nemuno kranto, prieš Panemunės šilą, tad pro langą atsiverdavo kerintis vaizdas.
Tuo metu lankytojai Kaune buvo pamėgę tris aukštos klasės restoranus: „Trys mergelės”, „Pasimatymas” ir „Žalias kalnas”.
Lankydavosi elitas
V. Pavasarienė „Trijose mergelėse” pradėjo dirbti 1978 m., baigusi mokslus Prekybos mokykloje, kur ruošti aukščiausiosios kategorijos restoranų tresto konditeriai bei gavusi paskyrimą.
Ji mena, kad tai buvo aukščiausio lygio restoranas – naktibaris su programa, kur lankydavosi aukščiausio rango Kauno ir šalies asmenys, užsienio svečiai. Čia dainuodavo žinomi atlikėjai: Liutauras Čeprackas, Laima Žemaitytė, Janina Miščiukaitė, Roma Mačiulytė, Vytautas Petrušonis ir kiti. Jie pereidavo iš „Pasimatymo”, ten programa prasidėdavo 24 valandą, o „Trijose mergelėse” – 1 val. nakties. Apačioje veikė aukšto lygio banketinė salė, kur buvo priimami vyriausybės atstovai.
„Jiems ruošdavome vieno kąsnio sumuštinukus, kepdavo mėsą židinyje (tai dar nebuvo paplitę), o sausainius net su liniuote kiekvieną atmatuodavome, kad kuris nebūtų ilgesnis. Būdavo, jei ateina direktorė ir pamato, kad kuris kreivesnis ar nevienodo atspalvio – viską perdarai iš naujo. Vieną kartą širdys mums skaudėjo: ji atėjo, žvilgtelėjo į sausainių padėklą ir kaip trenkė ant žemės! Kažkas jai netiko ir liepė per pusvalandį iškepti naują partiją, o tešlų jau neturėjome, buvo tragedija”, – mena V. Pavasarienė.
Konditerė pasakojo, kad per šventes į restoranus suplūsdavo daugybė žmonių, kai vėliau dirbo restorane „Baltija”, per kovo 8-ąją iškepdavo toną tortų, dirbdavo padidintos brigados. To meto kituose garsiuose restoranuose ar kavinėse „Tulpėje”, „Jūratėje” tempai irgi buvo ne mažesni.
Įleisdavo tik su kostiumais ir sukniomis
„Trijose mergelėse” 22 val. pradėdavo groti gyva muzika, čia rinkdavosi norinti kultūringai pašokti ir pasibūti publika, nuo jaunimo iki vyresnio amžiaus. Programa papildomai kainuodavo 1-2 rublius, tad kas neturėdavo, keliaudavo į profsąjungų šokius, kur įėjimas kainuodavo 50 kapeikų.
V. Pavasarienė mena, kad tuomet restoranai kiekvieną vakarą buvo prikimšti žmonių, visur galėjai šokti, pasiklausyti gyvos muzikos, tai traukdavo klientus.
Restorane buvo nustatytas griežtas aprangos kodas: apsauga įleisdavo tik tvarkingai apsirengusius, pasipuošusius asmenis, vakare vyrai būtinai su švarku ir kaklaraiščiu, o kas atvykdavo be švarkų – eidavo kaimynystėje pas draugus skolintis; merginos neįeidavo be vakarinių suknelių, pėdkelnių, su kasdiene suknele įeiti net nesvajok.
Konditerė V. Pavasarienė tą patyrė savo kailiu: kartą su draugais keliavo iš gamtos ir sumanė užsukti į „Tris mergeles”, tačiau, nors ir buvo šio restorano darbuotoja, jos vis tiek neįleido, nes pažeidė aprangos etiketą.
Išsaugojo seną meniu
Konditerė portalo „Kas vyksta Kaune” žurnalistams parodė išsaugotą „Trijų mergelių” meniu, naudotą nuo 1976-1978 metų.
Stebina mažos kainos, palyginus su šiais laikais: arbata -0,20, ledai – 0,22, juoda kava su cukrumi 0,29, lietiniai su varške – 0,30, Kijevo kotletai/virta vištiena su ryžiais/kepta menkė – 0,34; torto šimtas gramų – 0,34, krevečių ir obuolių salotos – 0,52, ikros užkandis – 0,61, kiaušinienė – 0,64 kapeikos.
Kaip pasakojo V. Pavasarienė, tuomet „Restorano tresto” grupei priklausančiuose restoranuose (tarp jų ir „Trijose mergelės”) buvo nustatytos pastovios kainos.
Konditerė teigia, kad po 30 metų visos receptūros dar išlikusios atminty, lengvai bet ką pagamintų.
„Tai tiek įaugę į kraują, kad negali pamiršti. Manau, geriausia – senieji patiekalai, tik mokėk improvizuoti”, – įsitikinusi V. Pavasarienė.
Kvapo ir garso nenori prisiminti
Pašnekovė pasakojo, kad tuomet konditerius paruošdavo per dvejus metus, norint patekti mokytis vykdavo didelis konkursas: kai ji stojo mokslintis, iš 120 pareiškėjų priėmė tik 30. Pasak konditerės, daugelis neištverdavo fiziškai, nes reikia 12 val. stovėti, skaudėdavo rankas ir kojas, reikėdavo anksti keltis, darbas nuo 6 val. ryto, dirbdavo ir naktinėse pamainose. Šeštadienis konditeriniuose cechuose, kur ji dirbo po „Trijų mergelių”, būdavo lengviausia diena: kiekviena pagamindavo po 60 kg sausainių rankomis ir namo.
Anot V. Pavasarienės, visos darbuotojos po kurio laiko jau turėjo problemų su nugara, rankų pirštais.
„Kas miltų maišą atneš? Pati tempi, užsikeli 50 kg, sviesto dėžės po 20 kg, padėjėjų nėra, viena tąsaisi, per trisdešimt darbo metų prasitąsėme”, – atskleidė konditerė.
Ji pasakojo, kad virtuvėje nuolat jautėsi sodrus riebalų, lydomo sviesto kvapas, jame mirkti reikėdavo 12 valandų. „Būdavo važiuoji autobusu, visi net atsisuka, kvepia jiems, o man jau nesinori net užuosti tų kvapų, net atgrasu, plaukus kasdien skalauti tekdavo”, – kalbėjo pašnekovė.
Garsai irgi ne per maloniausi ausiai: vienu metu produktus plakdavo trys, keturios mašinos, darbuotojos turėdavo šaukti, kad išgirstų: „Ar įdėjai kiaušinius?! Ei, kokie ten dūmai rūksta iš pečiaus? Dega! Lekiam gelbėti!”, – tokius ir panašius epizodus mena V. Pavasarienė, ji pridūrė, kad darbas vykdavo tarsi konvejeriu, poilsiui laiko neatrasi.
Pamainoje dirbo trys konditerės ir valytoja, kasdien gamindavo šimtus kilogramų maisto: kiekviena kasdien pagamindavo po 150 kg maisto. Jis privalėdavo būti kokybiškas. Jei sudeginsi – atskaičiuos iš tavo algos.
Pasitaikydavo kuriozų: kartą viena skubanti padavėja netyčia įlipo į padėklą sausainių – teko viską kepti iš naujo. Pati p. Vida prisimena kaip tapo „pakrikštyta” konditere: kartą kepė razinų plokštainį, sudėjo produktus, o pagrindinį – sodą pamiršo. „Iškepiau 30 kg „kugelio”! Vos šokas neištiko. Baimindamasi einu pas vedėją ir sakau: „Pridirbau”. Ji ramiai atsakė: „Turėjai gi kažkada pridirbti, visi bent kartą pasimoko.” Ji atskaičiavo 30 kg žaliavų iš mano algelės. Pamoka visam gyvenimui!”, – pasakojo V. Pavasarienė.
Beje, konditerių algos tuomet siekdavo 90-130 rublių.
„Trijų mergelių” legenda blėsti pradėjo prieš 2000-uosius, vėliau ten veikė kavinė, naktinis klubas, o šiuo metu pastatas nenaudojamas, stovi apleistas.
Po „Trijų mergelių” V. Pavasarienė dirbo kitose vietose, ceche „Kačergė”, „Alkavoje”, net aštuonerius metus dirbo kavinėje „Kregždutė”, vėliau pradėjo gaminti tortus pagal užsakymus, jie keliaudavo į tolimiausius šalies kampelius.
Pabaigai ji siūlė pasvarstyti apie maisto kultūrą: „Anksčiau labai atskirdavome kasdienį ir šventinį maistą, jei kasdien valgysiu prabangiai, ką darysiu per šventes? Kas dabar yra prabanga? Lašiša, tortai, ikrai, šampanas – valgome kada norime, o tuomet tik per šventes, maistas juk svarbi sveikatos dalis”, – kalbėjo V. Pavasarienė.
